Thomas Harrisas, visam pasaulyje žinomas „Avinėlių tylėjimo“ ir „Hanibalo“ autorius, sugrįžta su nauja knyga „Raudonasis drakonas“. Žudikas vardu Fransis Dolarhaidas dirba filmų ryškinimo laboratorijoje ir čia renkasi aukas gerai išstudijavęs jų namų filmukus. Jis tiesiog apsėstas Viljamo Bleiko makabriško paveikslo Didysis Raudonasis Drakonas ir moteris, apsisiautusi saule. Dolarhaidas šventai tiki, kad jo viduje tūno drakonas – visų jo demoniškų poelgių įsikūnijimas...
Vilas Greihamas gali pasigirti bauginančia Dievo dovana: gebėjimu persekioti pabaisas. Dirbdamas FTB jis sugavo du žudikus maniakus. Dabar agentas vėl išsiruošė į medžioklę.
Ritualinis žudikas smogė du kartus – išžudytos dvi šeimos. Greihamas turi sučiupti jį iki kitos pilnaties, kol nežuvo dar viena šeima.
Sugauti rafinuotą maniaką padės kitas blogio genijus. Ir jo vardas jums bus pažįstamas...
Turiu pripažinti, „Raudonasis drakonas“ visai nebloga knyga. Tai jau trečioji mano skaityta Tomo Hario knyga. Esu skaitęs „Avinėlių tylėjimas“ ir „Hanibalas“. Pagal siužetą ši knyga labiausiai primena „Eriukų tylėjimą“. Po šalį siautėja kraupus beprotis, o jį pagauti gali tik vienas superpolicininkas. Policininkas sugavęs patį Hanibalą Lekterį. Beje beprotį Lekterį, knygoje taip pat išvysime keliose scenose. Šiaip kai pasakai kam nors kad skaitai kažką apie Lekterį, tai visi rauko nosis, o ir šiaip nesupranta kaip galima skaityti panašias kraupias nesąmones. O aš atsakau, va paimi ir skaitai. Atvirai sakant, pats nesu didelis „psichopatinių“ trilerių mėgėjas, pasirinkau Hariso knygą tik dėl to, kad man patinka jo rašymo stilius. Gan paprastai, lengvai skaitomas, tikras žinančio, ką daro, stilius. Be to jei jau kalbėti apie kraupumą, tai „Raudonasis drakonas“ nebuvo jau toks baisus. Man asmeniškai šlykščiausia rašytojo knyga pasirodė „Hanibalas“. O jei atvirai, knygos „Raudonasis drakonas“ pristatinėti nereikia. Ją vis vien didesnė tikimybė ims tas, kuris bus skaitęs kitas Tomo Hario knygas. Atsitiktinių skaitytojų čia bus mažai. Todėl užbaigdamas dar pateiksiu knygos aprašymą iš senesnio knygos leidimo, kurį pats ir skaičiau: „Įžymiojo detektyvų meistro T. Hario romane „Raudonasis Drakonas“ skaitytojas susitiks su daugeliu jam jau pažįstamu personažu, juk jo rankose – „Ėriukų tylėjimo“ priešistorė. ...Sučiupti sadistą maniaką, pasivadinusį Raudonuoju Drakonu, gali tik tas, kuris sučiupo daktarą žmogėdrą Hanibalą Lekterį. Tas žmogus – tai FTB tardytojas Vilis Grehemas, sugebantis prasismelkti į nusikaltėlio psichologiją, susitapatinti su juo ir pasekti jo minčių tėkmę. Grehemas tam ryžtasi. Raudonais drakonas – kas dar, be jo, gali prilygti daktarui Hanibalui Lekteriui patirtimi, subtilumu, kraujo skonio pajutimu, kai artinasi pilnatis? Kieno šeima dabar bus paaukota Didžiajam Raudonajam Drakonui siekiant tobulybės, pilnatvės ir palengvėjimo jausmo? O juk šito taip reikia Frensiui Dolarhaidui – Raudonajam Drakonui...“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą