Žinome, kad Hanibalas Lekteris gimė Lietuvoje. Jo tėvas buvo grafas, titulas gautas dešimtame amžiuje, o motina – kilminga italė, iš Viskončių šeimos. Vokiečiams traukiantis iš Rusijos, nacių tankai apšaudė jų dvarą prie Vilniaus, nužudė abu tėvus ir daugelį tarnų. Po to vaikai dingo. Jų buvo du – Hanibalas ir jo sesuo. Nežinome, kas atsitiko seseriai. Tačiau Hanibalas liko našlaitis kaip ir Klarisė Starling. Garsusis Thomo Harrio bestseleris „Hanibalas“ tęsia istoriją, papasakotą romane „Avinėlių tylėjimas“. Galingas, hipnotizuojantis pasakotojas vedžioja mus, regis, po patį pragarą, meistriškai perkurdamas įprastinį pasaulį, atverdamas sudėtingus žmogėdros pasąmonės klodus. Jo sukurtas Hanibalas Lekteris švyti įgimta elegancija, yra subtilaus rafinuoto skonio, retos savitvardos, apdovanotas nepaprastai skvarbiu mokslininko protu. Tačiau nei gurmaniška meno trauka, nei kalėjimo vienatvė ar beprotnamio siaubas, nei tyra meilė moteriai negali užgožti vienintelės idėjos fix – išlaukti, kol sudužęs puodelis kada nors įgaus pirmykštę formą, ir atgis jo sesuo Miša, kurią per karą suvalgė dezertyrai.
Knyga tęsia įvykius pasibaigusius romane „Avinėlių tylėjimas“. Daktaras Lekteris pasprukęs iš psichiatrinės ligoninės jau septynerius metus sėkmingai slapstosi. Jį vis dar medžioja FTB. Tačiau visų labiausiai jo trokšta Meisonas Verdžeris – pirmoji daktaro Lekterio auka likusi gyva. Psichopatas jį suluošino, o veidą sumaitino šunims. Vedamas keršto ir iškreipto teisingumo jausmo Meisonas negaili nei vaizduotės, nei pinigų jo paieškai. Jis žada poną psichopatą sumaitinti itin agresyvioms žmogėdroms kiaulėms. Iš pradžių jo kojas, tada veidą, o galiausiai jį patį. Taigi kaip jau supratote, knyga tikrai ne vaikams. Aš net pats jos nebūčiau ėmęs skaityti, jei prieš tai nebūčiau skaitęs „Avinėlių tylėjimo“. Labai jau norėjosi sužinoti, kuo viskas baigsis. Iš tų knygų, kuriose sunku pasirinkti tinkamą pusę. Ką geriau palaikyti? Psichopatą kanibalą, ar kerštaujantį sadistą ligonį? Tikrai geras klausimas. Knyga nei patiko, nei nepatiko. Iš tikrųjų Thomas Harris – neblogas rašytojas. Man patinka jo rašymo stilius, o ir skaitosi jo knygos lengvai. Iš kitos pusės, kūrinyje trūksta intrigos, paslaptingumo, kiek mistikos. Viskas kaip ir iš anksto žinoma. Kas belieka, tai sekti įvykius, kuris kurį pirmiau pribaigs. Be to, atvirai pasakius, knyga gan žiauroka. Nors aš mėgstu detektyvus, bet mane labiau domina pati istorija, o ne smurtinės scenos – viduriai, kraujas ir pan. Lyginant su „Avinėlių tylėjimu“, tai pastarąją laikyčiau gal įdomesne. Nors abi labai panašios. Tiek vienoje, tiek kitoje bandoma sugauti žudiką maniaką. Taip pat perskaičius pusę knygos man norėjosi sakyti, kad manęs neįtikino Hanibalo, kaip žudiko maniako, paveikslas. Tačiau knygos pabaigoje pakeičiau nuomonę, ypač bjauri scena, kai Hanibalas valgo vieno vyro smegenis šiam dar kalbant ir protaujant. Kažkas tikrai bjauraus, fe. Jei nesat maniakų gerbėjas, tai nesiūlyčiau skaityti ir traumuoti savo smegeninę.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą