Ketvirtoji komisaro Brunečio serijos knyga ir ketvirtoji į lietuvių kalbą išversta autorės knyga. Italijos Dolomitinėse Alpėse iškritus pirmajam sniegui, sudūžta vilkikas ir išbarsto šiurpų krovinį. Netrukus vienas po kito keistomis aplinkybėmis žūva trys klestintys ir perspektyvūs verslininkai.
Venecijos policijos komisaras Gvidas Brunetis gilinasi į asmeninius painius tų žmonių gyvenimus, ieškodamas galimų šių nelaimių sąsajų.
Paskutinį rugsėjo antradienį, visą mėnesį anksčiau negu įprastai buvo galima tikėtis, kalnuose iškrito pirmasis sniegas ir atskyrė Šiaurės Italiją nuo Austrijos. Iš nežinia kur atlėkusių tirštų debesų atnešta pūga kilo staiga ir be jokio įspėjimo. Per pusvalandį perėjoje virš Tarvizijaus keliai tapo slidūs ir mirtinai pavojingi. Šis derinys pasirodė lemtingas šešiolikos ratų vilkikui su Rumunijos numeriais, gabenusiam, kaip nurodyta deklaracijoje, 90 kubinių metrų lentų krovinį. Vairuotojas per smarkiai stabdė, nesuvaldė milžiniško automobilio, važiavusio 50 kilometrų per valandą greičiu, ir šis metėsi nuo kelio. Ratai išpjovė gilias vėžes dar nespėjusioje sušalti žemėje, o priekaba rovė, laužė ir vartė medžius per visą ilgą ruožą iki pat gilios daubos dugno, kur galiausiai triukšmingai atsimušė į akmeninį kalno paviršių, plačiai atsidarė ir išbarstė visą krovinį plačiu lanku. Iš pradžių pro šalį važiavę vairuotojai pamanė, kad vilkikas gabeno manekenus: na, žinote, tokias plastikines moteris, kurias aprengia ir pastato parduotuvių vitrinose. Tik vėliau žmonės suprato, kad manekenai aprengti apsiaustais, o visas sniegas aplink juos aptaškytas raudonai.
Keistą moterų žūtį nusitvėrė Austrijos ir Italijos spauda, pasakojimų apie jas pasirodė įvairiais pavadinimais. Visgi be įprastų tokiam atvejui iškeltų klausimų – kas jos? – ekonominės pabėgėles? nelegalios darbininkės ar šnipės? Straipsniai netrukus išseko, o paslapčiai nepavykus įminti, suinteresuotumas kaip mat pradingo. Šį istorija greitai apleido spaudą, ją išstūmė išniekintos Milano kapinės ir dar vieno teisėjo žmogžudystė. Vis dėlto prieš tai ją perskaitė Paula Faljer, Venecijos Ca’Pesaro universiteto anglų literatūros profesorė adjutantė ir neatsitiktinai – šio miesto policijos komisaro Gvido Brunečio žmona.
Vėliau veiksmas mus nukels į geležinkelio stotį, kur advokatas Trevisanas po susitikimo su vienu klientu, įsės į tarpmiestinį Triesto traukinį, turėjusį 10:15 atvežti jį į Veneciją. Nors turėjo bilietą į pirmos klasės sekciją traukinio gale, Trevisanas perėjo kone tuščius vagonus ir atsisėdo antros klasės kupė. Netrukus kupė durys prasivėrė ir Trevisanas suskubo išsiimti bilieto. Bet stovintis asmuo atėjo pasiimti kai ko kito, o ne advokato Karlo Trevisano bilieto. Kūną surado konduktorė, kai traukinys važiavo per lagūną, skiriančią Veneciją nuo Mestrės...
Ištirti nusikaltimą pavedama Venecijos miesto komisarui Gvidui Brunečiui, žmogui išmanančiam savo darbą, dirbančiam uoliai, atsakingai ir labai, labai stropiai. Tuo metu vienas komisaras buvo užsiėmęs kazino reikalais, kur krupjė ir vėl rado būdą pralaužti sistemą ir nusigriebti nuošimčius, o dar vienas buvo įsitraukęs į nesibaigiantį mafijos kontroliuojamo verslo Mestrėje tyrimą. Tačiau blogiausia buvo dar tik priešaky, nes mero ir viršininko spaudžiamam Brunečiui ne tik, kad reikės viską sutvarkyti greitai ir tyliai, bet ir atsižvelgti į faktą, kad auka buvo gan svarbi asmenybė.
Na o daugiau kažką pasakoti nebūtina. Brunetis aiškinsis apie Trevisano gyvenimą, apie jo verslo sandorius, partnerius ir šeimą. Savo tyrimo metu jam teks apklausti nužudytojo žmonos gydytoją, gilintis į mirusiojo autopsijos rezultatus, tikrinti aukos banko sąskaitas, mokesčius ir nuosavybę, kalbėtis su verslo partneriais, apklausti našlę, naršyti telefono išklotines ir netgi siųsti buvusį policininką dirbti po priedanga.
Iš tikrųjų, knyga „Venecijietiška mįslė“ yra gan tipinė Gvido Brunečio istorija. Joje mes rasime gan globalų nusikaltimą, bei kelias aktualias Italijos valstybės problemas. Daugelis paklaus, o kurgi, jei taip galima sakyti, sena gera žmogžudystė iš meilės ar pavydo? Kurgi senamadiškas šantažas, seniai puoselėta skriauda, ar eilinis nepavykęs apiplėšimas? Šie klausimai iškils, turbūt, daugeliui iš mūsų, tačiau kad ir kaip tai skambėtų keistai, ši knyga patraukia ne tiek savo nusikaltimu, kiek neįtikėtinai egzotiška veiksmo vieta, bei netipiniais mūsų šaliai žmonių gyvenimais ir jų įpročiais.
Labiausiai gal norėčiau atkreipti dėmesį į išties įdomią knygos veikėją – Eletra Zorci. Ji man pasirodė be galo įdomi, ambicinga ir aktyvi persona, be to nebijanti savo viršininko kaprizų. Ji skaito paskalų žurnalus darbe ir net nebijo jų slėpti į stalčių, kaip ji tai darydavo tik pradėjusi dirbti policijoje. Eletra pasirodė praeitoje mano skaitytoje Donos Leon knygoje, tačiau būtent „Venecijietiškoje mįslėje“ ji man galiausiai visiškai prigijo.
Taip pat norėčiau pagirti rašytoją už įtikinamai ir detaliai aprašytą Veneciją. Pateiksiu Jums vieną geriausių pavyzdžių: Brunetis išeina iš kvestūros, pasuka Riva degli Skiavoni link, ten įsėda į varopetą Nr. 1. Išlipa prie Santa Marijos del Džiljo, prie Alos viešbučio pasuka į kairę, pereina du tiltus, vėl pasuka kairėn, į siaurą gatvelę, calle, vedančią prie Didžiojo kanalo ir t. t. ir pan. Kur dar Jūs matėte taip detaliai aprašytą pagrindinio veikėjo judėjimo maršrutą? Turbūt niekur.
Patraukia ir kiti knygos aspektai, kaip kad netiesioginis rašytojos pamokslavimas visiems skaitantiems knygą, ypač kai kalba pasisuka ties šalies paveldu, politika, nusikalstamumu, žmonių gyvenimo būdu ir kitais dalykais. Nejučia pradedi galvoti, kad šia knyga rašytoja bando prisikasti iki kiekvieno skaitančiojo sąžinės ir tokiu būdu pagerinti savo ir kitų šalių žmonių gyvenimus.
Iš tikrųjų viskas yra labai paprasta. Jeigu ieškote romano, kurio dėmesio centre būtų prekyba žmonėmis ir išnaudojimas, tada galite tuoj pat stabdyti savo paieškas ir susitelkti ties romanu „Venecijietiška mįslė“. Jame bus eilinį kartą kalbama apie žmonių godumą ir norą greitai praturtėti. Nepasiduokime lengvų pinigų skleidžiamiems kerams ir geriau pasiimkime skaityti kurią nors iš Gvido Brunečio knygų. Juk jų išversta į lietuvių kalbą ne tiek jau ir mažai, o ir skaitosi jos pakankamai lengvai.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą