Olivjė Pasaną ir Patriką Gijarą sieja daug bendro: abu užaugo be tėvų, vaikystę praleido tuose pačiuose globos namuose, o viską, ką turi šiandien, sukūrė savo rankomis. Tik dabar vienas jų – policijos kriminalinės brigados vadas, liguistai besižavintis tradicine Japonijos kultūra ir papročiais, o kitas – įtariamasis žudiko maniako, dar žinomo „Akušerio“ pravarde, byloje. Pasanas įsitikinęs, kad būtent Gijaras vykdo protu nesuvokiamo žiaurumo egzekucijas, tačiau kaltinimams pagrįsti stinga įrodymų.
Kol Olivjė kvėpuoja „Akušeriui“ į nugarą, pats sulaukia smūgio iš artimiausio žmogaus – žmona japonė pateikia skyrybų prašymą, o jo šeimos link artėja žudikas.
Olivjė Pasanas buvo išsekusio veido, stirstančių žandikaulių, ežiuku kirptų plaukų faras, išgyvenantis skyrybas su žmona japone. Jis gyveno trečiojo dešimtmečio statybos pastate, kuris buvo modernizmo stiliaus tiesių linijų stačiakampis gretasienis su terasa ant stogo. Vaikystėje jis augo vaikų namuose (tėvas mirė bandydamas užsidirbti pinigų įsigyti opijui, o motina dingo be žinios), turėjo daug nuopuolių, užsiėmė nusikalstama veikla, tačiau sulaukęs dvidešimties praregėjo. Ėmė studijuoti teisę, vėliau pasirinko Aukštąją valstybinę policijos pareigūnų mokyklą. Dar vėliau jis susidomėjo ryšių agentų, žvalgybininkų, instruktorių vietomis užsienyje. Stažuotei pasirinko pačią atokiausią vietą – Tokijų. Čia jo gyvenimas apsivertė visiems laikams. Jis visa galva pasinėrė į japonų kultūrą, ėmė idealizuoti šią šalį, mėgavosi įgimtu mandagumu, gatvių, viešųjų vietų, tualetų švara, rafinuotu maistu ir protokolo laikymosi griežtumu. Čia jis vedė itin modernią japonę su kuria susilaukė dviejų vaikų.
Gimusi po triušio ženklu, jo žmona Naoko iš pradžių perėjo įprastinį japonų vaikų pragarą. Auklėjimą kieta ranka, diržo kirčius, šaltą dušą, draudimą miegoti ir valgyti. Prie namų košmarų prisidėjo ir mokymo sistemos siaubai. Reikėjo būti geriausia licėjuje ir tuo pačiu metu ruoštis stoti į aukštąją mokyklą. Galiausiai, baigusi privačią protestantišką vidurinę mokyklą ji įstojo į aukšto lygio fakultetą Jakohomoje. 1995 metais įvyko svarbus posūkis jos gyvenime. Atsitiktinai metro sutiktas fotografas jai pasiūlė padaryti bandomąją sesiją. Po pirmųjų bandymų ją pradeda kviestis fotografuotis kasdien. Ji toliau tęsė mokslus, bet rinko pinigus, padėsiančius jai laiduoti nepriklausomybę nuo tėvo. Vėliau sekė Vokietija, Italija ir Prancūzija, kurioje ji įsikūrė. Čia ji sutiko Olivjė. Savotišką samurajų, žmogų, ištikimą Prancūzijai, kaip senieji kariai buvo ištikimi savo karvedžiui. Deja, dabar tai buvo tik tolima praeitis...
Naujausiu byla su kuria dirbo Olivjė, buvo paieškos žudiko, žudančio nėščias moteris ir deginančio jų vaisius. Jo pavardė buvo „Akušeris“ ir Olivjė nuomone, tai buvo Patrikas Gijaras. Deja, visos jo pastangos sulaikyti nusikaltėlį nuėjo šuniui ant uodegos, mat visi metodai jį sugauti, viršininko buvo palaikyti netinkamais, o nusikaltėlis paleistas laisvėn. Sekimas pridurmui, netikėtos kratos, telefono pokalbių klausimasis, internetinės informacijos patikra, sąskaitų tikrinimas, taip pat nieko nedavė.
Pats Gijaras, būdamas vaikas, buvo Socialinės pagalbos vaikams tarnybos auklėtinis. Gimęs be tėvo, augo Sen Deni vaikų globos namuose ar globėjų šeimose. Būdamas septyniolikos tapo mechaniku Somjere, Prancūzijos pietuose. 1997 metais jis buvo pirmųjų dirbtuvių Monpelje valdytojas, o 1999 metais keliavo į Jungtines Valstijas. Privačiame gyvenime Gijaras buvo vienišius: nevedęs, neturėjo vaikų. Iš teisinės pusės švarus, tačiau įtarimą kėlė jo hermafroditiškumas.
Parašyti apie faro žmoną Naoko ir žudiką Gijarą man kilo ne dėl jų vaidmens knygoje, o dėl to, kad šioje knygoje rašytojas pasakojimą nusprendė pateikti iš šalies, kelių veikėjų akimis. Veiksmas čia pateikiamas ir policininko Olivjė, ir žmonos Naoko, ir žudiko Gijaro, ir vėžiu sergančios Sandrinės akimis. Man tai pasirodė kažkas nauja šio rašytojo kūryboje, mat ankstesnėse mano skaitytose knygose, Granžė daugiausia rašydavo iš pirmojo asmens perspektyvos, pagrindinio veikėjo akimis.
Romano lūžio vieta – kuomet policininkas Pasanas supranta, kad kažkas lankėsi jo namuose ir paliko po saldainį ant vaikų pagalvių. Jis supranta – tai perspėjimas. Jei ne – konfliktas bus sprendžiamas kitoje erdvėje. Deja, pačiam Pasanui jau nebebuvo kur trauktis, tad mūšis nuo šio momento pradeda įgauti pagreitį.
Dabar šioje vietoje aš turėčiau pradėti vardinti viską ką Jūs rasite šioje knygoje. Nenusižengsiu tradicijai ir vėl tą padarysiu. Romane mes rasime išskrostas nėščias moteris, o jų kūdikius sudegintus. Kalio chlorido injekcijas. Negyvą beždžionę, padegimus, tėvažudystę, šantažą, pagrobimą, graikų mitologiją, kraujo grobimą, šuns paskerdimą, perpus perkirstą moterį ir kt.
Romanas man pasirodė ne ką prastesnis nei ankstesnės mano skaitytos šio rašytojo knygos, o kai kuriais aspektais net geresnis. Kai kas man patiko daugiau, kai kas mažiau. Man patiko, kad veiksmas pateikiamas skirtingų veikėjų akimis (manau, tai praturtino knyga). Smurto čia taip pat gal kiek mažiau. Istorija įdomi, įtampos daug, siužetas išskirtinis, pasakojimas įtikinamas. Į akis krito tik gal kiek per daug vangi ir lėta knygos pradžia, nors perskaičius apie pusę knygos, jau nebekyla ranka padėti ją atgal į lentyną. Na o padėjus, visos mintys tik ir sukasi apie tai, kaip pasiimti ir pratęsti skaitymą.
Manau, ši knyga yra tikrai gera ir patiks visiems Japonų kultūros, detektyvinio tyrimo ir aštrių pojūčių mėgėjams. Mano nuomone, Žanas-Kristofas Granžė yra vienas geresnių šių laikų rašytojų, nors smurto gausa jo knygose patiks ne kiekvienam. Jo romanai yra griežtai tik suaugusiems.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą