Vyriausiasis inspektorius Van Vėterenas šventai įsitikinęs, kad dar niekada neturėjo tokios aiškios bylos: vieną dieną Janekas Miteris siaubingai prisigėrė ir nuskandino vonioje žmoną, su kuria buvo susituokęs prieš tris mėnesius. Neradus jokių nekaltumo įrodymų atmintį praradęs mokytojas apkaltinamas sutuoktinės nužudymu apsvaigus ir įkalinamas psichiatrijos klinikoje.
Viską išmanančiam inspektoriui dėl šiurpaus įvykio abejonių kyla tada, kai nuteistasis pats nužudomas. Pasiraitojęs rankoves Van Vėterenas imasi abiejų bylų iš naujo. Tik prieš pat mirtį vienutėje brūkštelėto paslaptingo laiškelio turinys padės inspektoriui atskleisti tikrąjį žudiką ir sukrečiančias šio šiurpaus nusikaltimo priežastis.
Siaubingų pagirių kamuojamas Janekas Miteris atsuktuvu atkrapšto užrakintas vonios kambario duris ir randa sklidinoje vonioje plūduriuojančią žmoną. Kas vyko iš vakaro – neprisimena nieko, tik audringą pasimylėjimą ant stalo. Ar jis nužudė prieš tris mėnesius vestą bendradarbę? Kodėl miegodamas vis sapnuoja, kad turi kai ką prisiminti? „Sąmonės akis“ yra pirmoji knyga iš įtraukiančios detektyvinių istorijų serijos su vyriausiuoju inspektoriumi Van Vėterenu.
Žinau ką Jūs pasakysite. Dar vienas skandinaviškas detektyvas, dar vienas depresuojantis detektyvas vyriausiasis inspektorius. Iš dalies Jūs būsite teisūs. Van Vėterenas subjurus orui būdavo linkęs depresuoti. Jis yra išsiskyręs, negali pasigirti išvaizda (jo veidas skersai ir išilgai išraižytas mažyčių mėlynų kraujagyslių, dauguma jų sutrūkinėjusios, o sustingusio vaido išraiška primena suakmenėjusį skaliką), vairuoja prastą automobilį. Gyvena šlykščiame name Klagenburgo gatvėje, dukros paliktas šuo, kuriuo jis rūpinasi, be paliovos vemia, sūnus Erikas šiuo metu sėdi kalėjime už narkotikų kontrabandą, tėvas per užsispyrimą mirė nuo plaučių uždegimo, kai Vėterenui buvo vos aštuoniolika. Jo dešinė pėda patempta, o dar tas gimnazijos mokytojas, neduodantis ramybės. Iš kitos pusės, ei! Jo žmona, panašu, kad nori sugrįžti. Dukrai dvidešimt ketveri ar treji ir ji gyvena netoli Bergeso su naujais šunimis ir vyru, bei dvyniais, kurie įtemptai mokosi vaikščioti ir užsienietiškai keiktis. Koją jis pasitempė žaisdamas badmintoną (tas tikrai retai pasitaiko detektyvų tarpe), dirba darbą kurį gerai išmano, yra vienas geriausių kvotėjų šalyje.
Kita vertus, skaitant knygą, susidaro toks įspūdis, kad romano pagrindinis veikėjas ne policininkas Van Vėterenas, o advokatas pavarde Riugeris. Panašu, kad tik jis vienas čia kažką daro, nes, būtent, jam teko dalia ginti žmogų kaltinamą žmonos nuskandinimu. Net ir teismo procesui čia skirtas ne vienas skyrelis, kas retai pasitaiko skandinaviškų detektyvų tarpe. Tas man kiek priminė Džono Grišemo kūrybą, o tai man pasirodė, kaip vienas iš minusų, mat jei aš norėčiau teisinio trilerio ar detektyvo, rinkčiausi, būtent, patį Grišemą.
Pats kaltinamasis man pasirodė tiek atgrasus ir keistas, kad aš tik džiaugčiausi, jei jį įkištų į cypę visam laikui, o raktą išmestų. Jei to dar negana, autorius knygoje patalpina bevardį veikėją, kuris ir yra tikrasis nusikaltėlis, taip atimdamas iš skaitytojo dalį intrigos ir paslapties. Knygos pradžioje aš dar maniau, kad Janekas Miteris, galbūt, kaltas, tačiau po šio veikėjo pasirodymo, taip nebegalvojau.
Knyga tampa kiek įdomesnė perskaičius apie 150 puslapių (beveik pusę knygos!), kuomet mokytojas pradeda prisiminti žmogžudystės išvakares. Šioje vietoje nutinka labai svarbus įvykis, kurio išaiškinimo vadeles perima pagaliau ilgai lauktas Van Vėterenas. Nuo šio momento prasideda rimtas policijos tyrimas, kurio aš pasigedau pirmoje knygos dalyje.
Čia mes randame įtariamųjų apklausas bandant išsiaiškinti jų alibi, lankymąsi perukų parduotuvėse, pokalbį su buvusiu nuskandintosios vyru, draugėmis ir pan. Ir visgi kažko trūko. Dialogai man pasirodė labai šabloniški, tyrimas nuobodus, intrigos mažai, veikėjai be galo „plokšti“, beveik, kaip iš pigių JAV kriminalinių serialų. Jei to dar negana, tai susidaro toks įspūdis, kad jei ne keli epizodai galvojant apie badmintono žaidimą, tai Van Veterenas išvis neturi jokio asmeninio gyvenimo. Jei visa tai ką aš pasakiau sutraukus į du žodžius, gautųsi pasakymas – labai diletantiška. Kiek teko skaityti skandinaviškų detektyvų, tai geriausi man pasirodė tie, kuriuos parašė rašytojai prieš tai dirbę žurnalistais, ypač nusikaltimų kronikoje. Va ten tai tikros knygos. Tiesa, būta ir išimčių.
Duodu knygai du balus iš penkių, bet labai stipriai prikėlęs balą. Jeigu turi knygą, kuri yra vos kiek daugiau nei trijų šimtų puslapių storio, o ranka ją skaityti vis nekyla, tai arba su tavimi kažkas negerai, arba knyga visai niekam tikusi. Kadangi prieš tai skaitytą romaną „Kaikenas“ suskaičiau vos per kelias dienas, manau, problema ne manyje.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą