„Kraujo ryšiai“ – įtempto siužeto romanas apie mįslingą tarptautinio, koncerno prezidento mirtį ir daugybę pasikėsinimų į jo įpėdinę – dukrą.
Sidnis Šeldonas yra puikus pasakotojas, garsėjantis savo feministinėmis istorijomis, kuriose stiprios ir atkaklios moterys, augusios skurde, savo ryžto ir užsispyrimo dėka sugeba prasimušti gyvenime ir pasiekti viršūnę. Ar tai būtų karjera, dideli turtai, ar meilė. Romanas „Kraujo ryšiai“ taip pat pasakoja vienos moters istoriją.
Tai Elizabetos Rof istorija, kuri neaiškiomis aplinkybėmis mirus tėvui (Semui Rofui), tampa didžiulės farmacinės imperijos, koncerno „Rofas ir sūnūs“ įpėdine. Tačiau rašytojas niekur nesiskubins ir pirmiausia papasakos visų koncerno akcininkų istorijas, kurios bus ne ką mažiau įdomios. Semas Rofas buvo vienintelis vyriškosios lyties paveldėtojas. Likusieji Rofų šeimos nariai buvo moterys. Į Direktorių tarybą įėjo jų vyrai: Valteris Hasneris, vedęs Aną Rof; Ivas Palacis, vedęs Simonetą Rof; Šarlis Martelis, vedęs Eleną Rof; ir seras Alekas Nikolsas – Rofas iš motinos pusės.
Anos Rof istorija papasakos apie moterį ir jos vyrą, kuris vedė ją tik dėl jos kilmės, tačiau gimus vaikams tampa maniaku-žmogžudžiu. Simonetos Rof ir Ivo Palacio istorija papasakos apie vyrą, slapta turintį kitą šeimą su savo meiluže, apie kurią nieko nenutuokė jo žmona. Tai bus Rofų šeimos itališkosios atšakos istorija. Elenos Rof ir Šarlio Martelio istorija papasakos apie vyrą, gyvenantį po žmonos padu ir ieškantį nepriklausomybės nuo jos. Ši istorija ras pradžią Prancūzijoje. Na o sero Aleko Nikolso ir Vivianos istorija papasakos apie vyrą, beviltiškai įsimylėjusį žmoną, kuri jam neatsako tuo pačiu, o galiausiai iššvaisto krūvas pastarojo pinigų. Ir tik tada mes galiausiai būsime supažindinti su pačia Elizabeta Rof.
Elizabetos Ronanos Rof gimimas buvo dviguba tragedija. Mažesnė tragedija buvo jos motinos mirtis gimdymo metu. Didesnė tragedija buvo tai, kad Elizabeta gimė mergaite. Ištisus devynis mėnesius ligi tol, kol ji pasirodė pasaulyje, ji buvo pačiu laukiamiausiu vaiku, didžiulės imperijos, multimilijardinio giganto, koncerno „Rofas ir sūnūs“ įpėdine. Deja, gimė mergaitė. Kai jai sukako savaitė, Elizabetą parvežė namo ir atidavė auklei, vienai iš visos auklių serijos jos gyvenime. Pirmuosius penkerius gyvenimo metus Elizabeta retai matydavo savo tėvą. Jis buvo ne daugiau negu išskydusi dėmė, nepažįstamasis, kuris retkarčiais pasirodydavo ir tuojau pat dingdavo be pėdsakų. Jis nuolat važinėjo, ir Elizabeta buvo jam nuolatinė kliūtis, kurią tekdavo vežiotis su savimi, kaip nereikalingą bagažą. Vieną mėnesį Elizabeta galėjo gyventi jų namuose Long Ailende, su kėgelbanu, teniso kortu, baseinu ir skvošo aikštele. Po poros savaičių eilinė auklė supakuodavo jos daiktus, ir ji atsidurdavo jų viloje Biarice. Paaugusi Elizabeta suprato, ką reiškia būti Semo Rofo dukra. Kaip ir jos motina, ji tapo dvasine kompanijos auka. Ji nežinojo, kas yra šeimyninė šiluma, kadangi ji neturėjo šeimos, tiktai apmokami jos pakaitalai ir tolumoje šmėkščiojanti tėvo figūra, kuris ja visiškai nesidomėjo, nes buvo kūnu ir siela atsidavęs kompanijai. Patricija rado savyje jėgų susitaikyti su tokia savo padėtimi, tačiau mergaitei tai buvo nesibaigianti kankynė. Elizabeta jautėsi nereikalinga ir nemylima, jos neviltis buvo begalinė. Ją slėgė nereikalingumo pojūtis, ji bijojo ieškoti draugų iš baimės, kad jie tuojau pat supras, kokia ji menkysta ir nemylima. Ji nebuvo pasipūtusi, ji buvo patologiškai drovi. Ji jautėsi svetima tame pasaulyje, kur gyveno jos tėvas. Ji jautėsi svetima visur ir visada. Tačiau rašytojas šią moterį apdovanojo tokiomis savybėmis ir likimu ne tam, kad parodytų jos silpnybę ar pasijuoktų iš jos, o tam, kad parodytų, kaip ši jauna moteris peraugs savo baimes ir taps stipri, bei pasitikinti savimi persona.
Rašytojas, kaip jau supratote, labai daug dėmesio skirs įtikinamiems ir detalizuotiems veikėjų portretams, pašvęsdamas tam ne kelis sakinius, kaip kiti rašytojai, o ištisus lapus. Mano prieš tai parašyta pastraipa vaizdžiai nupiešianti Elizabetos Rof vaikystę užima tik mažą dalį to, ką mes čia dar rasime.
Įdomiausia yra tai, kad Elizabeta kartu su paveldėtais turtais, paveldi ir piktą priešą, besikėsinantį į jos gyvybę. Rašytojas jau pirmuosiuose romano skyreliuose parodo, kad kiekvienas šeimos narys beviltiškai trokšta kompanijos pinigų. Tačiau tik vienam iš jų užteks drąsos pareikalauti jų pasitelkus jėgą, nepaisant Elizabetos prieštaravimų parduoti kompaniją. Taigi ši knyga bus savotiška Agatos Kristi romanų kopija, tačiau žymiai labiau detalizuota, žymiai labiau įtikinama ir žymiai labiau jausminga, bei įtraukianti. Čia bus daug dramos, piktų kėslų, nelauktų posūkių, aistros, meilės, pykčio ir, žinoma, išdavystės.
Kas kėsinasi į kompanijos pinigus ir Elizabetos gyvybę? Ivas Palacis – šitas neatremiamas „žavuoliukas“? Alekas Nikolsas – šitas tikras džentelmenas, geras vyrukas, kuris visada skuba padėti Elizabetai? Šarlis Martelis – šitas nelaimingas, įbaugintas žmogus? Bet juk ir įbaugintas darosi pavojingas, kai jį įvaro į kampą. Valteris Hasneris – pangermanas, iš išorės toks gražus ir atviras? O viduje? Jis vedė Aną, turtingą paveldėtoją, vyresnę už save trylika metų. Dėl pinigų ar iš meilės? O gal tai naujasis Elizabetos vyras? Atsakymas nustebins kiekvieną.
Elizabetai teks dalyvauti akcininkų susirinkimuose, lankysis dideliuose korporacijos fabrikuose ir mažuose cechuose, pamatyti laboratorijas su milijonus dolerių kainuojančia įranga, gilintis į labai slaptus dokumentus, ir net kalbėtis su svarbiausiais pasaulio bankininkais.
Vienas įdomesnių knygos epizodų yra kompanijos „Rofas ir sūnūs“, kurią įkūrė Elizabetos proprosenelis Semiuelis Rofas, įkūrimo aplinkybės. Jame pasakojama apie tai, kaip ryžto ir užsispyrimo dėka Semiuelis iš paprasto gatvės prekeivio virsta žmogumi sukūrusiu vakciną ir taip davusiu pradžią šiai farmacinei kompanijai. Na o visą tai jis pasiekė iš meilės merginai, kurią pamilo vos tik pirmą kartą ją pamatė. Jam buvo duotas ultimatumas – praturtėti per pusmetį, arba visam laikui pamiršti mylimą moterį.
Apibendrindamas pasakysiu, kad jeigu Jūs ieškote romano šiek tiek primenančio garsiąsias Kliftonų kronikas, tačiau turinčio daug daugiau paslapties, visai kaip Agatos Kristi romanai, geresnės knygos, nei „Kraujo ryšiai“, turbūt, negalima būtų sugalvoti. Tai saga pasakojanti apie godumą, išdavystę, sabotažą, pavojus, piktus kėslus, bei užmačias, galinčias pražudyti. Kaip kartą kažkas yra pasakęs – kuo didesni turtai, tuo grėsmingesni priešai.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą