Sidnio Šeldono romano „Vidurnakčio prisiminimai“ centre – godaus ir aistringo graikų milijonieriaus Konstantino Demirio ir vienaip ar kitaip su juo susijusių žmonių tragiški likimai.
„Vidurnakčio prisiminimai“ yra antroji serijos knyga, tęsianti tolesnius veikėjų nuotykius po pirmosios knygos „Kita vidurnakčio pusė“ baigties. Čia pasakojama apie atmintį praradusią Ketriną Aleksander, moterį, išgyvenusią skendimą ežere ir atsidūrusią viename Graikijos vienuolynų.
Kiekvieną naktį ji pabusdavo nuo savo riksmo. Ją persekiojo vienas ir tas pats sapnas: stipri audra, ji viduryje ežero, o vyriškis ir moteris lenkia jos galvą prie ledinio vandens, mėgindami ją prigirdyti. Kiekvieną kartą ji nubusdavo baisiausiai išsigandusi, dusdama, šlaput šlaputėlė nuo prakaito. Ji supratimo neturėjo, kas ji tokia, ir nieko neprisiminė iš savo praeities. Kalbėjo ji angliškai, tačiau neprisiminė, kur gimė ir kaip pakliuvo į mažytį karmeličių vienuolyną Graikijoje, kuris ją priglaudė. Ji buvo niekas, svetima tarp svetimų. Nebuvo nieko, kas galėtų jai padėti, net psichiatro, kuris būtų jai pasakęs, kad po jos pergyventos sunkios smegenų traumos ji galės išsaugoti sveiką protą, jeigu visiems laikams pamirš savo siaubingą praeitį. Tai buvo taisyklingų veido bruožų trisdešimtmetė brunetė pilkomis liūdnomis akimis, kupinomis skausmo. Ji turėjo užriestą nosį ir didelę nuolat besišypsančią burną, kuri dabar buvo pilna liūdesio ir pasimetimo...
Romane bus ir kitas pagrindinis veikėjas, tai Konstantinas Demiris, būtent, tas žmogus, kuris išgelbėjo Ketriną ir nežinia kokiu tikslu patalpino ją į vienuolyną. Niekas negalėtų aptikti Konstantino Demirio imperijos nė viename žemėlapyje. Ir vis dėlto jis buvo feodalinės kunigaikštystės valdovas, su kuria dydžiu ir galybe galėjo lygintis tiktai nedaugelis pasaulio šalių. Jis buvo vienas iš dviejų ar trijų pačių turtingiausių žemės rutulio žmonių, ir jo įtaka buvo begalinė. Savo čiuptuvuose jis laikė dešimtis šalių. Jis mokėjo patikti, turėjo puikų aštrų protą ir buvo dailios išvaizdos – aukštesnis nei vidutinio ūgio, plačiapetis. Jis buvo rusvaveidis, nosis – tipiškai graikiška, akys – kaip tamsios alyvuogės. Tai buvo vanago veidas, grobuonies veidas. Jeigu norėjo, Demiris galėjo būti nepaprastai žavingas. Mokėjo aštuonias kalbas ir buvo puikus pasakotojas. Ir vis dėl to, tai buvo žmogus, niekada nieko nepamirštantis ir niekada nieko neatleidžiantis. Žodis dikaiosini, arba teisingumas, dažnai buvo vartojamas kaip žodžio ekdikisis, kerštas, sinonimas, ir Demiris buvo apsėstas tiek vieno, tiek ir kito. Jis prisimindavo menkiausią nuoskaudą, ir tie, kas buvo neatsargūs ir sukėlė jo nepasitenkinimą, skaudžiai sumokėdavo.
Šis pasakojimas užpildys pirmosios knygos spragas, papasakodamas plačiau apie Demiriso vaikystę, apie tai, kaip jis įkūrė savo pirmąjį verslą, kaip jis septyniolikos išvyko į Saudo Arabiją praturtėti (čia mes daug sužinosime apie naftos išgavimą), kaip jis uždirbo pirmąjį milijoną, pirmą kartą sugulė su moterimi ir pan. Tai bus egoisto ir aroganto milijonieriaus istorija, pasakojanti apie žmogų dėvintį žavesio kaukę, bet iš tikrųjų esantį be galo piktą ir kerštingą.
Tuo metu Ketrinos Aleksander istorija rutuliosis paraleliai su Demiriso istorija ir nors labai primins televizijos muilo operų turinį, bus vis tiek be galo įdomi. Ši istorija mums papasakos apie Ketrinos bandymą prisiminti praeitį, apie jos kančias dėl tapatybės ir praeities balsus, skambančius su kiekviena diena vis garsiau. Pagrindinis šios istorijos akcentas bus tas, kad Ketrina labai greitai supras, kad žmonės aplink ją dėl nežinomų jai priežasčių kažkodėl vis miršta. Ji netrukus puola į depresiją ir net pradeda lankytis pas psichiatrą vardu Alanas Hamiltonas, kuris vėliau suvaidina šiokį tokį herojaus vaidmenį romane.
Pasakojime bus ir kiti veikėjai. Tai pranašautoja madam Piris, Melina Lambru – dabartinė Konstantino Demiriso žmona, Spiras Lambru – Melinos brolis ir Demiriso konkurentas, Vimas Vandinas – Ketrinos kolega naujame darbe, Tonis Ricolis – vienas stambiausių narkotikų pirklių Europoje pasiryžęs sutramdyti Demirisą, Kirkas Reinoldsas – amerikietis advokatas, bei naujasis Ketrinos mylimasis ir kiti veikėjai. Romano veiksmas ras pradžią Graikijoje, vėliau persikels į Angliją, kur Ketrina įsidarbins pas Demirisą, tada seks Jungtinės Amerikos valstijos, Turkija ir net Kinija!
Iš tikrųjų eilinį kartą lenkiu galvą prieš Sidnį Šeldoną, mat jo rašymo gabumai, abejonių nekelia. Jo veikėjų portretai be galo detalūs, pasakojimas sklandus ir nenuspėjamas, veiksmo tiek daug, kad net galva svaigsta, na o romano tempas yra toks spartus, kad nuobodžiauti tiesiog nėra kada. Taip pat reikėtų pagirti rašytoją ir už trumpus skyrelius, kuris yra vienas iš Šeldono romanų akcentų. Skaitant jo knygas, galima pasiekti šviesos greitį, įveikiant knygą vos keliais prisėdimais. Jo romanai, tai lyg amerikietiški atrakcionai, kuriuose daug pakilimų ir nusileidimų. Kur būna didelis greitis ir netikėti posūkiai. Tai tie atrakcionai, kuriuos kartą išbandžius, Jūs norėsite prie jų grįžti ir ateityje, vėl ir vėl. Su šia knyga baigiu skaityti visas Sidnio Šeldono knygas lietuviškai, tačiau, manau, dar grįšiu prie jų, mat turiu planų perskaityti likusias autoriaus knygas užsienio kalba. O, galbūt, mes netrukus sulauksime ir naujų vertimų į lietuvių kalbą, ką ten gali žinoti...
Vienintelis šios knygos minusas, tai rašytojo bandymas priminti skaitytojams pirmosios dalies veiksmą. Tai lyg ir nėra blogai, tačiau tiems kurie pirmąją dalį skaitė neseniai, tai buvo kančios puslapiai, kuriuos teko paprasčiausiai perversti net nežvilgtelint, nes jie tiesiog atpasakodavo, kas ir taip jau žinoma. Taip pat mane suglumino gan didelis veikėjų skaičius ir kiek painokas siužetas lyginant su pirmąja knyga.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą