Anglų rašytojos, poeto P. B. Šelio (Shelley) žmonos romanas, laikomas pirmuoju fantastiniu kūriniu, tapęs klasika. Romano centre – dirbtinis mokslininko sukurtas žmogus, kuris, atstumtas aplinkinių, tampa žmonijos priešu.
Ši knyga pirmą kartą buvo išleista 1818 metais ir yra laikoma pirmuoju mokslinės fantastikos kūriniu. Jo autorė, Meri Šeli (Mary Shelley), žymaus romantizmo atstovo, anglų poeto P. B. Šelio (P. B. Shelley) žmona, savo pirmą kūrinį „Frankenšteinas“ parašė būdama dvidešimties metų, įkvėpta savo epochos naujausių mokslinių atradimų ir jos filosofinės bei meninės dvasios. Tais metais buvo išleisti P. B. Šelio, T. L. Pykoko, V. Skoto, Dž. Kytso ir Dž. Bairono kūriniai; pirmasis garinis laivas perplaukė Atlantą, pirmieji garvežiai pūkštė metalo bėgiais, Londone buvo pradėtas kloti dujų tinklas; K. Telfordas su V. Makadamu tiesė kelius ir tiltus, L. Galvanio ir H. Deivio pasekėjai eksperimentavo su elektra. „Jau taip daug pasiekta, – sušuko Frankenšteino dvasia, – bet aš padarysiu daugiau, daug daugiau!“.
Ir Frankenšteinas padarė – jis tarytum visagalis Dievas nulipdė ir suteikė gyvybę naujam Adomui, tačiau, pasibaisėjęs jo bjauria išvaizda, pabėgo, palikdamas tą padarą likimo valiai, o tai jau anaiptol ne dieviškas poelgis.
Iš tūkstančio žmonių, žinančių Frankenšteino istoriją, nė vienas nėra skaitęs Meri Šeli romano. Tai parodo, koks galingas yra pirmasis didelis pramonės eros mitas, kurį nepaprastai išpopuliarino filmas, nors ir iškreipęs jo pirminę prasmę. Netrukus po knygos pasirodymo „Frankenšteinas“ buvo perdirbtas į pjesę, kuri su dideliu pasisekimu buvo vaidinama net iki 30-ųjų metų. Tuomet prasidėjo kino era. Buvo pastatytos kelios trumpos nebylaus kino versijos, tačiau tikrąją karjerą ekrane „Frankenšteinas“" pradėjo 1931 m. Džeimso Veilo (James Whale) filmu, kuriame pabaisą suvaidino Borisas Karlofas (Boris Karloff). Nuo tada jo populiarumas nemažėja. Pabaisa pagimdė sūnų, dukterų, dvasių ir kaukų, turėjo mylimąją, sukūrė moterį, susitiko su Drakula ir vilkolakiu, patyrė blogį, puikybę ir kerštą, netgi buvo prakeikta.
Įdomu, kad maždaug tuo pat metu atsirado ir viena gražiausių šiuolaikinių legendų – legenda apie Kalėdų senelį.
„Frankenšteinas“ – tai vaizduotės triumfas. Nors kai kurios romano vietos gali pasirodyti esančios kiek dirbtinės, tačiau knygos moralas – mokslininko atsakomybė prieš visuomenę – svarbus lygiai tiek pat kaip ir tuomet, kai ji buvo rašoma, nors nuo to laiko tiek ekrane, tiek knygose esame sukūrę nemaža piktų dvasių. Juk naikinimo demonas dažnai apsilanko mokslinės fantastikos kūriniuose.
Pirmiausia ką reikėtų išsiaiškinti, tai kas gi buvo Frankenšteinas? Kai mes galvojame apie jį, turime galvoję iš gabalų surinktą siaubūną. Iš tikrųjų Frankenšteinas yra pavardė žmogaus sukūrusio tą pabaisą. Tikrai sunku įvertinti šią knygą. Ji kaip ir laikoma pirmuoju mokslinės fantastikos kūriniu, taip kad iš jos mes negalime daug ko reikalauti. Iš tiesų knyga man pasirodė pusė bėdos. Tiesa pradžia kiek nuobodoka. Kiek įdomiau pasirodo, kai siaubūnas pradeda pasakoti savo liūdną gyvenimo istoriją – kaip visi juo bjaurėjuosi, vijo jį šalin, kaip jis slapstėsi slapta stebėdamas žmones, kaip jis troško jiems pasirodyti ir būti suprastas, kaip pirmą kartą jo širdyje suliepsnojo pyktis ir keršto planas. Jam nereikėjo žmonių užuojautos, jam reikėjo tik draugo kuris jį suprastų. Tiems kurie įveiks pirmą dalį ir pasieks pastarąją, likusi knygos dalis pasiduos lengvai. Šiaip knyga išties nebloga ir su mintimi, nors vietomis ir trūksta elementarios logikos. Kaip bebūtų, vertinu ją gerai.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą