„Are You Afraid of the Dark?“ ~ Sidney Sheldon

„Are You Afraid of the Dark?“ (Sidney Sheldon, 2005 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

In four cities across the world, four people die violently and mysteriously. The dead share a single crucial link: each was connected to an all-powerful environmental think tank. Two of the victims’ widows-accomplished artist Diane Stevens and international supermodel Kelly Harris-may hold the key to their husbands’ demise. Terrified for their lives, suspicious of each other, and armed only with their own wits and guile, they must join forces in a nightmare cycle of hunt-and-kill. At stake is the shattering truth about the tragedies that robbed them of the men they loved...and about an awesome conspiracy whose ultimate target is as big as the earth and as close as the air we breathe.

Visame pasaulyje žmonės aptinkami mirę arba dingę. Berlyne moteris randama paskendusi savo vonioje. Paryžiuje vyras nušoka nuo Eifelio bokšto. Denveryje nedidelis lėktuvas patenka į turbulenciją ir sudūžta. Na o Manhetene į krantą išplaukia vieno vyro lavonas. Iš pradžių visi šie nutikimai atrodo tarsi atsitiktiniai incidentai. Tačiau netrukus policija išsiaiškina, kad visas aukas sieja smegenų centras „Kingsley International Group“ (KIG).

Kelė Haris ir Dajana Stivens – jaunos, neseniai mirusių vyrų našlės – susitinka Niujorke, kur jas pasikviečia KIG vadovas Taneris Kingslis. Jis patikina, kad yra pasitelkęs visus išteklius paslaptingų jo firmos darbuotojų mirčių išaiškinimui. Tačiau tam gali būti jau per vėlu. Jau netrukus kažkas pasikėsina į abiejų moterų gyvybes, tad mirtino pavojaus sujungtoms našlėms tenka ne tik kad slapstytis nuo piktavalių kėslų, bet ir ieškoti atsakymų į vis dar neatsakytus svarbius klausymus...

Taigi skaitau jau paskutinįjį Sidnio Šeldono romaną, istoriją, kurios dėmesio centre atsiduria dvi moterys, dvi stiprios asmenybės, nelinkusios pasiduoti užklupus rimtiems nesklandumams ir didelėms bėdoms. Tai visų pirma bus Dajana Stivens, šiek tiek virš trisdešimties, elegantiška, aristokratiškų bruožų, šviesių plaukų, žalių akių ir puikios figūros dailininkė. Taip pat Kelė Haris, dvidešimt septynerių metų, medaus spalvos odos, geidulingo veido, jaudinančių lūpų, ilgų kojų ir puikios figūros afroamerikietė manekenė. Jau netrukus šių dviejų moterų vyrai mirs vedini keistų aplinkybių, o ir jų pačių gyvybės atsidurs rimtame pavojuje.

Tačiau jeigu manote, kad ši istorija bus tiesiog eilinis trileris, pasakojantis apie slaptą organizaciją, žudančią nekaltus žmones (kur tai jau girdėta?), būsite visiškai neteisūs. Sidnis Šeldonas garsėja savo gebėjimu rašyti paprastus, tačiau siužeto prasme labai sudėtingus kūrinius. Ši knyga bus ne išimtis.

Visų pirma, mes pamatysime, kaip kiekviena iš moterų susipažins su savo būsimu vyru, kaip įsimylės, praleis medaus mėnesį ir pan. Vėliau seks graudi istorija pasakojanti apie ankstyvoje vaikystėje išprievartautą merginą, apie jos potraukį knygoms, svajones tapti mokytoja, kelionę į mados verslą ir pan. Ši knygos vieta bus tokia nuoširdi ir jaudinanti, kad net ašarą išspaus.

Ne nuošaly liks, žinoma ir detektyvinė linija, juk visgi knyga yra kriminalinis romanas. Čia mes pamatysime, kaip kiekviena iš moterų tik laimingo atsitiktinumo dėka išgyvens pasikėsinimus nužudyti, o galiausiai susitiks kartu, kur jas suves bendras tikslas – įminti jų vyrų mirties aplinkybes apgaubusias paslaptis.

Sidnis Šeldonas yra išties puikus pasakotojas. Jo knygos yra tarsi kino filmo scenarijai, kurie neleidžia Jums nuobodžiauti, o ir persiskaito labai greitai. Jeigu manęs kas paklaustų, ką aš rinkčiausi, ar eilinį Holivudo filmą, ar Sidnio Šeldono knygą, aš, be jokios abejonės, pasirinkčiau knygą. Jos ne tik kad skaitosi vienu atsikvėpimu, bet ir yra ne ką mažiau vaizdingos, nei geriausia kino juosta.

Romanas „Ar tu bijai tamsos?“, tai įtempto trilerio, nuotykių, dramos, mokslinės fantastikos ir romantikos mišinys, parašytas visiems tikriems pono Šeldono gerbėjams. Tai istorija apie galią, godumą, išdavystę, sąmokslą ir egoizmą. Ne nuošaly liks, žinoma, ir meilė bei draugystė, dvi jėgos, gebančios nuversti kalnus ir atstatyti neteisybę...

Jeigu Jūs ieškote knygos, kurioje būtų suderinti du visiškai nesuderinami dalykai – romantinė melodrama ir veiksmo kupinas trileris – tada ši knyga yra parašyta būtent Jums. Tiesa, atkreipkite dėmesį, kad žodžius „romantinė melodrama“ aš parašiau pirmiau.

„The Sky is Falling“ ~ Sidney Sheldon

„The Sky is Falling“ (Sidney Sheldon, 2012 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

The Sky is Falling contains all the elements which make Sidney Sheldon’s works impossible to put down: power, money, greed, lust, corruption... and a strong female central character. In this instance it is a TV anchorwoman from Washington DC. All her investigative instincts tell her that a brutal series of murders are linked – and she travels the world to prove it. But the closer she comes to uncovering the truth the more she realizes her own life is in jeopardy. However, she is not about to give up – the hunter becomes the hunted.

As readers navigate the twists and turns of the plot, they’ll know they must anticipate the unexpected – Sidney Sheldon’s hallmark. And they won’t be disappointed.

Jeigu Amerikoje gyvuotų monarchija, būtent Vintropai būtų karūnos nešiotojais. Gražūs, populiarūs ir be galo charizmatiški jie užkariavo pasaulio simpatijas per savo viešąją veiklą, dideles labdaras ir, žinoma, prabangų gyvenimą. Tačiau netrukus įvyksta tai, ko niekas nesitikėjo – penki šeimos nariai žūva serijoje paslaptingų atsitikimų. Graži ir jauna Vašingtono televizijos laidų reporterė Deina Evans mano, kad šie nutikimai slepia kažką daugiau. Ji pradeda savo tyrimą ir netrukus atranda įrodymų, kuriais pati vargiai patiki. Ieškodama tiesios Deina įsivelia į katės ir pelės žaidimą, kuris priverčia ją aplankyti dešimtis pasaulio šalių. Kai ji suseka įtariamąjį, Deina ir jos jaunasis globotinis Kimalis patys tampa nusikaltėlio taikiklyje. Ar Deina sugebės atskleisti tiesą ir demaskuoti žudiką, sužinosime perskaitę šį jaudinantį ir be galo įtaigų rašytojo Sidnio Šeldono detektyvą.

Taigi perskaitęs net tris skandinaviškus detektyvus paeiliui, nusprendžiau pasiimti skaityti kažką iš knygų užsienio kalba. Na o kaipgi nepasiėmus Sidnio Šeldono romanų, knygų kurias visas perskaityti aš kažkada sau išsikėliau planą. Romanas „Dangus griūva“ yra vienas iš rašytojo feministinių kūrinių, šį kartą besisukantis apie Vašingtono televizijos laidų reporterę Deiną Evans. Dvidešimt septynerių metų, liekną, anglies juodumo plaukų, pilkų akių, gražaus veido ir šilto bei užkrečiamo juoko, moterį. Jau netrukus ji atranda sąsajų tarp paslaptingų Vintropų šeimos narių mirčių ir leidžiasi į ilgą bei sudėtingą žudiko medžioklę.

Tačiau jeigu manote, kad Sidnis Šeldonas savo kūrinį pavers eiliniu detektyvu pasakojančiu apie bebaimę moterį persekiojančią sumanų nusikaltėlį, būsite neteisūs. Čia bus visko. Pradedant kiek žemiškesniais dalykais, tokiais kaip Kimalio nepritapimas mokykloje, Deinos sužadėtuvės, problemos su buvusia sužadėtinio žmona ir baigiant išties labai dideliu sąmokslu.

Knygoje herojei kompaniją taip pat palaikys Džefas Konorsas, Deinos sužadėtinis, buvęs beisbolo žaidėjas, o dabar televizijos žinių sporto komentatorius. Taip pat Reičelė Stivens, buvusi Džefo žmona ir garsus modelis. Kimalis – Deinos globotinis, vienarankis berniukas sutiktas Deinai lankantis Sarajeve. Metas Beikeris – Deinos viršininkas ir šiaip malonus žmogus. Eilina Evans – žurnalistės mama, bei kiti veikėjai.

Iš tikrųjų nenoriu per daug išsiplėsti, paskysiu tik tai, kad tai vienas įspūdingiausių rašytojo darbų. Turiu pripažinti, kad kai atrasdavau Sidnio Šeldono knygą, kurios centre būdavo moteris, man visad norėdavosi griebtis už plaukų ir rėkti „kodėl tai dar viena feministinė istorija?!“. Tačiau kaip tai beskambėtų keistai, pačios įdomiausios rašytojo knygos būdavo tos, kurių centre atsidurdavo stipri ir atkakli moteris. Ši knyga ne išimtis. Tai ne šiaip eilinė detektyvinė istorija, o sudėtingas kūrinys besisukantis apie vieną televizijos reporterę ir ypač didelį sąmokslą (na o kaipgi sąmokslas be rusų įsikišimo). Ši knyga turi viską: paslaptį, netikėtus siužeto vingius, įdomius personažus, bei charizmatišką pagrindinę veikėją. Ko dar galima norėti? Romanas „Dangus griūva“, tai galios, godumo, valdžios ir korupcijos istorija, parašyta visiems tikriems Sidnio Šeldono prozos gerbėjams.

Kas nesate susidūrę su ponu Šeldonu pasakysiu, kad jis rašo labai paprastai, tačiau ne prastai. Jo rašymo stilius konkretus, tačiau be galo vaizdingas. Jis yra vienas tu rašytojų, kurie sugeba sceną nupaišyti trimis sakiniais ir Jūs vis tiek liekate patenkintas. Juk jeigu kas ir lieka nepasakyta, Jūsų vaizduotė pati tai pripiešia. Gaila, tačiau man liko perskaityti tik dar vieną rašytojo knygą ir būsiu įveikęs jas visas. Na o Jūs ar jau skaitėte Sidnio Šeldono knygų?

„Tell Me Your Dreams“ ~ Sidney Sheldon

„Tell Me Your Dreams“ (Sidney Sheldon, 1999 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Computer whiz Ashley Patterson is convinced she is being stalked. Coworker Toni Prescott has a penchant for Internet dating and little time for anyone else. And Alette Peters prefers quiet weekends in the arms of a beefcake artist. They know virtually nothing about each other – until the three women are linked by a murder investigation that will lead to one of the most bizarre trials of the century.

Yra knygų, kurias perskaitęs tu neturi ką pasakyti. O yra knygų, kurias perskaitęs tu nenori išvis nieko sakyti. Ir tai yra ne dėl to, kad jos neįdomios ar kažkokios banalios, o dėl to, kad jos tokios unikalios, kad tau paprasčiausiai nesinori atskleisti jų siužeto kitiems. Naujausia mano perskaityta Sidnio Šeldono knyga, būtent tokia ir yra. Ji yra tiek neįprasta, kad apie ją reikia šnabždėtis, visai kaip apie kokį močiutės pyrago receptą, ar niekur kitur neskelbtą išpardavimą. Nepatikėsite, bet tai ne romantinė melodrama, ir net ne eilinė mega „muilo“ opera. Ne! O... pasiruoškite... psichologinis detektyvas ! Na o sujungus žmogaus psichologiją ir žmogžudystę, mes gausime mano mėgstamiausią derinį, medžiagą, kuri šluoja viską savo kelyje visai kaip koks dinamitas.

Tai koks gi šios knygos siužetas? – paklausite Jūs, o jis bus išties nepaprastas. Romane kalbama apie žudiką keliantį siaubą net visko mačiusiems detektyvams... Jo kruvini veiksmai yra beprotiški, tačiau įvykdyti taip rafinuotai, kad liudija apie išties sumanų protą... Eidama žudiko pėdomis, policija padaro šokiruojančią išvadą: žudikas yra moteris. Netrukus atsiranda ir trys įtariamosios: elegantiško grožio Ešlė, neklaužada Toni ir švelni bei moteriška Alet. Kuri iš jų yra tikroji žudikė? – bus klausimas kuris ilgai neduos Jums užmigti naktimis.

Ir visgi kas čia tokios įdomaus bei neįprasto? – pasidomėsite Jūs, o atsakymas bus išties neeilinis. Visgi prieš atskleisdamas jo turinį turiu pasakyti, kad daugeliui jis sugadins visą netikėtumą, tad visi mėgstantys siurprizus knygose, paprasčiausiai nustokite skaityti šią apžvalgą iškart po šios pastraipos pabaigos.

Visas įdomumas yra tame, kad visos šios trys moterys gyvena viename asmenyje. Taip, taip, Jūs mane išgirdote teisingai, kadangi pagrindinė knygos veikėja kenčia nuo asmenybės susidvejinimo. Tiksliau gal net reikėtų sakyti susitrejinimo, nes jų čia yra net trys. Taigi žudikas čia bus tarsi ir žinomas, tačiau tuo pat metu ir ne.

Skaitydami romaną mes pamatysime, kaip kiekviena iš moterų susipažins su įdomiu ir simpatišku vyru, tačiau vėliau šis bus nužudytas paslaptingo bei nežinomo nusikaltėlio rankomis. Nors policija gan greitai nustato kas yra kaltininkas, tačiau vis tiek užtrunka, kol identifikuoja tikrąjį nusikaltėlį. Skamba paradoksaliai, tačiau tokia jau ši knyga yra.

Kas kaltas dėl kelių vyrų nužudymo ir išniekinimo? Darboholikė Ešlė Paterson, atsargi reklamos ir kompiuterinės grafikos ekspertė? Toni Prekot – anglė, savo vienatvę bandanti praskaidrinti internete ir pokalbių svetainėse? Ar Alet Pėters, kukli italų kilmės menininkė dirbanti „Global Computer Graphics“ korporacijoje?

Nors romanas nėra labai realistiškas, o ir ta trigubos asmenybės tema nėra atskleista labai išsamiai, visgi turiu pripažinti, kad knyga buvo išties unikali. Nežinau kaip Jūs, bet aš kažką panašaus buvau matęs tiktai kine.

Teko skaityti, kad rašydamas šį kūrinį rašytojas rėmėsi tikromis istorijomis ir nutikimais, na o tai eilinį kartą patvirtina, kad žmogaus protas yra išties unikalus ir net labai paslaptingas „mechanizmas“. Jeigu sergate depresija arba nuotaikų kaita, manau, turėtumėte dėkoti Dievui, kad neturite asmenybės sutrikimų ar bent jau šizofrenijos. Juk tai apie ką įdomu skaityti knygose, visai nėra malonu pamatyti realiame gyvenime.

Skaitydami knygą mes seksime trijų moterų kasdienybę, pamatysime jų suėmimą, praeisime psichiatro ekspertizę ir netgi sudalyvausime skandalingame teisminiame procese. Nors pats teisminis procesas man pasirodė silpniausia ir absurdiškiausia kūrinio vieta, visgi buvo įdomu sužinoti kaip jis baigsis.

Romanas „Atskleisk man savo sapnus“ bus išties neeilinis kūrinys, pasakojimas parašytas lengva ir greita Sidnio Šeldono ranka. Jį rašydamas rašytojas nepabūgo atkreipti dėmesį į aktualias psichologines keistenybes, bei neužmiršo parodyti jų keliamų pavojų.

Ir visgi po kūrinio perskaitymo nusprendžiau, kad knyga verta tik dviejų balų iš penkių. Nors ji ir yra labai unikali, tačiau tuo pat metu nuspėjama bei labai monotoniška. Netgi sakyčiau kiek nuobodoka, jei sulygintume ją su kitais autoriaus darbais.

„The Best Laid Plans“ ~ Sidney Sheldon

„The Best Laid Plans“ (Sidney Sheldon, 1998 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

He wanted power. Oliver Russell is fated to rise to the pinnacle of power, the office of President of the United States. She wanted revenge. Leslie Stewart is his betrayed fiancee, a woman dedicated to a single purpose-the downfall of Oliver Russell. Amassing her own media empire, marshaling all her forces against him, she stands poised to destroy Russell on the eve of his most dazzling triumph. From Sidney Sheldon, the unchallenged master of bestselling fiction, comes a story of blazing ambitions and thwarted love that enthralls and surprises with every page...

Turiu prisipažinti, kad esu didelis Sidnio Šeldono fanas. Nors jo knygos nėra detektyvai, o labiau romantinės istorijos, tačiau yra parašytos su didele aistra, o ir skaitosi labai lengvai. Štai viena naujausių jo knygų vadinasi išties paprastai. Tiesiog „Genialūs planai“. Na o kas tai per planai, aš atskleisiu jau visai netrukus.

Romano dėmesio centre atsidurs moteris vardu Leslė Stjuart. Moteris turėjusi viską. Ramų ir saugų gyvenimą, gerą darbą, sėkmingą karjerą ir žinoma... meilę. Geriausias žmogus pasaulyje pasiūlė jai tapti jo žmona. Gražus, protingas ir... galbūt, būsimasis Jungtinių Amerikos Valstijų gubernatorius. Bet viskas sugriuvo per vieną dieną, dieną, kuomet Oliveris Raselas iškeitė Leslę į savo politinę karjerą. Nuo tos dienos vieninteliu Leslės gyvenimo tikslu tapo – kerštas Oliveriui...

Taigi dėmesio centre atsidurs kerštas, turbūt baisiausia emocija iš visų galimų. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė, palyginus su tuo, kas dedasi politinių intrigų užkulisiuose. Romane mes rasime daug manipuliacijų, purvinų sandorių, skandalų, narkotikų, seksualinių santykių, papirkinėjimo, žmogžudysčių ir viską aprėpiančios valdžios. Kūrinio centre bus moteris vardu Leslė Sjuart. Savotišką antagonistė, kuri lieka siaubingai įžeista po to, kai jos būsimasis vyras išteka už kitos, vien dėl savo noro užimti aukštą postą valdžioje. Leslės tėvas paliko jos motiną ir ją dar ankstyvoje vaikystėje, tad ji buvo sau pažadėjusi, kad joks vyras pasaulyje jos niekada neįskaudins. Ir nors visa ši keršto istorija atrodo jau kažkur girdėta ir matyta – protinga ir patraukti moteris ima kerštauti žaviam ir nuoširdžiam žmogui – buvo vis tiek be galo įdomi. Leslė keršto ima siekti per savo spaudos imperiją, kurios trupinius ji paveldėjo mirus vyrui. Nors per visą šią keršo ir politinių intrigų makalynę mes netenkame ilgų ir išsamių pagrindinių veikėjų istorijų bei priešistorių, visgi nusivilti nėra kuo, mat knygoje atsiranda nemažai kitų personažų, kurių tikslas, būtent, ir buvo užpildyti neišbaigtas pagrindinių veikėjų biografijas. Viena iš tokių veikėjų buvo televizijos reporterė Deina Evans. Moteris, pradėjusi savo karjera kaip pasiuntinukė ir kavos virėja, bet vėliau užsispyrimo ir apsukrumo dėka tapusi žymia ir garsia reportere. Jos istorija buvo tokia įdomi, kad net užgožė pagrindinę knygos siužeto liniją.

Iš tikrųjų šią knygą galima apibūdinti keliais paprastais sakiniais: „Jei įžeisi moterį – anksčiau ar vėliau pasigailėsi. Jei įžeisi stiprią moterį – anksčiau ar vėliau pasigailėsi trigubai“. Nežinau kodėl rašytojas buvo taip apsėstas moterimis ir rašė vien tik feministines istorijas. Galbūt, jo tikslas buvo į knygą įtraukti daugiau emocijų ir paslapties, o kas jei ne moterys atitinka šiuos du kriterijus. Juk tik jos daro šį pasaulį labiau spalvingu, o kartu ir labiau komplikuotu. Romano moralas, gan nuspėjamas – gyvenk žiūrėdamas į ateitį, nes praeitis ir kerštas padarys tave tik dar labiau apgailėtinu.

Vienas įdomesnių knygos akcentų yra ir tai, jog ji parodo, kokia spauda yra galinga ir nekontroliuojama. Ypač šiais laikais, kai rašant straipsnį jau niekas net nebetikrina, ar tai kas skelbiama yra tiesa, ar tik nuogirdos ir pramanai.

„Morning, Noon & Night“ ~ Sidney Sheldon

„Morning, Noon & Night“ (Sidney Sheldon, 1996 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

A power revered by presidents and kings, a fortune unsurpassed by few people on earth: all that ended for Harry Stanford the day he mysteriously-and fatally-plunged from his luxury yacht into the Mediterranean Sea. Then, back home in Boston, as the family gathers to grieve for his memory and to war over his legacy, a stunningly beautiful young woman appears. She claims to be Stanford’s long-lost daughter and entitled to her share of his estate. Now, flaming with intrigue and passion through the glamorous preserves of the world’s super rich, the ultimate game of wits begins, for stakes too dazzling and deadly to imagine.

Jeigu manęs kas paklaustų, kokį geriausią melodraminių romanų rašytoją aš žinau, net neabejodamas pasakyčiau, kad Sidnį Šeldoną. Jam prilygti galėtų nebent koks Džefris Arčeris, bet jis kartais rašo per daug nuspėjamai, dėl ko jam skirčiau garbingą antrą vietą. „Bet ką tu išmanai?“ – sakysit Jūs ir, galbūt, būsit teisūs. Tačiau gindamasis pasakysiu, kad tik žmogus, kuris yra perskaitęs bent kelis Sidnio Šeldono darbus, patikės šiais mano žodžiais: „Šeldono romanai yra kaip stiprūs narkotikai, kurių paragavus kartą, vėliau būna be galo sunku jų atsisakyti“.

Jo romanas „Rytas, vidurdienis ir naktis“ yra tipinė Sidnio Šeldono mega „muilo“ opera. Ji pasakoja apie ekscentriško turtuolio gyvenimą ir jo vaikų likimus. Juk kas iš Jūsų šį lietingą rudenį nenorėtumėte atsidurti Italijos Rivjeroje, paplaukioti prabangia jachta, iššauti butelį šampano, sušveisti gerą porciją ikrų, na o tada įsivelti į turto paveldėjimo sukeltas aistras ir gilias turtuolių paslaptis.

Apie Harį Stenfordą, visuomenės veikėją, prezidentų ir karalių patikėtinį, vieną turtingiausių pasaulio žmonių, spauda žino beveik viską. Tuo metu, tikrasis Hario Stenfordo gyvenimas vis dar yra paslaptis. Ir štai jis miršta labai įtartinomis aplinkybėmis, iškritęs iš savo jachtos borto, kuomet bandė pagauti vėjo nupūstus dokumentus. Tačiau jo vaikams rūpi visai ne tai. Ne. Visus juos labiau jaudina Stenfordo testamentas ir jame paminėta nežinoma ir neteisėta milijonieriaus dukra. Jau netrukus ji atvyks į šeimos dvarą ir norės pareikšti savo teises į dalį paveldėjimo, dalį, kurią jos broliai ir sesuo visiškai neketina dalintis...

Jeigu manote, kad iš visos šios paveldėjimo makalynės Sidnis Šeldonas neišspaus gero romano, labai klystate. Čia mes rasime ir skaudžią trijų vaikų vaikystę, ir rūstų bei valdingą tėvą, ir madų verslo užkulisius, ir priklausomybę narkotikams, ir sekretoriavimą, ir kūno ekshumaciją, ir privataus detektyvo nusamdymą, ir autokatastrofą, ir slaptą pasalą, ir dar daug visko kito.

Romanas „Rytas, vidurdienis ir naktis“ yra pasakojimas apie turtingą trijų vaikų tėvą, išsiuntusį savo vaikus į skirtingas privačias mokyklas ir apleidusį juos po to kai jų mama nusižudė. Žmogų, kuris iškėlė savo turtą aukščiau už vaikus, mat nenorėjo, kad jie juos perimtų. Žmogų turėjusį nesantuokinę dukrą nuošalyje ir, galbūt, norėjusį paskutinį kartą padaryti kažką teisingą?..

Tai knyga parašyta tiek jaunam, tiek senam, knyga turinti tiek paslaptį, tiek intrigą. Sutinku, kad kažkam jos aprašymas skambės kiek nuvalkiotai, o ir knygos viršelis primins pigų spaudos kioskuose parduodamą romaną. Kažkam nepatiks jos tempas, kažką nubaidys pasenusi kūrinio idėja ar priverstiniai veikėjų dialogai, bet kam tai rūpi, kai gali pažvelgti, kaip gyvena ir barasi turtuoliai. Duokit man spragėsių ir butelį kokakolos, nes aš esu pasiryžęs į tai žiūrėti visą rytą, vidurdienį ir naktį.

„Vidurnakčio prisiminimai“ ~ Sidnis Šeldonas

„Vidurnakčio prisiminimai“ (Sidnis Šeldonas, 1997 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Sidnio Šeldono romano „Vidurnakčio prisiminimai“ centre – godaus ir aistringo graikų milijonieriaus Konstantino Demirio ir vienaip ar kitaip su juo susijusių žmonių tragiški likimai.

„Vidurnakčio prisiminimai“ yra antroji serijos knyga, tęsianti tolesnius veikėjų nuotykius po pirmosios knygos „Kita vidurnakčio pusė“ baigties. Čia pasakojama apie atmintį praradusią Ketriną Aleksander, moterį, išgyvenusią skendimą ežere ir atsidūrusią viename Graikijos vienuolynų.

Kiekvieną naktį ji pabusdavo nuo savo riksmo. Ją persekiojo vienas ir tas pats sapnas: stipri audra, ji viduryje ežero, o vyriškis ir moteris lenkia jos galvą prie ledinio vandens, mėgindami ją prigirdyti. Kiekvieną kartą ji nubusdavo baisiausiai išsigandusi, dusdama, šlaput šlaputėlė nuo prakaito. Ji supratimo neturėjo, kas ji tokia, ir nieko neprisiminė iš savo praeities. Kalbėjo ji angliškai, tačiau neprisiminė, kur gimė ir kaip pakliuvo į mažytį karmeličių vienuolyną Graikijoje, kuris ją priglaudė. Ji buvo niekas, svetima tarp svetimų. Nebuvo nieko, kas galėtų jai padėti, net psichiatro, kuris būtų jai pasakęs, kad po jos pergyventos sunkios smegenų traumos ji galės išsaugoti sveiką protą, jeigu visiems laikams pamirš savo siaubingą praeitį. Tai buvo taisyklingų veido bruožų trisdešimtmetė brunetė pilkomis liūdnomis akimis, kupinomis skausmo. Ji turėjo užriestą nosį ir didelę nuolat besišypsančią burną, kuri dabar buvo pilna liūdesio ir pasimetimo...

Romane bus ir kitas pagrindinis veikėjas, tai Konstantinas Demiris, būtent, tas žmogus, kuris išgelbėjo Ketriną ir nežinia kokiu tikslu patalpino ją į vienuolyną. Niekas negalėtų aptikti Konstantino Demirio imperijos nė viename žemėlapyje. Ir vis dėlto jis buvo feodalinės kunigaikštystės valdovas, su kuria dydžiu ir galybe galėjo lygintis tiktai nedaugelis pasaulio šalių. Jis buvo vienas iš dviejų ar trijų pačių turtingiausių žemės rutulio žmonių, ir jo įtaka buvo begalinė. Savo čiuptuvuose jis laikė dešimtis šalių. Jis mokėjo patikti, turėjo puikų aštrų protą ir buvo dailios išvaizdos – aukštesnis nei vidutinio ūgio, plačiapetis. Jis buvo rusvaveidis, nosis – tipiškai graikiška, akys – kaip tamsios alyvuogės. Tai buvo vanago veidas, grobuonies veidas. Jeigu norėjo, Demiris galėjo būti nepaprastai žavingas. Mokėjo aštuonias kalbas ir buvo puikus pasakotojas. Ir vis dėl to, tai buvo žmogus, niekada nieko nepamirštantis ir niekada nieko neatleidžiantis. Žodis dikaiosini, arba teisingumas, dažnai buvo vartojamas kaip žodžio ekdikisis, kerštas, sinonimas, ir Demiris buvo apsėstas tiek vieno, tiek ir kito. Jis prisimindavo menkiausią nuoskaudą, ir tie, kas buvo neatsargūs ir sukėlė jo nepasitenkinimą, skaudžiai sumokėdavo.

Šis pasakojimas užpildys pirmosios knygos spragas, papasakodamas plačiau apie Demiriso vaikystę, apie tai, kaip jis įkūrė savo pirmąjį verslą, kaip jis septyniolikos išvyko į Saudo Arabiją praturtėti (čia mes daug sužinosime apie naftos išgavimą), kaip jis uždirbo pirmąjį milijoną, pirmą kartą sugulė su moterimi ir pan. Tai bus egoisto ir aroganto milijonieriaus istorija, pasakojanti apie žmogų dėvintį žavesio kaukę, bet iš tikrųjų esantį be galo piktą ir kerštingą.

Tuo metu Ketrinos Aleksander istorija rutuliosis paraleliai su Demiriso istorija ir nors labai primins televizijos muilo operų turinį, bus vis tiek be galo įdomi. Ši istorija mums papasakos apie Ketrinos bandymą prisiminti praeitį, apie jos kančias dėl tapatybės ir praeities balsus, skambančius su kiekviena diena vis garsiau. Pagrindinis šios istorijos akcentas bus tas, kad Ketrina labai greitai supras, kad žmonės aplink ją dėl nežinomų jai priežasčių kažkodėl vis miršta. Ji netrukus puola į depresiją ir net pradeda lankytis pas psichiatrą vardu Alanas Hamiltonas, kuris vėliau suvaidina šiokį tokį herojaus vaidmenį romane.

Pasakojime bus ir kiti veikėjai. Tai pranašautoja madam Piris, Melina Lambru – dabartinė Konstantino Demiriso žmona, Spiras Lambru – Melinos brolis ir Demiriso konkurentas, Vimas Vandinas – Ketrinos kolega naujame darbe, Tonis Ricolis – vienas stambiausių narkotikų pirklių Europoje pasiryžęs sutramdyti Demirisą, Kirkas Reinoldsas – amerikietis advokatas, bei naujasis Ketrinos mylimasis ir kiti veikėjai. Romano veiksmas ras pradžią Graikijoje, vėliau persikels į Angliją, kur Ketrina įsidarbins pas Demirisą, tada seks Jungtinės Amerikos valstijos, Turkija ir net Kinija!

Iš tikrųjų eilinį kartą lenkiu galvą prieš Sidnį Šeldoną, mat jo rašymo gabumai, abejonių nekelia. Jo veikėjų portretai be galo detalūs, pasakojimas sklandus ir nenuspėjamas, veiksmo tiek daug, kad net galva svaigsta, na o romano tempas yra toks spartus, kad nuobodžiauti tiesiog nėra kada. Taip pat reikėtų pagirti rašytoją ir už trumpus skyrelius, kuris yra vienas iš Šeldono romanų akcentų. Skaitant jo knygas, galima pasiekti šviesos greitį, įveikiant knygą vos keliais prisėdimais. Jo romanai, tai lyg amerikietiški atrakcionai, kuriuose daug pakilimų ir nusileidimų. Kur būna didelis greitis ir netikėti posūkiai. Tai tie atrakcionai, kuriuos kartą išbandžius, Jūs norėsite prie jų grįžti ir ateityje, vėl ir vėl. Su šia knyga baigiu skaityti visas Sidnio Šeldono knygas lietuviškai, tačiau, manau, dar grįšiu prie jų, mat turiu planų perskaityti likusias autoriaus knygas užsienio kalba. O, galbūt, mes netrukus sulauksime ir naujų vertimų į lietuvių kalbą, ką ten gali žinoti...

Vienintelis šios knygos minusas, tai rašytojo bandymas priminti skaitytojams pirmosios dalies veiksmą. Tai lyg ir nėra blogai, tačiau tiems kurie pirmąją dalį skaitė neseniai, tai buvo kančios puslapiai, kuriuos teko paprasčiausiai perversti net nežvilgtelint, nes jie tiesiog atpasakodavo, kas ir taip jau žinoma. Taip pat mane suglumino gan didelis veikėjų skaičius ir kiek painokas siužetas lyginant su pirmąja knyga.

„The Other Side of Midnight“ ~ Sidney Sheldon

„The Other Side of Midnight“ (Sidney Sheldon, 2010 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

“The Other Side of Midnight” is Sidney Sheldon at his best. This page-turner is full of tortured romantic entanglements, reverses of fortune, thrilling suspense, and ultimate justice. In Paris, Washington, and a fabulous villa in Greece, an innocent American becomes a bewildered, horror-stricken pawn in a game of vengeance and betrayal. She is Catherine Douglas, a woman caught in a web of four lives intertwined by passion as her handsome husband pursues an incredibly beautiful film star... and as Constantin Demeris, a legendary Greek tycoon, tightens the strands that control them all.

„The Other Side of Midnight“ arba „Kita vidurnakčio pusė“ yra dar vienas feministinis rašytojo Sidnio Šeldono kūrinys, pasakojantis apie dviejų moterų likimus. Apie jų svajones ir džiaugsmus, vargus ir rūpesčius.

Šį kartą tai bus Ketrina Aleksander. Susipynusių juodų plaukų, kurių buvo neįmanoma iššukuoti, rimtų pilkų akių, plačios burnos, šiek tiek riestos nosies, baltos odos ir įdomaus veido mergina. Jos tėvas buvo tikras svajotojas, neužsibūnantis viename darbe ilgam, dėl ko jų šeimai net kelis kartus teko persikelti gyventi kitur. Jos motina mirė jai dar būnant jaunai, taip jos ir neišmokiusi suprasti grožį, bei seksualumą. Mergina koledže pasižymės taikliais ir juokingais pastebėjimais, tačiau dėl jos uždarumo ir nenoro miegoti su kiekvienu pasitaikiusiu bendraklasiu, taps kitų merginų atstumtąja ir net užsitarnaus lesbietės vardą...

Ši istorija prasidės Čikagoje. Kiekvienas didelis miestas turi tik jam būdingą veidą. Tai suteikia jam savitumo ir daro jį unikaliu. Dvidešimtųjų Čikaga priminė neramų ir energingą milžiną, netašytą ir šiurkštų, viena koja likusį tame negailestingame laike, kuomet jame šeimininkavo jį įkūrę magnatai Viljamas Ogdenas, Džonas Ventvortas, Sairusas Makkornikas ir Džordžas Pulmanas. Čia taip pat karaliavo Filipas Armoras, Gustavas Sviftas ir Maršalas Filsdas. Čia plėšė tokie šaltakraujai gangsteriai, kaip Haimis Veisas ir „žmogus su randu“ Al Kaponė.

Skaitydami romaną, mes pamatysime kaip Ketrina kovos su jaunatviniais spuogais, lankys mokyklą, kęs tėvo girtuoklystes, išgyvens motinos mirtį, pirmą kartą suguls su vyru, iškeliaus į Vašingtoną, norėdama padėti šaliai kare su priešu, ar įsimylės savo viršininką.

Kita istorija suksis apie Noelę Peidž, dieviškų veido bruožų, gražių šviesių plaukų, auksinės odos spalvos, melodingo balso merginą. Dar būdama maža ji nuolatos klausysis tėvo pasakų apie jos didelius turtus, augs girdėdama jo istorijas apie jos karališką kraują, apie visus pastatus ir laivus kurie kažkada priklausys jai, jo princesei. Kaip paaiškėja vėliau, tėvas tebuvo paprasčiausias prekeivis žuvimi. Vis dėlto šie pasakojimai nebus beverčiai, mat jie suteiks merginai pasitikėjimo savimi ir savivertės jausmo. Kai Noelė taps pilnametė, jos tėvas įdarbins ją pas butiko savininką Augustą Lanšorą. Deja, Noelė džiugiai pradėjusi naują darbą, netrukus lieka siaubingai pasibaisėjusi, mat į įdarbinimo sandorį įėjo ir jos permiegojimas su savininku Lanšoru. Atlikusi savo pareigą ir apgaule gavusi iš pardavėjo pinigų, ji netrukus išsiruošia į Paryžių, kur sutinka ir susižadi su amerikiečiu pilotu Lariu Duglasu...

Ši istorija ras pradžią Marselyje, Paryžiuje. Iš pirmo žvilgsnio Marselis atrodo žiauri vieta, pilna primityvaus smurto, būdingo bet kokiam uostamiesčiui, pilnam jūreivių pilnomis kišenėmis, bei žmonių, žinančių kaip tas kišenes ištuštinti. Tačiau palyginti su kitais Prancūzais, jiems buvo būdingas solidarumas, gimęs bendroje kovoje už išlikimą. Kadangi miesto gyvybinė jėga buvo jūra, o Marselio žvejai įeina į bendrąją žvejybos šeimą, jie išmoko padėti vieni kitiems audringu ir ramiu oru, nesėkmės ir sėkmės akimirkomis.

Skaitydami šią istoriją mes pamatysime merginos darbą drabužių parduotuvėje, stebėsime jos pirmą seksualinę patirtį, seksime paskui merginą į Paryžių, džiaugsimės jos pirmąja meile, piktinsimės trumpomis sužadėtuvėmis ir liksime stipriai nustebinti jos nepaprastais aktoriniais gebėjimais.

Vienas įdomesnių knygos akcentų yra tas, kas romano veiksmas vyks, iki, per ir po Antrojo pasaulinio karo, tad karo ir grėsmės tema, nuolat tvyros ore. Vienas įdomesnių dalykų yra tas, kad abi knygos herojės yra iš skirtingų žemynų, Amerikos ir Europos, tad tai leis mums pažvelgti į karą amerikiečių ir prancūzų akimis. Knygos veiksmas apims laikotarpį nuo 1919 iki 1947 metų.

Romane bus pasakojama ir apie kitą karą. Apie seną karą tarp vyrų ir moterų, apie didįjį lyčių karą, karą kuriame meilė ir pyktis, ištikimybė ir išdavystė, pagarba ir panieka, yra tik dvi medalio pusės. Tokiame kare nėra laimėtojų, yra tik pralaimėtojai. Čia moterys ieškos atsakymų į vyrų meilės kalbą, spręs ar joms verta gimdyti mylimųjų vaikus, ieškos būdų papirkti kitus savo kūnu, kurs keršto planus ir net tiesiogine to žodžio prasme ves juos iš proto. Tuo metu vyrai galvos ar jų mylimosios yra jų vertos ir jiems ištikimos, kokia yra visa ko kaina, kaip įtikinti moterį, jog ji yra jam vienintelė, bei kaip gauti kuo daugiau naudos įdedant kuo mažiau pastangų.

Romanas, mano nuomone, gavosi labai „gyvas“, pilnas šarmo ir charizmos. Pasiėmiau jį skaityti užsienio kalba tik dėl to, kad vienintelė mano dar neskaityta Sidnio Šeldono knyga „Vidurnakčio prisiminimai“ yra šios knygos pratęsimas. Kodėl leidykla neišleido pirmosios dalies, nežinau. Na o skaityti knygą lietuvių kalba, pirmiau neišgirdus istorijos priešistorės, nenorėjau. Romane daug kalbama apie meilę, geismą, išdavystę, kerštą, neapykantą, pavydą ir teisingumą. Rašytojas nebando primesti savo vertybių, jis parodo gyvenimą tokį koks jis yra: nenuspėjamą, pilną pakilimų ir nuosmukių. Jei ir Jūs vertinate tikroviškus ir emocionalius pasakojimus, būtinai perskaitykite šį puikaus pasakoto Sidnio Šeldono kūrinį.

„Nieko nėra amžina“ ~ Sidnis Šeldonas

„Nieko nėra amžina“ (Sidnis Šeldonas, 1997 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Detektyvinė Sidni Šeldon melodrama apie likimą trijų jaunų moterų, kurios baigusios medicinos koledžus pradėjo dirbti vienoje San Francisko ligoninių.

Sidnis Šeldonas yra puikus pasakotojas, garsėjantis savo feministinėmis istorijomis, kuriose stiprios ir atkaklios moterys, augusios skurde, savo ryžto ir užsispyrimo dėka sugeba prasimušti gyvenime ir pasiekti viršūnę. Romane „Nieko nėra amžina“ rašytojas papasakos trijų moterų, panorusių tapti daktarėmis, istorijas.

Tai bus Keitė Hanter, arba tiesiog Ketė. Labai graži tamsiaodė moteris, maždaug šešių pėdų ūgio, stambaus kūno sudėjimo, bet labai grakšti. Jos eisena, laikymosi maniera, šaltas, pašaipus žvilgsnis – pabrėžė kažin kokį atitolimą. Ji spinduliavo pasitikėjimu, jautė savo vertę, buvo kilusi iš Mineapolio. Peidžė Teilor – jauna, drauginga, inteligentiškos išvaizdos, pasitikinti savimi moteris, kilusi iš Bostono. Bei Betė Lu Taft, arba trumpai Honė – moteris kalbėjusi švelniu pietietišku akcentu, atvira, naivaus veido, švelniomis pilkomis akimis ir šilta šypsena, drovi ir lengvai pažeidžiama. Ji buvo iš Memfio, Tenesio valstijos.

Romano veiksmas mus nukels į vieną San Francisko apygardos „Embarkadero“ ligoninę. Šita ligoninė buvo seniausia San Franciske ir viena seniausių šalyje. 1989 metais įvykusio žemės drebėjimo metu Viešpats pasišaipė iš San Francisko gydytojų ordinatorių* ir nesugriovė ligoninės, o paliko ją stovėti vietoje. Tai buvo milžiniškas kompleksas, užimantis daugiau negu tris kvartalus. Iš plytų ir akmenų sumūryti pastatai papilkėjo nuo laiko ir purvo. Iš karto už įėjimo į pagrindinį korpusą buvo priimamasis su kietais mediniais suolais pacientams ir lankytojams. Priimamojo sienos buvo apsilupinėjusios, nes per daugelį metų susidaręs storas dažų sluoksnis trūkinėjo, o koridorių grindys buvo nubrūžintos, vietomis įdubusios, kadangi per tą laiką jomis perėjo, praklibinkščiavo su ramentais ir pervažiavo invalidų vežimėliais daug tūkstančių pacientų. Apygardos ligoninė „Embarkadero“ faktiškai buvo miestas mieste. Joje dirbo daugiau nei devyni tūkstančiai žmonių, įskaitant keturis šimtus etatinių gydytojų, šimtą penkiasdešimt gydytojų visuomenininkų, dirbančių ne visą darbo dieną, aštuonis šimtus ordinatorių, tris tūkstančius medicinos seserų, be to, laborantai, sanitarai ir kitas techninis personalas. Viršutiniuose aukštuose buvo dvylika operacinių, pagrindinis sandėlis, kaulų smegenų bankas, centrinė registratūra, trys neatidedamos medicinos pagalbos palatos, ŽIV skyrius. Iš viso čia buvo daugiau nei du tūkstančiai lovų.

Naujai atvykusios gydytojos ordinatorės iš karto susirinks erdvioje blankiai rusvoje apygardos ligoninės „Embarkadero“ auditorijoje. Čia joms bus paaiškinta, kad nuo šiol jų veiksmai bus – gyvybės arba mirties reikalas. Jos pačios bus atsakingos už savo pacientus ir tai bus didžiulė atsakomybė, reikalaujanti atsidavimo ir profesionalumo. Paprastai privačioje klinikoje pirmaisiais darbo metais ordinatoriams patikimas tiktai pats juodžiausias darbas, antraisiais metais leidžiama paduoti chirurgui skalpelį ir tiktai trečiaisiais metais leidžiama daryti paprasčiausias operacijas stebint vyresniajam gydytojui. Na o šios ligoninės devizas buvo: „Stebėk, daryk, mokyk kitus“. Ši ligoninė bus tipiškas vyrų klubas, tad šioms trims vienintelėms moterims gydytojoms ji bus lyg viena tų viduramžių pilių. Nenuostabu, kad šios moterys laikysis kartu, ir net suras butą, kur kartu apsigyvens.

Rašytojas labai tikroviškai atvaizduos tą ligoninėje vyravusią organizuoto chaoso atmosferą: netvarkingą sujudimą, veriančius riksmus, netikėtas kritines situacijas. Kadangi kiekviena moteris sieks skirtingos specializacijos, mes pamatysime tris skirtingus apmokymus. Gydytoja Taft specializuosis terapijoje, gydytoja Hanter domėsis neurochirurgija, na o gydytoja Teilor norės dirbti kardiochirurge.

Sidnis Šeldonas mums parodys su kokiais sunkumais susidurs šios moterys daktarės, skaitydami knygą mes išgirsime kitų daktarų pamokymus, išklausysime busimų daktarų susirūpinimą dėl juos užklupusių išsigalvotų ligų, mes kartu su veikėjais bandysime ištverti 36 valandų budėjimą, piktinsimės nepadoriais daktarų vyrų pasiūlymais, juoksimės iš komiškų situacijų, kuomet chirurgai operacijų metu kalbės apie valgytą maistą, bei prisiminsime studijas koledže ir ten matytus užkonservuotus žmonių lavonus.

Rašytojo atliktas tyrimas prieš rašant šią knygą tikrai stulbins, plika akimi matysis, kad autorius kalbino ne vieną gydytoją, įdėjo daug darbo rinkdamas begalę informacijos, dėl ko šis romanas primins labiau dienoraštį, nei tiesiog išgalvotą kūrinį.

Veikėjų darbas bus labai sunkus ir varginantis, o praeities prisiminimai slėgs personažus labiau nei bet kada anksčiau. Ketės patėvis ją išprievartavo jai būnant trylikos, Peidžės tėvas buvo nužudytas dirbdamas daktaru Afrikoje, kuomet čia kilo karas tarp dviejų genčių, na o Honė visiems guosis brolio mirtimi, kuris žuvo patekęs į avariją, kas ir paskatino ją tapti daktare.

Romano istorija bus labai ilga, o galiausiai baigsis tuo, kad viena iš moterų permiegos bemaž su visu ligoninės personalu, kita nužudys pacientą dėl milijono dolerių, o trečioji pati bus nužudyta...

„Nieko nėra amžina“ – tai meistriškai parašytas medicininis romanas, stebinantis savo tikroviškumu ir nenuspėjamais siužeto vingiais. Jis prikaustys Jus nuo pirmųjų puslapių ir neleis atsitraukti nuo jo nei akimis, nei mintimis. Manau, kiekvienas medicinos ir tragiškų veikėjų likimų mėgėjas neatsispirs šiam nuostabiam ir ypatingai realistiškam Sidnio Šeldono romanui. Jei ir Jūs gėritės gydytojų darbu, o, galbūt, ir pats studijuojate mediciną, būtinai atkreipkite dėmesį į šį nepakartojamo pasakotojo kūrinį.

* Ordinatorius – (lot. ordinator – tvarkytojas, organizatorius): 1. gydymo ir profilaktikos įstaigos gydytojas, kuris dirba vadovaujamas skyriaus vedėjo; ligoninėje jis dažniausiai turi savo palatą, poliklinikoje – apylinkę; 2. skyriaus vedėjo pareigas einantis gydytojas, kuris specializuojasi klinikoje.

„Kraujo ryšiai“ ~ Sidnis Šeldonas

„Kraujo ryšiai“ (Sidnis Šeldonas, 1996 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

„Kraujo ryšiai“ – įtempto siužeto romanas apie mįslingą tarptautinio, koncerno prezidento mirtį ir daugybę pasikėsinimų į jo įpėdinę – dukrą.

Sidnis Šeldonas yra puikus pasakotojas, garsėjantis savo feministinėmis istorijomis, kuriose stiprios ir atkaklios moterys, augusios skurde, savo ryžto ir užsispyrimo dėka sugeba prasimušti gyvenime ir pasiekti viršūnę. Ar tai būtų karjera, dideli turtai, ar meilė. Romanas „Kraujo ryšiai“ taip pat pasakoja vienos moters istoriją.

Tai Elizabetos Rof istorija, kuri neaiškiomis aplinkybėmis mirus tėvui (Semui Rofui), tampa didžiulės farmacinės imperijos, koncerno „Rofas ir sūnūs“ įpėdine. Tačiau rašytojas niekur nesiskubins ir pirmiausia papasakos visų koncerno akcininkų istorijas, kurios bus ne ką mažiau įdomios. Semas Rofas buvo vienintelis vyriškosios lyties paveldėtojas. Likusieji Rofų šeimos nariai buvo moterys. Į Direktorių tarybą įėjo jų vyrai: Valteris Hasneris, vedęs Aną Rof; Ivas Palacis, vedęs Simonetą Rof; Šarlis Martelis, vedęs Eleną Rof; ir seras Alekas Nikolsas – Rofas iš motinos pusės.

Anos Rof istorija papasakos apie moterį ir jos vyrą, kuris vedė ją tik dėl jos kilmės, tačiau gimus vaikams tampa maniaku-žmogžudžiu. Simonetos Rof ir Ivo Palacio istorija papasakos apie vyrą, slapta turintį kitą šeimą su savo meiluže, apie kurią nieko nenutuokė jo žmona. Tai bus Rofų šeimos itališkosios atšakos istorija. Elenos Rof ir Šarlio Martelio istorija papasakos apie vyrą, gyvenantį po žmonos padu ir ieškantį nepriklausomybės nuo jos. Ši istorija ras pradžią Prancūzijoje. Na o sero Aleko Nikolso ir Vivianos istorija papasakos apie vyrą, beviltiškai įsimylėjusį žmoną, kuri jam neatsako tuo pačiu, o galiausiai iššvaisto krūvas pastarojo pinigų. Ir tik tada mes galiausiai būsime supažindinti su pačia Elizabeta Rof.

Elizabetos Ronanos Rof gimimas buvo dviguba tragedija. Mažesnė tragedija buvo jos motinos mirtis gimdymo metu. Didesnė tragedija buvo tai, kad Elizabeta gimė mergaite. Ištisus devynis mėnesius ligi tol, kol ji pasirodė pasaulyje, ji buvo pačiu laukiamiausiu vaiku, didžiulės imperijos, multimilijardinio giganto, koncerno „Rofas ir sūnūs“ įpėdine. Deja, gimė mergaitė. Kai jai sukako savaitė, Elizabetą parvežė namo ir atidavė auklei, vienai iš visos auklių serijos jos gyvenime. Pirmuosius penkerius gyvenimo metus Elizabeta retai matydavo savo tėvą. Jis buvo ne daugiau negu išskydusi dėmė, nepažįstamasis, kuris retkarčiais pasirodydavo ir tuojau pat dingdavo be pėdsakų. Jis nuolat važinėjo, ir Elizabeta buvo jam nuolatinė kliūtis, kurią tekdavo vežiotis su savimi, kaip nereikalingą bagažą. Vieną mėnesį Elizabeta galėjo gyventi jų namuose Long Ailende, su kėgelbanu, teniso kortu, baseinu ir skvošo aikštele. Po poros savaičių eilinė auklė supakuodavo jos daiktus, ir ji atsidurdavo jų viloje Biarice. Paaugusi Elizabeta suprato, ką reiškia būti Semo Rofo dukra. Kaip ir jos motina, ji tapo dvasine kompanijos auka. Ji nežinojo, kas yra šeimyninė šiluma, kadangi ji neturėjo šeimos, tiktai apmokami jos pakaitalai ir tolumoje šmėkščiojanti tėvo figūra, kuris ja visiškai nesidomėjo, nes buvo kūnu ir siela atsidavęs kompanijai. Patricija rado savyje jėgų susitaikyti su tokia savo padėtimi, tačiau mergaitei tai buvo nesibaigianti kankynė. Elizabeta jautėsi nereikalinga ir nemylima, jos neviltis buvo begalinė. Ją slėgė nereikalingumo pojūtis, ji bijojo ieškoti draugų iš baimės, kad jie tuojau pat supras, kokia ji menkysta ir nemylima. Ji nebuvo pasipūtusi, ji buvo patologiškai drovi. Ji jautėsi svetima tame pasaulyje, kur gyveno jos tėvas. Ji jautėsi svetima visur ir visada. Tačiau rašytojas šią moterį apdovanojo tokiomis savybėmis ir likimu ne tam, kad parodytų jos silpnybę ar pasijuoktų iš jos, o tam, kad parodytų, kaip ši jauna moteris peraugs savo baimes ir taps stipri, bei pasitikinti savimi persona.

Rašytojas, kaip jau supratote, labai daug dėmesio skirs įtikinamiems ir detalizuotiems veikėjų portretams, pašvęsdamas tam ne kelis sakinius, kaip kiti rašytojai, o ištisus lapus. Mano prieš tai parašyta pastraipa vaizdžiai nupiešianti Elizabetos Rof vaikystę užima tik mažą dalį to, ką mes čia dar rasime.

Įdomiausia yra tai, kad Elizabeta kartu su paveldėtais turtais, paveldi ir piktą priešą, besikėsinantį į jos gyvybę. Rašytojas jau pirmuosiuose romano skyreliuose parodo, kad kiekvienas šeimos narys beviltiškai trokšta kompanijos pinigų. Tačiau tik vienam iš jų užteks drąsos pareikalauti jų pasitelkus jėgą, nepaisant Elizabetos prieštaravimų parduoti kompaniją. Taigi ši knyga bus savotiška Agatos Kristi romanų kopija, tačiau žymiai labiau detalizuota, žymiai labiau įtikinama ir žymiai labiau jausminga, bei įtraukianti. Čia bus daug dramos, piktų kėslų, nelauktų posūkių, aistros, meilės, pykčio ir, žinoma, išdavystės.

Kas kėsinasi į kompanijos pinigus ir Elizabetos gyvybę? Ivas Palacis – šitas neatremiamas „žavuoliukas“? Alekas Nikolsas – šitas tikras džentelmenas, geras vyrukas, kuris visada skuba padėti Elizabetai? Šarlis Martelis – šitas nelaimingas, įbaugintas žmogus? Bet juk ir įbaugintas darosi pavojingas, kai jį įvaro į kampą. Valteris Hasneris – pangermanas, iš išorės toks gražus ir atviras? O viduje? Jis vedė Aną, turtingą paveldėtoją, vyresnę už save trylika metų. Dėl pinigų ar iš meilės? O gal tai naujasis Elizabetos vyras? Atsakymas nustebins kiekvieną.

Elizabetai teks dalyvauti akcininkų susirinkimuose, lankysis dideliuose korporacijos fabrikuose ir mažuose cechuose, pamatyti laboratorijas su milijonus dolerių kainuojančia įranga, gilintis į labai slaptus dokumentus, ir net kalbėtis su svarbiausiais pasaulio bankininkais.

Vienas įdomesnių knygos epizodų yra kompanijos „Rofas ir sūnūs“, kurią įkūrė Elizabetos proprosenelis Semiuelis Rofas, įkūrimo aplinkybės. Jame pasakojama apie tai, kaip ryžto ir užsispyrimo dėka Semiuelis iš paprasto gatvės prekeivio virsta žmogumi sukūrusiu vakciną ir taip davusiu pradžią šiai farmacinei kompanijai. Na o visą tai jis pasiekė iš meilės merginai, kurią pamilo vos tik pirmą kartą ją pamatė. Jam buvo duotas ultimatumas – praturtėti per pusmetį, arba visam laikui pamiršti mylimą moterį.

Apibendrindamas pasakysiu, kad jeigu Jūs ieškote romano šiek tiek primenančio garsiąsias Kliftonų kronikas, tačiau turinčio daug daugiau paslapties, visai kaip Agatos Kristi romanai, geresnės knygos, nei „Kraujo ryšiai“, turbūt, negalima būtų sugalvoti. Tai saga pasakojanti apie godumą, išdavystę, sabotažą, pavojus, piktus kėslus, bei užmačias, galinčias pražudyti. Kaip kartą kažkas yra pasakęs – kuo didesni turtai, tuo grėsmingesni priešai.

„Intrigantė“ ~ Sidnis Šeldonas

„Intrigantė“ (Sidnis Šeldonas, 1997 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Romano herojė įprato siekti visko: meilės, turtų... Bet kas ji – „gyvenimo šeimininkė“ ar intrigantė be principų?

Turbūt nepameluosiu pasakydamas, kad Sidnio Šeldono romanas „Intrigantė“ yra pats įdomiausias rašytojo kūrinys iš visų mano skaitytų Šeldono darbų (na bent jau knygos pradžia). Jo pasakojimas prasideda nuo aštuoniolikmečio Džeimio Makregoro, vaikinuko sumaniusio praturtėti Afrikos deimantų dėka. Jis buvo simpatiškas aukštas jaunuolis, šviesiaplaukis, stulbinančiai gražiomis, šviesiai pilkomis akimis, spindinčiomis nuoširdumu ir ryžtu ateiti pagalbon. Pykčio jo charakteryje nebuvo nė lašo, o optimizmo būtų užtekę dar dešimčiai žmonių. Vieną dieną jis savo tėvams pareiškė: „Kitą savaitę vykstu į Pietų Afriką ieškoti deimantų“. Tėvas jį iškart pasmerkė, tačiau motina įteikusi visas savo santaupas pasakė sūnui, kad tiki juo. Taip Džeimis nukeliavęs beveik aštuonis tūkstančius mylių atsidūrė Klipdrifte.

Be abejo, Džeimis Makgregoras nežinojo, ko laukti, bet peizažas, atsivėręs prieš iškankintojo akis, buvo tiesiog neįtikėtinas. Didžiulėje Klipdrifto teritorijoje, palei siauras gatveles ir Valio upės krantus buvo prigrūsta palapinių ir furgonų. Klipdrifto centre, medinėse ir skardinėse palūšėse veikė parduotuvės, užkandinės, biliardinės, deimantų supirktuvės ir net advokatų kontoros. Klipdriftas buvo slėnyje, apsuptame kalvų ir išdegintame saulės: nei žolės lopinėlio, nei krūmelio, nei medelio. Per dulkių kamuolius negalėjai kvėpuoti. Upė tekėjo tik už ketvirčio mylios. Šimtai darbininkų rausėsi purve: vieni ieškojo deimantų, kiti ant grubiai sukaltų stalų rūšiavo akmenis. Įranga buvo pati įvairiausia: nuo modernių grunto plovimo mašinų iki senų skardinių ir kibirų. Vyrai, visi kaip vienas, įdegę, nesiskutę, vilkėjo išblukusius, nubrizgusius kartūninius marškinius, mūvėjo velveto kelnes, avėjo guminius batus, ant galvų – plačiabrylės fetro skrybėlės arba kamštiniai šalmai. Kiekvienas ant liemens segėjo platų odinį diržą su kišenėlėmis pinigams arba deimantams...

Deja, jei manote, kad Džeimis Makregoras iškart taps turtingas ir įtakingas žmogus, Jūs labai klystate. Romano rašytojas pirmiausia parodys skaitytojui pagrindinius sunkumus su kuriais susiduria deimantų ir aukso ieškotojai. Tai kambariai pilni didelių musių, smirdinti kanalizacija, dulkės, didelės kainos ir, žinoma, įvairiausio plauko sukčiai. Mūsų herojaus nelaimei, į vieno tokio rankas jis ir pakliūna. Solomonas van der Mervas buvo mažas žmogelis siauru veidu ir nutysusiais ūsais, mažulytėmis juodomis akytėmis, nosimi lyg bulvytė ir suspaustomis lūpomis. Pastarasis buvo vienos parduotuvės savininkas ir pasinaudojęs jaunuolio patiklumu smarkiai jį apgauna. Atradęs deimantų „gyslą“ Džeimis sukčiaus dėka, iš nesuskaičiuojamų turtų savininko vėl tampa niekuo.

Iš tikrųjų tik pradėjęs skaityti šią knygą ir atradęs joje vos ne laukinių Vakarų temą, norėjau pasakyti, kad šis romanas man labai primena Žiulio Verno kūrinius. Tačiau Verno kūriniuose išaukštinami patys tyriausi jausmai ir nesenstančios vertybės, tokios kaip drąsa, ryžtas, ištikimybė, pagarba, dosnumas ir panašiai. Na o čia mes susiduriame su keršto jausmu, neapykanta, pykčiu ir net pagieža. Jaunuolis prisiekia atkeršyti savo skriaudėjui ir labai greitai tai pasiekia savo keršto planu pasirinkęs sukčiaus ir parduotuvės savininko dukrą – Margaretą van der Merv.

Merginos pasirodymas romane bus neatsitiktinis, kadangi jai rašytojas taip pat skirs nemažą dalį išbandymų, papasakodamas jos kančias dėl ją palikusio mylimojo, bei parodys ją smerkiančius žvilgsnius, mat daugelio miestelio gyventojų akimis ji netrukus tampa tikra paleistuve.

Tačiau jei manote, kad aš ir taip jau per daug atskleidžiau šio romano siužeto, aš Jus patikinsiu, kad atpasakojau, tik ketvirtadalį visos knygos istorijos. Čia bus dar labai labai daug ko... o jo centre galiausiai atsidurs moteris, vardu Keitė Blekvel, su kuria susipažinti aš Jums leisiu perskaičius šią nuostabią knygą.

Romano veiksmas apims laikotarpį nuo 1883-ųjų iki 1982-ųjų metų. Romano siužetas bus labai nenuspėjamas, jame mes rasime daug veiksmo, nuotykių, netikėtų vingių ir intrigos. Mes kartu su herojais džiaugsimės jų pasiekimais ir liūdėsime dėl kiekvienos herojus lydinčios nesėkmės. Įdomiausia yra tai, kad skaitant Sidnio Šeldono knygas, niekad nesi tikras, kas yra knygos herojus, mat veikėjai keičiasi nuolat.

Vienas įsimintiniausių knygos epizodų, kai Džeimis kartu su juodaodžiu draugu Benda išplaukia savadarbiu plaustu į saugomą paplūdimį nusėtą neįkainojamais brangakmeniais. Kelionės metu jiems ne tik, kad teks kovoti su vandens srove bei rifais, bet ir saugotis minomis nusėto paplūdimio...

Apibendrindamas pasakysiu, kad jeigu ieškote kūrinio apimančio kelias veikėjų kartas, visai kaip Kliftonų kronikos romanuose, būtinai atkreipkite dėmesį į Sidnio Šeldono romaną „Intrigantė“. Jis yra labai nenuspėjamas ir kupinas nuotykių. Labai džiaugiuosi, kad savo skaitymų pasaulyje atradau tokį rašytoją, kaip Sidnis Šeldonas. Jo knygas galima skaityti nedarant pertraukų, kadangi kiekviena knyga, tai vis kita, unikali istorija, pasakojanti apie žmogaus kelią į sėkmę. Na o kas iš mūsų nenorime patirti sėkmę savo gyvenime, ar tai būtų meilė, ar dideli turtai, ar karjeros viršūnė?

„Nepažįstamasis iš veidrodžio“ ~ Sidnis Šeldon

„Nepažįstamasis iš veidrodžio“ (Sidnis Šeldon, 1996 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Tą valandą, kai romano herojus Tobis Tempias išvydo pasaulį, jo motina mintyse ištarė: „Tu būsi didelis žmogus“. Matyt, motinos gali nuspėti savo vaikų ateitį, nes pasitvirtino ir Žozefijos Činski motiną persmelkdavusi nerami nuojauta: „Kada nors jai tikrai atsitiks kas baisaus“. Iki išsipildė motinų pranašystės, jiems teko nueiti vingiuotą kelią.

Nors romanas „Nepažįstamasis iš veidrodžio“ yra vienas pirmųjų Sidnio Šeldono darbų, tačiau rašytojo talentas jau jaučiamas ir čia. Knyga vaizduoja trijų žmonių gyvenimus, jų sėkmių ir nesėkmių istorijas, ir kaip žmonės neišvengiamai tampa laiko aukomis. Tai jauno artisto Tobio Templo kelio į žvaigždes, jaunos, likimo nuskriaustos merginos Žozefijos Činski, ir vieno kino studijos viceprezidento Semo Vinterso istorijos.

Tobio istorija mums parodys, kaip jis augs pas kontroliuojančią motiną, kurią jis labai mylės. Išgirsime jos nuolat sūnui kartojančius žodžius: „Dievas nori, kad tu išgarsėtum!“. Mes išvysime, kaip Tobis įsidarbins pas magą, kaip vėliau mirs jo motina, kaip Tobis paklius į armiją, kaip įstos į vaidybos mokyklą, pamatysime pirmąjį Tobio pasirodymą purviname bare, vėliau prabangiame viešbutyje, tada seks Tobio vestuvės iš reikalo, kelionė į Korėją ir kiti nutikimai. Tobio nuoširdumas bus toks mielas, kad net širdį maus: jis bus kaip tas mažas pergąsdintas kiškutis, kuriam atrodo, kad tuoj tuoj dangus ant galvos užgrius. Norėsis tiesiog pulti prie jo, apkabinti ir guosti, kad viskas bus gerai.

Žozefijos istorija bus ne ką lengvesnė ir mažiau tragiška. Gimusi negyva, o vėliau atgaivinta ji nuolat kovos su migrenos priepuoliais, augs Odesoje, Teksaso valstijoje pas religingą motiną, bus laikoma keistuole ir nuolat jausis vieniša. Mes pamatysime jos motiną virtusią niūria fanatike, apsėsta Dievo bausmės ir trokštančios šitos bausmės. Pamatysime Žozefijos norą gyventi taip, kaip gyvena kino žvaigždės jos mėgstamuose vaidybiniuose filmuose. Pamatysime jos pirmąją meilę ir pirmąją išdavystę. Merginos istorija labai tragiška, tačiau be galo įdomi.

Rašytojas mums taip pat papasakos Semo Vinterso „Pan Pasifik“ kino studijos viceprezidento rūpesčius dėl aktorių ir režisierių užgaidų. Holivudas čia bus panašus į cirką su trimis arenomis, kur grumsis nesutramdomi išprotėję personažai, lyg minų laukas, pilnas trypiančių idiotų. Dauguma aktorių, režisierių ir prodiuserių sirgs egocentrizmu ir didybės manija, tai bus nedėkingos, ištvirkusios destruktyvios personos. Na o kai esi kino studijos viceprezidentas, visa ši našta tampa dešimt kartų sunkesnė.

Visos istorijos man pasirodė labai įdomios ir vertos būti išgirstos. Jauno vaikino, visą gyvenimą norėjusio tapti artistu istorija, jaunos ir likimo sugniuždytos merginos istorija, ir Holivudo grietinėlėje besimaudančio žmogaus istorija. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog anksčiau ar vėliau šių veikėjų keliai susikirs.

Turiu pasakyti, kad nors veikėjai gal ir stereotipiniai ir šiek tiek karikatūriški, o paties romano nepavadintum rimtu kūriniu, tačiau aš mėgavausi kiekviena minute jį skaitydamas. Kiekviena Tobio sėkmė gimdė džiaugsmo ašaras manyje, o kiekviena nesėkmė, kėlė liūdesį. Žozefijos istorija kiek kitokia, jai likimas nepagailėjo išbandymų nuo pat pradžių, tad mano užuojautą ji pelnė nuo pirmųjų savo gyvenimo žingsnių. Semo istorija, galbūt, emocine prasme silpniausia, tačiau leidžia pažvelgti į kino pramonės užkulisius.

Vienas įdomiausių knygos akcentų, kai Tobis pamilsta jauną aktorę siekiančią šlovės, kuri kartą stebuklo dėka išgelbsti jo gyvybę. Tačiau Tobis net giliausiame košmare negalėjo susapnuoti, kad vėliau ji taps ir jo budeliu.

Tai vyro ir moters istorija, kurie nepaisant nesėkmių ir pažeminimų, siekia tapti pasaulinės šlovės žvaigždėmis, Tai savotiška šiuolaikinė Romeo ir Džiuljetos istorija vykstanti niekur kitur, o šešiasdešimtųjų Holivude.

Jeigu ieškote kažko lengvai skaitomo, tačiau emocingo ir dramatiško, atkreipkite dėmesį į puikaus pasakotojo Sidnio Šeldono romaną „Nepažįstamasis iš veidrodžio“.

„Jeigu ateis rytdiena“ ~ Sidnis Šeldon

„Jeigu ateis rytdiena“ (Sidnis Šeldon, 1997 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Romano-melodramos „Jeigu ateis rytdiena“ herojė, nusprendusi atkeršyti Naujojo Orleano mafijai, keletą kartų įžūliai apiplėšia. Pergudraudama sukčius, ji turi ne tik moralinį pasitenkinimą, bet ir materialinės naudos.

Sidnis Šeldonas yra vienas populiariausių rašytojų pasaulyje, tačiau tuo pat metu vienas labiausiai nuvertintų rašytojų Lietuvoje. Jo knygų lietuviškai yra išleista daug, tačiau jos nėra perleidžiamos, o ir skaitančių jų taip pat nėra daug. Labiausiai jis išpopuliarėjo feministinėmis istorijomis, kuriose stiprios ir atkaklios moterys, augusios skurde, savo ryžto ir užsispyrimo dėka sugeba prasimušti gyvenime ir pasiekti viršūnę. Romanas „Jeigu ateis rytdiena“ taip pat pasakoja vienos moters istoriją.

Po skaudžios šeimos dramos, pagrindinė knygos veikėja Treisė Vitnėj netrukus apkaltinamas milijoninio paveikslo vagyste ir pasikėsinimu nužudyti. Nespėjusi nė apsiginti, ji įkalinama penkiolikai metų moterų kalėjime. Būsimas vyras ją palieka, vyro šeima jos išsižada, šalies laikraščiai ją paverčia žudike ir nusikaltėle. Tačiau Treisė nusprendžia nepasiduoti. Ji pasiryžta pabėgti iš kalėjimo ir atkeršyti savo skriaudėjams.

Treisė buvo dvidešimt penkerių metų moteris, žvilgančiais kaštoniniais plaukais. Jos veidas buvo gyvas ir protingas. Ji turėjo putnias, geidulingas lūpas ir spindinčias akis, kurių spalva galėjo keistis nuo švelnios žalsvos ligi tamsiai žalios, ir sportišką figūrą. Jos odai buvo būdinga šiltų spalvų gama: nuo permatomos baltos ligi tamsios rožinės ir keitė spalvą priklausomai nuo to, ar Treisė Vitnėj buvo pikta, pavargusi ar susijaudinusi. Ji tarnavo banke ir buvo atsakinga už internetines operacijas. Būtent jai rašytojas sumanė skirti visą virtinę išbandymų, nuo apkaltinimo pasikėsinimu nužudyti ir įkalinimo karceryje, iki išprievartavimo ir persileidimo. Na o viskas prasidėjo nuo to, kad jos motina, dėka vieno žmogaus dirbančio mafijai, bankrutavo, po ko pasitraukė iš gyvenimo.

Bandydama atstatyti neteisybę Treisė pakliūna į apgaulės liūną, po ko ji praranda savo identitetą ir virsta tik numeriu kalėjimo kameroje. Šioje vietoje turėčiau pagirti romano rašytoją, mat kalėjimo scenos knygoje man pasirodė be galo tikroviškos ir įtikinamos, dėl ko ima atrodyti, lyg rašytojas pats būtų lankęsis belangėje. Bjaurus maistas, rūsčios prižiūrėtojos, dvokiantis ir purvinas gultas, sanitarinių sąlygų trūkumas, seksualinis išnaudojimas, slengas ir bauginanti tamsa – tai realybė su kuria susiduria Treisė. Vienintelis žmogus patikėjęs jos nekaltumu buvo Danielius Kuperis, žmogus dirbantis draudimo kompanijoje. Jis mėgino įstoti į Niujorko policiją, tačiau jam sutrukdė žemas ūgis, jis buvo keturiais coliais žemesnis negu buvo nustatyta norma, ir tada jis tapo privačiu sekliu. Jis laikė save medžiotoju, persekiojančiu įstatymo pažeidėjus. Jis buvo Dievo rykšte, įrankiu, kuris užtraukdavo Dievo bausmę ant nusidėjėlių galvų. Tačiau net ir jis atsisakė padėti Treisei, mat jo darbas buvo tik įvertinti paveikslo vagystės tikimybę. Tačiau jei Jūs manote, kad Treisė dėl to pasidavė, Jūs labai klystate.

Dėka savo sumano ir įgimto geraširdiškumo, ji sugeba išeiti iš kalėjimo. Jos tikslu tampa penki žmonės, penki nenaudėliai pavertę jos gyvenimą pragaru: Džo Romanas, Peris Poupas, teisėjas Henris Lorensas, Entonis Orzatis ir Čarlzas Stenhoupas. Laisvė Treisei reiškė karštą vonią ir kvepiantį muilą, plonučius apatinius baltinius, gražias sukneles ir aukštakulnius batelius. Laisvė – tai pabėgimas nuo plėšikiškų naktinių prievartavimų ir siaubingo kalėjimo režimo monotoniškumo. Tačiau net ir išėjusi į laisvę, ji neturės kada tuo džiaugtis, nes jai reikėjo kurti keršto planus... Šioje vietoje aš nutrauksiu savo pasakojimą ir leisiu Jums patiems sužinoti, kuo baigsis ši nuostabi vienos moters istorija. Pasakysiu tik tai, kad nors pasakojimas ir gali pasirodyti holivudiškai banalus, tačiau tas banalumas čia tiko kaip niekur kitur. Veikėjai gal kiek stereotipiniai, tačiau jie čia taip pat labai tiko. Svarbiausia yra tai, kad istorija yra nenuspėjama, pasakojimas sklandus ir įtraukiantis. Tai istorija stiprios, atkaklios, seksualios, sumanios ir ryžtingos moters pasiryžusios viskam, kad tik atstatytų įvykdytą neteisybę. Tai meilės, keršto, atpildo ir savęs atradimo istorija, papasakota puikaus rašytojo ir pasakotojo Sidnio Šeldono. Jei dar nesate šio rašytojo gerbėjas, tai po šios knygos juo tapsite.

„Dievų malūnai“ ~ Sidnis Šeldon

„Dievų malūnai“ (Sidnis Šeldon, 1997 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Romane „Dievų malūnai“ aprašoma, kaip tarptautinė superslapta reakcinga organizacija papirkinėdama, šantažuodama, samdydama slaptuosius agentus ir žudiką sadistą susidoroja su visais, kas pastoja jai kelią.

Knyga „Dievų malūnai“ mus supažindins su nuostabia vienos moters istorija. Po skaudžios šeimos dramos, pagrindinė knygos veikėja Merė Ešli nusprendžia savo gyvenimą paskirti darbui – ji tampa diplomatine atstove vienoje Europos valstybių. Ji manė, kad darbe jai teks vesti sudėtingas derybas, švelninti tarptautinius skandalus, tačiau realybėje viskas buvo daug sudėtingiau. Ešli pakliūna į didelio politinio sąmokslo centrą, o jos gyvybė netgi pakimba ant plauko.

Taigi knyga, kaip jau supratote, yra dar viena feministinė istorija, kuriomis garsėja šis rašytojas. Tačiau tą pastebėti iš knygos pradžios labai sunku, mat čia vyksta tikrai daug ko. Knygos pradžia tiek paini, kad jau galvojau, jog nesusigaudysiu romano įvykiuose.

Slapta Laisvės patriotų organizacija sušaukia susitikimą kalnų trobelėje. Išrenkamas naujas JAV prezidentas, kurio pirmas pareiškimas – noras gerinti santykius su tokiomis komunistinėmis šalimis kaip Rumunija, Bulgarija, Čekoslovakija ir Rytų Vokietija. FTB ima klausinėti Merės Ešli kaimynus keistais klausimais. Vienas policininkas užsiima nedideliu tyrimu, tačiau netrukus perkeliamas. Jau minėta slapta organizacija pabando nusamdyti žmogų vardu Angelas ir t. t.

Taigi, romane vyksta tikrai daug ko, o jį patį sudaro trumpi, kelių puslapių epizodai, pateikiantys istoriją įvairiais kampais ir veiksmo linijomis.

Romano herojų yra labai daug, kai kurie iš jų pasirodo trumpam, vos keliems epizodams, kiti ilgesniam laikui. Tai Merė Ešli ir jos vyras Edvardas. Haris Lancas – parijas, išmestas iš ČŽV už tai, kad organizavo narkotikų perdavimo tinklą. Samdomas žudikas Angelas, Neusa Munjes – Angelo meilužė, Marinas Groza – Rumunijos revoliucinio judėjimo lyderis, Levas Posternakas – saugumo tarnybos viršininkas, Aleksandras Jonesku – Rumunijos prezidentas, Polis Elisonas – Jungtinių Valstijų prezidentas, Stentonas Rodžersas – prezidento patarėjas, Benas Konas – žurnalistas, Maikas Sleitas – Merės padėjėjas naujame darbe, Luji Deforžė – gydytojas ir kt.

Kalbant apie pačią Merę Ešli, tai ji yra puiki specialistė, turi humoro jausmą ir žavesio. Jos patrauklus ovalinis veidas, priklausomai nuo nuotaikos, pavirsdavo puikiu. Ji turėjo rudas migdolo pavidalo akis ir juodus plaukus. Figūros jai pavydėjo visos studentės, o studentams žadino fantazijas, nors pati ji savo grožio nepastebėjo. Merė Ešli, kaip ir jos tėvai, gimė Džankšn Sityje. Vienintelis jų šeimos narys, kuris matė Europą, buvo jos senelis, gimęs mažame Rumunijos miestelyje Voronete. Merė planavo vykti į užsienį, kai tik gaus mokslo laipsnį, tačiau tą vasarą ji susipažino su Edvardu, ir kelionė į Europą pavirto į trijų dienų medaus mėnesį Votervilyje, už penkias dešimties mylių nuo Džankšn Sičio, kur Edvardas gydė kritiškoje būklėje esančius ligonius. Kitą vasarą gimė Betė, o Edvardas dirbo Džerio grafystės ligoninėje. Po dviejų metų gimė Timas, Merė gavo filosofijos daktarės laipsnį, vėl ėmė dėstyti Kanzaso universitete, o metai bėgo nepastebimai. Jeigu neskaičiuoti trumpų išvykų į Čikagą, Atlantą ir Denverį, Merė nė karto nebuvo išvykusi už Kanzaso valstijos ribų. Ji buvo trisdešimt penkių metų amžiaus moteris, buvo Džankšn Sičio moterų klubo prezidentė, vyresnioji dėstytoja, skaitanti Kanzaso universitete kursą „Politiniai Rytų Europos mokslai“. Būtent jai naujasis Jungtinių Valstijų Prezidentas pasiūlė diplomato pareigas Rumunijoje, po ko jos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom.

Knyga „Dievų malūnai“ yra tikra veiksmo bomba, tad atokvėpio ją skaitydami nesitikėkite. Viena įsimintiniausių knygos scenų, kuomet Haris Lancas pasidulkina su stora prostitute. Bjauresnės sekso scenos dar neteko skaityti, bet kadangi toks ir buvo rašytojo sumanymas, tai man neliko nieko kito, kaip tik pagirti šią romano vietą. Prie įdomesnių epizodų priskirčiau ir Merės kančias dėl mirusio vyro, ar nesklandumus, su kuriais ji susidūrė naujame darbe.

Pagrindiniai knygos privalumai yra greitas pasakojimas, ryškūs ir įtikinami veikėjai, sklandus, nors kiek pasaką primenantis romano siužetas, nenuspėjamumas ir, žinoma, gan įtempta romano pabaiga. Grįžtant prie romano tempo, tai jis rutuliojasi taip greitai, kad atrodo dar šiek tiek, ir jis pasieks šviesos greitį. Realiai 25 knygos puslapiai talpina tiek informacijos, kiek kitose knygose nerasi nė šimte puslapių.

Apibendrindamas pasakysiu, kad jei ieškote lengvo turinio knygos, tai ji Jums tiks kaip niekas kitas. Tačiau nesutrikite, jei skaitydami romaną nejučia pagalvosite, ar kartais neskaitote pasakos suaugusiems?!

„Operacija „Pasaulio pabaiga““ ~ Sidnis Šeldonas

„Operacija „Pasaulio pabaiga““ (Sidnis Šeldonas, 1996 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Slaptas JAV agentas Robertas Belami po visą pasaulį ieško dešimties liudininkų, kurie atsitiktinai matė NSO katastrofą Šveicarijoje. Galinga tarptautinė organizacija bando nuslėpti nuo visuomenės šį faktą ir vieną po kito sunaikina visus liudininkus, išsiaiškinus Roberto Belami ir jam nežinant. Liudininkų medžiotojas, komandoras Robertas Belami pats tampa medžiojamu paukščiu. Jo, prityrusio žvalgo, ieško tam, kad... taip pat nužudytų.

Pradėsiu šią apžvalgą trumpu žodžiu „apsidžiaugiau“. Apsidžiaugiau, kad ši Sidnio Šeldono knyga nėra dar viena feministinė istorija, kurių perskaičiau kelias ir kurios nors ir buvo labai įdomios, tačiau jau kiek įgrisusios. Ir visgi ši knyga, turbūt, viena kvailiausių ir banaliausių knygų kokias tik esu skaitęs per savo gyvenimą.

Joje pasakojama apie tai, kaip Šveicarijos kalnuose nukrenta neatpažintas skraidantis objektas (NSO), o to liudininkais tampa būrelis žmonių, keliavusių pažintiniu autobusu. Valdžia bijodama tiesos išaiškėjimo ir kilsiančios panikos bangos, nusprendžia pašalinti visus įvykio liudininkus. Jų suieškoti išsiunčiamas komandoras Robertas Belami. Šiam, aišku, paaiškinama, kad keleiviai tapo meteozondo katastrofos liudininkais, o kadangi zondas buvo „prifarširuotas“ slaptos technikos, tai Robertas turi surasti visus liudininkus, su kuriais vėliau susisieks ir „pasikalbės“ pati valdžia. Taigi romano centre atsiduria liudininkų paieškos ir jų pašalinimas Robertui už akių.

Knyga man šiek tiek priminė Marijaus Pjuzo romaną „Keršto kelias“. Ten vienas vyrukas žudė vieną po kito savo skriaudėjus vedamas keršto jausmo. Čia kažkas panašaus. Robertas iš mažų detalių, gandų, ar smulkmenų bando atsekti liudininkus, kurie vėliau nužudomi pačiais keisčiausiais ir banaliausiai būdais kokius tik galima sugalvoti: nustumiant mašiną nuo skardžio, sutraiškant liudininką hidrauliniu keltuvu, sudeginant, susprogdinant, išprievartaujant ir pasmaugiant, nunuodijant, inscenizuojant sumindžiojimą arkliu ir pan.

Kalbant apie pačius liudininkus, tai jie kaip tyčia yra labai skirtingų tautybių ir profesijų, nuo mechaniko, profesoriaus ar bankininko, iki kunigo, bibliotekininkės, ar fotografo. Liudininkų iš viso yra septyni, plius vairuotojas ir dar keli pašaliniai žmonės, kurių visų vaidmuo knygoje yra visai kaip tų kiaulių skerdykloje.

Banaliausia yra tai, kad rašytojas ateivių laivą ir pačius ateivius nusprendė parodyti tokius, kokie jie yra piešiami šešiasdešimtųjų holivudiškuose filmuose: pilki, žemi, su didelėm akim ir šešiais pirštais. Jei to dar negana, tai rašytojas veiksmą nusprendė pateikti netgi kelių iš jų akimis. Tarkim, kaip ateiviai skrenda į Žemę ir galvoja, kad štai kokie žmonės blogi, jie teršia žemę ir pan.

Va tik paties Belamio portretas yra vienas tų dalykų, kurie kiek kėlė šios knygos vertę. Jis yra išsiskyręs, jau penkiolika metų tarnauja Karinėje jūrų žvalgyboje (prieš tai tarnavo Vietname), kalba šešiomis kalbomis (kaip paranku), turi randą ant krūtinės ir t. t.

Iš pažiūros knyga lyg ir normali: veikėjai įdomūs, istorija nekasdieniška, vyksta ji keliose šalyse, rutuliojasi labai greitai, tačiau viską gadina gan banalus siužetas ir labai stereotipinis nežemiškos gyvybės arba trumai NSO įsivaizdavimas. Knyga man pasirodė nei detektyvas-šnipinėjimo romanas, nei fantastinis romanas. Kaip detektyvas, tai ji per daug fantastiška, o kaip fantastika, tai ji kiek per daug nerimta ir labai klišinė.

Išžudžius visus keleivius, galiausiai ateina paties Roberto Belami eilė. Laimei dieną „išgelbsti“, nepatikėsite, patys ateiviai!

Šeldonas yra puikus pasakotojas ir aš jo gebėjimais neabejoju, aš tik manau, kad šį kartą jis išplaukė truputį ne į tuos vandenis. Atrodo lyg rašytojas būtų susilažinęs su savo leidėju, kad jis parašys pačią kvailiausią ateivių istoriją, kokią tik galima sugalvoti, ir ji vis tiek taps bestseleriu. Knygos moralas būtų tas, kad jei jau pamatei ateivius, tai tylėk lyg mietą prarijęs, nes būsi pakastas po devynioms pėdom.

„Angelų rūstybė“ ~ Sidnis Šeldonas

„Angelų rūstybė“ (Sidnis Šeldonas, 1996 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Romano „Angelų rūstybė“ herojė – Dženiferė Parker – žavi moteris, madinga advokatė. Atrodytų, niekas negali sutrukdyti jos puikiai karjerai, tačiau gyvenimas romano herojei parengia daugybę netikėtumų. Veržliai besirutuliojantis siužetas suintriguos bet kurį skaitytoją.

Sidnis Šeldonas yra žinomas, kaip rašytojas rašęs apie stiprias, charizmatiškas ir savarankiškas moteris, gyvenančias ir dirbančias rūsčiame, vyrų valdomame pasaulyje. Jeigu ne per seniausiai mano skaitytoje Sidnio Šeldono knygoje „Žvaigždės spindi danguje“ buvo rašoma apie moterį dirbančią statybų sferoje, tai romaną „Angelų rūstybė“ rašytojas skyrė teisei.

Romane rašoma apie Dženiferę Parker, grakščią tamsiaplaukę dvidešimt ketverių metų moterį, protingu gyvu veidu ir žaliomis įžvalgiomis akimis. Jos veidas buvo veikiau patrauklus, negu gražus. Veidas, kuriame atsispindėjo išdidumas, drąsumas ir geidulingumas, veidas, kurį buvo sunku pamiršti.

Dženiferė gimė nedideliame Kelso miestelyje Vašingtono valstijoje, kurį 1847 metais įkūrė besiilgintis savo tėvynės škotas, pavadinęs jį savo gimtojo miesto Škotijoje vardu. Dženiferės tėvas buvo advokatas. Iš pradžių jis dirbo miško medžiagų paruošimo kompanijose, kurioms ir priklausė miestelis, o paskui ėmė ginti lentpjūvių darbininkų interesus. Pirmieji Dženiferės vaikystės prisiminimai buvo džiaugsmingi. Tėvas galėjo valandų valandas pasakoti Dženiferei apie tas teismo bylas, kurias jis vedė, apie tas problemas, su kuriomis žmonės ateidavo pas jį, į jo kuklų kabinetą. Kai Dženiferei suėjo penkiolika metų, ji ėmė dirbti su tėvu per vasaros atostogas. Kai tokio amžiaus mergaitės susitikinėjo su vaikinais, Dženiferė buvo įknibusi į bylų nagrinėjimą ir posėdžius. Per šešioliktąjį Dženiferės gimtadienį jos motina pabėgo iš miestelio su aštuoniolikmečiu jų kaimynų sūnumi, ir Dženiferės tėvas tyliai pasimirė.

Teisę Dženiferė studijavo Siatlio universitete. Tuo metu kai jos bendrakursiai sunkiai brovėsi per civilinių teisės pažeidimų, civilinės ir kriminalinės teisės aktų painiavą, Dženiferė jautėsi kaip žuvis vandenyje. Po laidotuvių Dženiferė grįžo į Siatlį tęsti mokslo. Tėvas jai paliko mažiau negu tūkstantį dolerių, ir jai teko nuspręsti, kaip gyventi toliau. Ji žinojo, kad į Kelsą ji negali grįžti ir dirbti advokate, nes jo gyventojams ji visam laikui liks maža mergaite, kurios motina pabėgo su jaunu vaikinu. Kadangi Dženiferė mokėsi labai gerai, tad gavo daugelio advokatų firmų atstovų pasiūlymų dirbti pas juos. Išlaikiusi egzaminus mergina išvyko ieškoti laimės į Nujorką.

Tačiau nemanykite, kad Dženiferei viskas seksis kaip sviestu patekta. Tikrai ne. Karjeros pradžia jai vos nesibaigia krachu, po kurio iš jos vos neatimama teisininko licencija, ją visi pasmerkia, atstumia ir išjuokia. Blogai pasibaigęs teisminis procesas priveda prie to, kad jos niekas nenori priimti į darbą ir jei tenka pačiai išsinuomoti kontorą ir laukti klientų. Po papildomo darbo išnešiojant šaukimus į teismą, pas ja pradeda atsirasti pirmieji klientai. Tai buvo daugiausia prostitutės, narkotikų prekeiviai ir vagys, kitaip sakant žmonės, neturintys pinigų, spjovę ant visko, bei pasmegti visuomenės. Galiausiai jai pakliūna pirma skandalinga byla, byla kurioje juodaodis kalinys nužudė kitą kalinį. Dženiferė nusprendžia padėti žmogui, nevertinti jo pagal jo išvaizdą, o svarbiausia, nepaskelbti jo kaltu anksčiau laiko. Pasakysiu, kad tikrai sirgau už šią moterį, o proceso baigtis net ašarą įspaudė, visai kaip ir kiti romane nagrinėjami teisminiai procesai.

Skaitydami knygą mes pamatome kaip jauna, naivi, jautri, vieniša, pažeidžiama, tačiau protinga, ryžtinga, atkakli ir savarankiška moteris atranda save, randa savyje ryžto ir jėgų nepasiduoti, siekia savo tikslo (kartais ne visai sąžiningai), o su laiku pražįsta, kaip gražiausia pievų gėlė.

Romane rašoma kaip Dženiferė išpopuliarėja, įsimyli, atidaro kontorą, nusamdo pirmus teisininkus kompanionus, padeda nuskriaustiesiems, tampa turtinga, pastoja, pasineria į motiniškus rūpesčius, tampa nusikaltimo auka, susideda su mafija ir pan.

Knyga yra išties įtraukianti ir prilygsta geriausiems Džono Grišemo romanams. Knygos veikėja labai įdomi, charizmatiška, sulaukianti skaitytojo simpatijų jau nuo pirmų puslapių. Romanas tai ir feministinė istorija pasakojanti apie moters kelią į sėkmę, ir istorija apie mafiją, meilę, ambicijas, išdavystę ir ryžtą. Patariu skaityti visiems stokojantiems ryžto ir pasitikėjimo, bei moterims norinčioms būti pačioms savo likimo ir karjeros kalvėmis.

Romano pabaiga ne visai tokia, kokios norėtų skaitytojas, bet gyvenimas tuo ir nuostabus, kad yra nenuspėjamas ir neprognozuojamas.