Romane „Piranijos pėdsakas“ skaitytojas vėl susitiks su karinio jūrų laivyno specialiosios tarnybos pirmojo rango kapitonu Kirilu Mazuru, jau pažįstamu iš romano „Piranijos medžioklė“. Paslaptinga taiga – puikus fonas nenuspėjamai intrigai pinti. Amerikiečių ir rusų žvalgybų tarnybos mėgina sukliudyti mafijai kištis į priešrinkiminės kovos eigą...
Apžvelgdamas ankstesnę rašytojo knygą, aš rašiau, kad buvau sudomintas „Piranijos“ romanais ir ketinu perskaityti visas šios serijos knygas lietuviškai. Laikausi pažado ir tęsiu Aleksandro Buškovo knygų skaitymą.
Iškart pasakysiu, kad nors romaną skaičiau lietuviškai, bet, tiesa pasakius, jo pradžioje jaučiausi, lyg būčiau skaitęs jį kažkokia nežinoma man kalba. Tarkim arabų. Niekaip negalėjau susigaudyti kas vyksta?
Kirilą Mazurą bevežantį uošvius į oro uostą sustabdo policininkai. Nespėjus nieko susigaudyti Mazuras, jo draugas ir giminaičiai apsvaiginami ir kažkur išvežami. Vėliau mes randam pabėgimą, muštynes, susišaudymus, dar vėliau bazėje sprogusią bombą, reporterį parašiusį apie sprogimą iki jam nutinkant, kuris vėliau nužudomas, tada seka Mazuro tardymas, slapta misija ir t. t. ir pan. Tiesiog galva neišneša tiek neaiškių nutikimų vienu metu. Jei toks ir buvo rašytojo sumanymas, mat ir pats Mazuras niekaip negalėjo susigaudyti kas vyksta, tada jam tai pavyko. Jei ne, tada knyga didelėj bėdoj.
Romanas seka po knygos „Piranijos medžioklė“ ir yra tarsi savotiškas pratęsimas, mat čia randame daug sąsajų su ankstesne knyga. Visgi nelyginant pirmojo kūrinio, šis skaitėsi man kažkaip sunkiai. Siužetas truputį kartojasi, yra kiek blankus, jame trūksta konkretaus ir aiškaus tikslo. Apima toks jausmas, lyg rašytojas pats neapsispręstų ką padaryti knygos centrine ašimi. Kiek aš pats supratau, tai knygos esmė yra tame, kad ankstesnėje knygoje vykusi medžioklė buvo viena iš daugelio. Vienoje nufilmuotoje medžioklėje dalyvavo mafijai priklausantis kandidatas į JAV viceprezidento postą. Mazuras su komanda ir JAV agentais išvyksta ieškoti kompromato, kai tuo metu galvažudžiai bando panaikinti visus pėdsakus. Prasideda rusiškai taip vadinama „резня“ (skerdynės). Kas ką nugalės, bei ar išliks gyvų ir tampa pagrindine knygos tema.
Romanas visai kaip ir pirmoji knyga yra tiesiog pergrūstas veiksmu, kurio, atvirai kalbant, užtektų bent kelioms geroms knygoms parašyti. Knyga nėra bloga ir jei būtų buvusi sutalpinta į kokį porą šimtų puslapių, tai nebūtų jokių problemų. Dabar gi buvo kiek nuobodoka ir užtęsta. Visgi negaliu rašyti jai mažiau kaip keturis balus iš penkių vien dėl profesionalumo, tikroviškumo, rusiško humoro, kurio čia gausu ir veiksmo, kurio čia dar gausiau. Ateityje greičiausiai skaitysiu ir daugiau „Piranijos“ knygų, tad laukite apžvalgų. Beje reikėtų paminėti, kad knygoje nėra arba aš nepastebėjau jokių komunizmo apraiškų, kuo šios knygos mane irgi patraukė.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą