Samira negyva. Mirė praėjusią naktį. Dabar ji žvalgosi virš Marselio stogų. Prisimena, kaip jis ją pasmaugė, kaip sutrupino kaukolę pelenine, kaip nupjovė galvą ir užkasė jos kūną šešiose vietose. Ji viliasi, kad kas nors ją suras... kada nors. Olivija stengiasi susitaikyti su šiurpia savo gimimo istorija. Persekiojama įkyrių sapnų, kaltės ir nerimo, ji nutaria pasikliauti vien tik savimi ir motinos atminimui susigrąžina Rivjeros pavardę.
Kai Olivijos draugė Sandra Salman randa koridoriuje kabantį tėvo kūną, policija nustato savižudybę, bet mergina kažką įtaria ir negali numoti ranka. Olivijai, kuri po kelionės į Meksiką nutarė atsisakyti policininkės karjeros, tenka padėti. Ar muitininko mirtis kaip nors susijusi su didžiule narkotikų siunta, kurią aptiko tarptautine narkotikų kontrabanda užsiimanti komanda? Byla vėl suveda ją su kriminalistu Tomu Stiltonu...
Nežinau kiek daug iš Jūsų laukėte romano „Potvynis“ pratęsimo, bet leidykla „Obuolys“ po gan ilgos pertraukos visgi nusprendė jį mums padovanoti. Taigi, kaip jau supratote, visai neseniai mes sulaukėme dar vienos Borjlindu dueto knygos, pavadinimu „Trečiasis balsas“. Pats pasakysiu nebuvau labai sužavėtas pirmąją knyga, tad antrosios visai nelaukiau. O ir laiko praėjo nemažai. Herojai, jų charakteriai ir gyvenimo istorijos jau spėjo užsimiršti.
Knyga prasideda tuo, kad Olivija sužinojusi apie savo šeimos dramą pasineria į graužaties, rūškanų minčių ir atsiribojimo laikotarpį. Tuo laikotarpiu ji daug galvojo apie tai kas yra, kur link eina ir ko siekia. Norėdama naujai pažinti save, ji sugalvoja išvykti į mamos gimtinę Meksiką. Ten ji nusprendžia pasikeisti savo pavardę iš Rioning į Rivera, sumano atidėti karjerą policijoje, bei imtis meno istorijos studijų. Po atostogų apmąstant savo praeitį, ji grįžta aplankyti savo įmotės ir atranda kaimynystėje įvykusią tragediją. Vienos kaimynės tėvas atrandamas pasikoręs. Olivija apsiima padėti mirusiojo dukrai susitaikyti su netektimi, prisiriša prie jos, bei įsitraukia į tyrimą norėdama to ar ne. Beje, ji pirmoji pastebėjo, kad tėvas prieš pasikardamas nupirko dukrai vakarienei skirtus ingredientus, nepaliko jokio atsisveikinimo raštelio, pasikorė matomoje vietoje.
Tačiau knygoje randame ne tik pakaruoklį, kuris labai greitai tampa nužudymo, o ne savižudybės auka, čia taip pat tiriama sukapotos aklos cirko artistės mirtis. Šią spręsti apsiima Abasas el Fasis bei jo draugas, buvęs policininkas Tomas Stiltonas. Šis, beje, nusprendė išsikovoti vietą po saulę, arba kitaip sakant atsisakyti benamio statuso. Jis nebuvo tikras, kaip reikėtų tai pasiekti, kur eiti, kuria linkme pasukti gyvenimo vairą, tačiau nusprendžia tai pradėti parduodamas šiek tiek žemės ir išsinuomodamas kajutę vienoje baržoje. Beje, Stiltonas priaugo raumenų, ilgas išsidraikiusias sruogas pakeitė trupi kirpti šviesūs plaukai, vėjo nugairintas veidas tapo gyvesnis.
Taigi tespėjus perskaityti vos apie šimtą puslapių, mes jau esame įtraukti į dvi naujas detektyvines istorijas. Nežinau kiek labai jos bus įdomios kitiems skaitytojams, bet mano dėmesį jos pelnė iškart.
Visgi nevėkšla Olivija ir jos kiek mėgėjiškas tyrimas nervino ne ką mažiau nei pirmoje knygoje. Visų pirma, ji mirusiojo darbdaviams išpliurpia, kad Bengtas Salmanas nepasikorė, o buvo nužudytas, policijai tai dar nepaskelbus oficialiai. Visų antra, ketino paimti žmogžudystės aukos kompiuterį ir atiduoti giminėms vis dar vykstant tyrimui. Visų trečia, atskleidžia svarbią informaciją, susijusią su vagyste iš Muitinės ir akcizų departamento, žurnalistui, ar bando įsibrauti į svetimą namą viena.
Va tik Stiltonas ir jo draugas Abasas, buvo tie asmenys, kurie veikė profesionaliai ir kiek gelbėjo šį romaną. Visgi ir jie negalėjo pataisyti tų tokių stereotipinių ir jau kiek įgrįsti pradėjusių herojų košmarų, melancholijos ir isterikų. Ar čia tik man atrodo, kad tie Skandinaviški detektyvai jau pradeda kiek panašėti vieni į kitus? Net tas Olivijos žvairumas viena akimi man pasirodė pasiskolintas iš Lizos Marklung knygų?
Kaip bebūtų, knyga yra detektyvas, o aš mėgstu detektyvus. Čia randame ir kelionę į Marselį, ir pornografijos verslo, ir netradicinių veikėjų, ir narkotikų dingimo, ir namą su vakuumine apsauga ir t. t. ir pan.
O dar tas tikroviškas miesto atvaizdavimas, kaip antai viešajame transporte vos juntamas šlapimo dvokas, bei aktualios temos, kaip slaugos namuose esantis darbuotojų trūkumas, narkotikų paplitimas mieste ar prostitucija.
Vienu žodžiu, knygoje yra tikrai daug gerų ir blogų dalykų. Kiek procentų vieno ar kito bus asmeniškai Jums, priklausys tik nuo Jūsų skonio, charakterio ir priekabumo. Man gi knyga pasirodė kiek įdomesnė nei pirmtakas, nors aš visgi „Skandinaviško detektyvo elito“ serijoje norėčiau labiau atrasti Lars Kepler duetą, ar tarkim kokį visų pamirštą, tačiau puikiai rašantį Johan Theorin.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą