From the bestselling author of Jurassic Park, Timeline, and Sphere comes a neurological thriller about the dangers of cutting-edge medical experimentation.
Harry Benson suffers from violent seizures. So violent that he often blackouts when they take hold. Shortly after severely beating two men during an episode, the police escort Benson to a Los Angeles hospital for treatment. There, Dr. Roger McPherson, head of the prestigious Neuropsychiatric Research Unit, is convinced he can cure Benson with an experimental procedure that would place electrodes deep in his brain’s pleasure centers, effectively short-circuiting Harry’s seizures with pulses of bliss. The surgery is successful, but while Benson is in recovery, he discovers how to trigger the pulses himself. To make matters worse his violent impulses have only grown, and he soon escapes the hospital with a deadly agenda...
„Žmogus-kompiuteris“ arba „The Terminal Man“ yra dar vienas rašytojo Maiklo Kraitono mokslinis-fantastinis technotrileris, pasakojantis apie mokslininkų bandymą sujungti žmogaus smegenis su kompiuteriu.
Jame pasakojama apie Haroldą Bensoną, talentingą programuotoją, didelio IQ savininką, žmogų kenčiantį nuo epilepsijos priepuolių, kurie jam atsirado po autokatastrofos. Jį retkarčiais apima traukuliai, o protas „aptemsta“, po ko jis dažnai atsibunda nežinomoje jam vietoje, visas sumuštas ir sudraskytas, praradęs visą pastarųjų valandų atmintį. Tokių priepuolių metu, jis dažnai tampa agresyvus, dėl ko jam pasiūloma tapti operacijos, vadinamos „Procedūra numeris 3“, kandidatu. Operacijos metu pacientui į smegenis implantuojami elektrodai, kurie yra sujungiami su mikrokompiuteriu, leidžiančiu valdyti priepuolius. Tačiau Džaneta Ros, paciento psichiatrė, baiminasi, kad po operacijos Bensono sveikata tik pablogės: Haris stipriai nekenčia kompiuterių, dėl ko jo žmogiškąją dalį sujungus su „mašininiu protu“, tai gali sukelti jam stiprią psichologinę krizę... Galiausiai eksperimentas išeina iš kontrolės, o į laisvę ištrunka pavojingas žmogžudys.
Iš karto pasakysiu, kad esu didelis Maiklo Kraitono gerbėjas. Esu taip pat visko kas susiję su mokslu ir technologijomis gerbėjas. Na o kai kalba eina apie neurologinius ir psichiatrinius dalykus, aš jaučiuosi lyg iš naujo išpakavęs Kalėdines dovanas. Ši knyga turi visa tai ir dar daugiau. Ji turi pacientą kenčianti nuo psichomotorinių priepuolių. Ji turi visą šūsnį mokslininkų, savo srities specialistų. Ir, galiausiai, ji turi tą gal kiek ir tikėtiną, tačiau nevaldomą situaciją, kuri išeina iš kontrolės. Kas gali būti geriau? Nebent vaizdingas pasakojimas, įtikinami veikėjai ir sklandaus pasakojimas... ką, nepatikėsite, mes čia taip pat randame!
Nors knyga parašyta gūdžiais 1972 metais, tačiau visa technika man pasirodė beveik nepasenusi. Rašytojas taip puikiai esamą techniką sujungia su fiktyvia, kad skaitytojas nebeskiria, kas yra tikra, o kas išgalvota. Ponas Kraitonas šiuo kūriniu išsako savo būgštavimus susijusius su žmogaus protu ir priemonėmis bandančiomis priversti jį paklūsti. Ir nors aš asmeniškai nesu girdėjęs apie mokslininkų bandymus valdyti žmonių elgesį ir emocijas pasitelkus kompiuterį, tačiau kiekvienas iš mūsų esame girdėjęs apie krūvas medikamentų atliekančių analoginį vaidmenį. Ar tai būtų antidepresantai, neuroleptikai, trankvilizatoriai, ar kiti psichotropiniai vaistai. Net ir naciai naudojo narkotikus, kurių pagalba bandė „įkvėpti“ drąsos savo kareiviams. Temas aktualumas tiesiog pribloškia, tad abejingam likti čia tiesiog neįmanoma.
Operacijai vadovaus neurochirurgai daktaras Elis ir Robertas Morisas, mikrokompiuterį parūpins „dvyniais magais“ vadinami inžinieriai Makfersonas ir Ričardas, na o savo būgštavimus dėl operacijos sėkmės išsakys psichiatrė Džaneta Ros ir psichiatras Menonas. Jų nuomone kompiuteris tik padės išvengti priepuolių, bet ne išgydys paciento asmenybės sutrikimą ir emocijas priepuolių metu. Kaip pasirodys vėliau, jų nerimas dėl operacijos sėkmės bus ne be pagrindo. Bensonas pasprunka iš ligoninės, o jo vienintelis troškimas pasprukus į laisvę – ką nors nužudyti.
Knygoje daug kalbama neurologiniais ir psichiatriniais dalykais, dirbtinio intelekto, kompiuterių evoliucijos temomis, rašytojas atkreipia dėmesį į epilepsiją, elektromaniją, smegenų veiklą ir kt. Skaitydamas sužinojau daug naujo ir labai netikėto. Kas galėjo patikėti, kad smegenys – organas priimantis informaciją apie kūno skausmus, pats neturi nervinių galūnių ir nejaučia skausmo. Aišku, ne viskas kas rašomas knygoje yra tiesa. Pavyzdžiui, tik pasirodžius knygai „Amerikos Epilepsijos fondas“ pareiškė, kad autorius neteisingai susiejo epilepsiją ir smurtą.
Pastaruoju metu aprašydamas knygas, išskirdavau kokį įdomesnį romano epizodą. Tačiau šios knygos aprašyme to nedarysiu, kadangi man viskas patiko joje. Nuo pačių „Neuropsiciatrinių tyrimų tarnybos“ (NPTT) patalpų aprašymo, iki paciento operavimo, elektrodų ir kompiuterio derinimo, pasvarstymų apie galimas pasekmes, ar tos detektyvinės romano linijos.
Knyga yra palyginti plona ir sena, tad, galbūt, tai ir buvo priežastis, kodėl mes neturime jos lietuviškai. Tikrai gaila, nes visos Kraitono knygos lietuviškai jau seniai stovi mano lentynoje. Tikėkimės, kad bent jau „Dingęs pasaulis“ išvys šviesą, nors su kiekviena diena mano viltys vis mažėja.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą