Olivija Rioning vos spėjo grįžti į policiją, kai mažą Arildo miestelį sukrečia siaubingas įvykis – nužudytas vaikas... Po kelių dienų – dar vienas nusikaltimas. Šįkart – Vermdėje, netoli Stokholmo. Septynmečio Aramo sprandas nusuktas lygiai taip pat kaip ir trimetės Emelijos iš Arildo. Įvairūs gandai, spėlionės ir baimės banga nusirita per visą šalį – ar įvykiai galėjo būti susiję? JUODOJI AUŠRA – trečioji knyga iš pripažintos Cillos ir Rolfo Börjlindų kriminalinės serijos apie Oliviją Rioning ir Tomą Stiltoną.
Į bylą įsitraukia Nacionalinio tyrimų biuro darbuotoja Metė Olseter. Netrukus paaiškėja, kad abiejų vaikų tėvai gavo grasinamus laiškus. Kas toji paslaptinga grupuotė ir kodėl ji siunčia grasinimus, regis, atsitiktiniams žmonėms?
Tuo tarpu Tomo Stiltono draugas perduoda jam antikvariate rastą knygą su daugybe senų laikraščių iškarpų. Visos jos – apie neišaiškintą aukštos klasės prostitutės , kuri buvo nėščia, nužudymą 2006-aisiais metais. Šios istorijos, dar žinomos kaip „Džilės byla“, Stiltonas negali pamiršti dėl asmeninių priežasčių...
Kai Mariana Boglind iš Švedijos nacionalinės kriminalistikos laboratorijos aptinka keistą rezultatų sutapimą, ji ima ieškoti Metės Olseter. Sukrečiantis tyrimas pasisuka pačiu netikėčiausiu keliu...
Cila ir Rolfas Borjlindai yra vieni labiausiai vertinamų Švedijos detektyvinės literatūros autorių ir scenaristų. Romanas „Potvynis“ yra pirmoji jų serijos knyga apie būsimą policininkę Oliviją Rioning ir buvusį detektyvą, o dabar benamį – Tomą Stiltoną. Autorių knygos pasižymi charizmatiškais personažais, jose vaizduojama socialinių konfliktų kupina Švedija. Kadangi rašytojai praeityje dirbo televizijos scenaristais, gebėjimas kurti įtampą ir suktus siužetus yra „kasdienė jų duona“. Todėl stebėtis tuo, kad jų knygos yra parašytos labai elegantiškai ir stebinančiai – nederėtų. Trečiasis jų romanas apie policininkę Oliviją ir buvusį tyrėją Tomą vadinasi „Juodoji aušra“ ir kalba gana įtempta rasizmo tema. Na o viskas prasideda nuo to, kad Skonės miškuose, pietų Švedijoje, įvyksta baisus nusikaltimas. Žaisdama smėlio dėžėje nužudoma trejų metų mergaitė. Jos vardas buvo Emilija ir ji buvo įvaikinta iš Ganos. Po dviejų dienų įvyksta antroji vaiko žmogžudystė, tik šį kartą nužudomas Aramas, berniukas, kurio motina yra kilusi iš Irano. Kas sieja šiuos du nusikaltimus? Įtarimai greitai krinta ant rasistinės nacių grupuotės, kuri anksčiau atvirai grasino abiem aukų tėvams. Bet ar viskas iš tiesų yra taip paprasta? Kai apie tai sužino Nacionalinio kriminalinių tyrimų biuro vyresnioji inspektorė Metė Olseter, bematant įtraukia savo draugę Oliviją Rioning į tyrimą. Tuo metu buvęs tyrėjas Tomas Stiltonas pradeda domėtis neišaiškinta sena byla. Jis ja susidomi po to, kai antikvariate dirbantis jo draugas padovanoja jam seną knygą pilną laikraščio iškarpų. Jose kalbama apie 23 metų tamsiaodės prostitutės mirtį, kurią Stiltonas kadaise tyrė, tačiau neradus įkalčių, buvo nuo jos nušalintas. Kai Stiltono tiriamos prostitutės nusikaltimo vietoje surasti DNR pėdsakai sutampa su naujų žmogžudysčių vietose rastais DNR pėdsakais, byla pasisuka netikėta linkme. Tyrimas galiausiai atveda tyrėjus į Stokholmą, į Miojos salą esančią jo archipelage. Čia kadaise buvo įsikūrusi religinė sekta, slėpusi ganėtinai baisias ir tamsias paslaptis... Romanas „Juodoji aušra“ yra išties šaunus detektyvinis kūrinys. Jame kalbama pakankamai aktualiomis ksenofobijos, rasizmo ir neapykantos kurstymo internete temomis. Autoriai į romaną įtraukė ir sektos reikalų, arba kitaip sakant atkreipė mūsų dėmesį į sektų vadovų norą kontroliuoti visus savo pavaldinius. Knygos dėmesio centre atsiduria dabar jau policininke tapusi tyrėja Olivija, bei buvęs detektyvas Tomas. Tomas kadaise buvo vienas geriausių Švedijos žmogžudysčių skyriaus tyrėjų, pelnęs kone legendinę reputaciją ir sugebėdavęs rasti tiesą netgi pačiose sudėtingiausiose bylose. Jų duetas yra išties be galo šaunus, dėl ko knygos skaitymas kiekvienam skaitytojui virs tikru malonumu. Aišku Olivija vis dar darys žioplų karjeros klaidų, kaip antai iš nusikaltimo vietos be pirštinių pasiims žemėlapio skiautelę ir apie ją prisimins tik atsidūrusi namie, arba aukų artimiesiems atskleis savo primityvias teorijas, prieš tai nepasitarusi su savo vadovybe. Visgi ji tikrai stengsis, tad aš ties tuo per daug neužsiciklinčiau. Tikrai manau, kad trečiasis Borjlindų romanas yra kol kas įdomiausias, jis parašytas labai kinematografiškai, o ir nusikaltimo įminimas čia yra toks tikroviškas, kad geriau net nesugalvotum. Rekomenduoju jį kiekvienam skaitytojui, mat laikas praleistas prie jo prabėgs tikrai nepastebimai.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą