Šįkart inspektoriui Van Vėterenui tenka tirti ne eilinį nusikaltimą, o beveik tobulą žmogžudystę... Lietingą pavasario dieną maža mergaitė miške aptinka apirusį vyro lavoną – tiksliau, tai, kas iš jo liko: kūnas be galvos, be rankų ir pėdų. Kai pagaliau pavyksta atskleisti nužudytojo tapatybę, tyrimas tampa dar sudėtingesnis. Aiškėja, kad auka – 24 metus už dviejų žmonių nužudymą kalėjęs ir ką tik iš įkalinimo įstaigos paleistas Leopoldas Verhavenas. Per visus tuos metus, kuriuos praleido už grotų, jis taip ir neprisipažino, kad yra kaltas dėl dviejų savo buvusių meilužių nužudymo.
Kas ir kodėl taip žiauriai susidorojo su buvusiu kaliniu? Ar kerštui ryžosi nužudytųjų moterų artimieji? O gal teisme Verhavenas nemelavo ir bausmę už žmogžudystes, įvykdytas prieš daugiau nei du dešimtmečius, atliko ne tikrasis kaltininkas? Van Vėterenas pasiryžęs eiti iki galo ir nupūsti visas praeities dulkes nuo šio paslaptingo nusikaltimo. Net jei dėl to bus priverstas nepaklusti vadovybei.
Inspektoriaus Van Vėtereno laukė neišvengiamas vizitas ligoninėje, kuomet miško paunksmėje randamas į kilimą suvyniotas nepažįstamo vyro lavonas. Jam trūksta galvos, rankų ir pėdų, o pats liemuo yra tiek suiręs, kad teismo ekspertizė mažai ką gali atskleisti... Netrukus nustatoma, kad kūnas priklauso Leopoldui Verhavenui, vyrui teistam už dviejų savo meilužių nužudymą. Kaip paaiškėja, auka buvo vietinis herojus, vėliau tapęs didelio skandalo sporte priežastimi.
Po operacijos sveikstantis Van Vėterenas turės ne tik, kad laikytis lovos režimo, bet ir ieškoti naujo nusikaltėlio, greičiausiai kalto dėl visų trijų žmogžudysčių. Dvi moterys buvo nužudytos jau pakankamai seniai, tad atrasti naujų įrodymų yra išties labai sunku... Netrukus nustatoma, kad visa paslaptis slypi pas luošą moterį, lankiusią Leopoldą keli mėnesiai iki jo paleidimo iš kalėjimo. Ar pavyks inspektoriui atstatyti teisingumą, sužinosime perskaitę šį, jau trečiąjį, detektyvinį romaną apie vyriausiąjį inspektorių Van Vėtereną.
Pradėsiu nuo gerų dalykų. Visas knygos aprašymas skamba tikrai labai patraukliai ir įdomiai. Jame kalbama apie nepažįstamą lavoną, senas žmogžudystes ir į ligos patalą atsigulusį pagrindinį veikėją. Deja, be įdomiai parašyto aprašymo ir gražaus knygos viršelio, kažko labai pozityvaus ir teigiamo aš nelabai galiu ir pasakyti. Nors pats rašytojas yra apdovanotas Europos kriminalinės literatūros žvaigžde, yra vienas garsiausių ir skaitomiausių švedų kriminalinių istorijų autorių, šis kūrinys, visai kaip ir kiti rašytojo darbai, man pasirodė gan silpnokas.
Knygos dėmesio centre ir vėl atsidurs mums jau pažįstamas vyriausiasis inspektorius Van Vėterenas – penkiasdešimt septynerių metų, 88 kilogramų svorio policininkas, žmogus mėgstantis šachmatus, badmintoną ir klasikinę muziką. Jis yra išsiskyręs, turi du vaikus, iš kurių vienas sėdi kalėjime. Šį kartą rašytojas nusprendė savo veikėją kiek pakankinti ir apdovanojo jį, nepatikėsite, gaubtinės žarnos vėžiu! Nepaisant to, kad VV buvo rekomenduojama atsisakyti skrudintų dešrelių, didkepsnio, alaus ir kito nesveiko maisto, jis vis dar gyveno įprastinį gyvenimą, o laiką, susimąstyti apie gyvensenos pokyčius ir sveiką gyvenimo būdą, buvo palikęs ateičiai. Tiesa, kad ir kaip jis stengėsi negalvoti apie savo bjaurią ligą, ant operacinio stalo šalta šviesa nutvieksto jo paties kūno vaizdinys, niekaip nėjo jam iš galvos.
Romano ašis suksis apie neatpažinto vyro žmogžudystę ir jo kūno išniekinimą. Jo kūną aptiks šešiametė Junisė kuomet slėpsis nuo auklėtojos ir kitų vaikų. Kūnas bus be galvos, rankų ir pėdų. Tiesa yra vienas bet... nors ši vieta ir turėjo sukelti skaitytojui susidomėjimą, jis greitai išnyksta, kadangi knygos nugarėlė aiškiai sako, kad rastas lavonas yra ne kas kitas, o Leopoldas Varhavenas. Nužudytojo tapatybės nustatymas bus irgi lėkštas, juk jį nustatys ne policija, o tiesiog į teisingumo įstaigą paskambinusi nužudytojo sesuo.
Sakyti, kad Leopoldas buvo iš įkalinimo įstaigos paleistas nusikaltėlis, praleidęs už grotų beveik pusę savo gyvenimo, irgi nebūtina. Juk knygos nugarėlė ir vėl viską sugadina – jis buvo nuteistas kalėti už dviejų savo buvusių meilužių nužudymą, nors visą laiką tvirtino, kad to nepadarė.
Policininkai iškart suskumba tikrinti faktus ir, žinoma, ieškoti siūlo galų. Jie klausinės vietinės krautuvė savininką, aukos kaimynus ir gimines, apieškos nužudytojo namą, lankysis kalėjime, gilinsis į senus laikraščius, posėdžių stenogramas ir magnetofono įrašus.
Skaitydami romaną mes pamatysime, kaip Van Vėterenas bus blaškomas tarp ilsėjimosi ligoninėje ir žmogžudystės tyrimo, taip stipriai įstrigusio jo sąmonėje. Jisai bus atkakliai įsikibęs paslapties išaiškinimo, nors jo kolegoms tai atrodys, kaip visiškai bevertis ir bergždžias darbas. Jis ne tik, kad peržvelgs visą seną nužudymų medžiagą, bet ir išėjęs iš ligoninės pats apsilankys nusikaltimo vietoje.
Ir nors viskas iš pažiūros atrodo tinkamai parašyta ir gerai „sustyguota“, mane visgi neapleido jausmas, kad viskas yra padaryta labai diletantiškai ir dirbtinai. Dirbtini man pasirodė veikėjai, dirbtini jų dialogai, pati žmogžudystė ir net visas tyrimas man pasirodė labai dirbtini. Aš vis tikėjausi kažko netikėto ir stingdančio kraują, bet mano pageidavimai taip ir liko neišgirsti. Na o veikėjų psichologiniai portretai man pasirodė išvis niekam tikę – atvirai šnekant, jų čia išvis nebuvo. Prie knygos pliusų priskirčiau tik lengvą humorą (man atrodo, kad pirmose knygose jo tikrai nebuvo), tas šokinėjimas tarp dviejų laiko juostų, bei trumpa knygos apimtis.
Nenoriu Jums sakyti nei pirkti, nei nepirkti, nei skaityti, nei neskaityti šios knygos. Pasakysiu tik vieną – Lietuvos knygynuose galima rasti tikrai daug vertingesnių kūrinių. Visgi jeigu surizikuosite nusipirkti ir perskaityti šį romaną, būtinai pasidalinkite savo nuomone šio įrašo komentaruose.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą