Palerme rastas pasmaugtas advokatas Enrikas Kardonė. Vieninteliu paveldėtoju tampa jo brolis Robertas. Užsukęs į Enriko biurą jis pamato, kad Kardonės kolega naikina dokumentus. O perskaitęs brolio paliktus užrašus suvokia, jog Enrikas buvo ne garbingas teisingumo saugotojas, o mafijos pinigų plovėjas, tvarkęs garsiojo mafijos Tryliktuko juodąją kasą, kurioje – anaiptol ne apgailėtini skatikai.
Jausdamas, kad dienos suskaičiuotos, advokatas Enrikas Kardonė savo užrašuose pamini apie jam priklausančius 382 milijonus dolerių, laikomus banke vienoje Ramiojo vandenyno saloje. Enrikui žuvus, tuos pinigus paveldi jo brolis Robertas, skurdžiai gyvenantis rašytojas. Netikėtai praturtėjęs jis anaiptol nesidžiaugia, nes greitai paaiškėja, jog baimintis tikrai yra ko.
Romano veiksmas mus nukels į Siciliją*, į Italijos regioną-salą iš kurios kilo, galima sakyti, organizuoto nusikalstamumo sąvoka. Kur pilki beveidžiai kalnų kaimeliai tarp šiukšlinų šlaitų, apsupti betoninių karkasų – daugybės pradėtų, bet niekaip neužbaigiamų nelegalių statybų. Kur stovi kulkų prakiurdyti kelio ženklai, kaimų aikštelėse – šuliniai, iš kurių gyventojai semia geriamąjį vandenį ir pila į kanistrus ar butelius. Nuobodžiaujantys jaunuoliai, valandų valandas čia suka ratus mopedais. Kur po senoviai viską valdo vietiniai krikštatėviai. Čia gimsta klanų karai, paskui jie persikelia į Europą ir JAV, o ten užsikrečia ištisos šeimos. Mafija valdo ištisas sritis. Ji pasirūpina vandentiekiu ir elektra, ji sprendžia, kas laimės artimiausius savivaldybių rinkimus. Mokestis už apsaugą čia – įprastas dalykas, kasdienybė.
Štai čia prieš kamerą nužudomas vienos advokatų kontoros narys. Pastarąjį policija įtarė plaunant mafijos pinigus. Viską ištirti pavedama Livijui d’Aventūrai. Vyrui, juodais it varno plaukais, neklusniais ir nesuvaldomais kaip šeimininko temperamentas, dviejų metrų ūgio. Trumpas drūtas jo kaklas, išvagotas įspūdingų raumenų virvių, laikė kampuotą kiaušą. Tvirtas apatinis žandikaulis ir ryškus smakras rodė jį esant nekantrų, bet užsispyrusį ir valingą. Kitados šis vyras buvo dešimtkovininkas ir dusyk laimėjo stipruolių varžybas, o ir dabar jautėsi stiprus it bulius. Pirmąsyk jį išvydęs, tūlas pilietis galėjo palaikyti besmegeniu, netašytu raumenų kalnu, tačiau tai būtų buvęs skubotas sprendimas. Gebėjimas aprėpti ir įvertinti visus sąryšius, įsigilinti į situacijas ir įsijausti į žmones buvo svarbiausias jo turtas, apie kurį sklandė legendos. Žmona jį paliko prieš keletą metų, o svajonė kana nors laimėti kovą prieš gerbiamą visuomenę pavertė jį nedraugišku vienišium ir įniršusiu kietaširdžiu. Kas daugiau jei ne šis vienišas vyras sugebės sujungti visas gijas ir atkapstys tiesą. Ir nors policija įnirtingai ieško žudiko, jį surasti nesitiki. Brunas Sforcaras kaip paskutinis mulkis sulaužė geležinę mafijos taisyklę ir leidosi filmuojamas, kaip smaugė Enriką Kardonę. Tai reiškė, kad policija jo gyvo neras, nors vilties vis tiek nepraranda.
Ne nuošaly atsidurs ir kitas veikėjas, nužudytojo brolis, skurstantis rašytojas Robertas Kardonė. Tai buvo vyras svajingomis akimis, kurios bemat patamsėja jam supykus, putliomis vyriškomis lūpomis, kurios moka vaikėziškai šypsotis, bet kietai susičiaupia, kai kas nors nepatinka. Pirštai jo buvo ilgi ir grakštūs, plaštakos didelės ir minkštos; matyti gyslos, pulsuojančios po oda. Liemuo lieknas, rašytojui gal net kiek per atletiškas, oda įdegusi saulėje lyg žmogaus, ką tik atvykusio iš kaimo. Tamsūs, kone juodi plaukai savotiškai kontrastuoja su išraiškingomis mėlynomis akimis. Jis, kaip ir dera Italijos aukštuomenės atžalai, buvo lavinamas vienuolyno mokykloje, griežtai muštruojamas asketiškoje aplinkoje. Baigęs gimnaziją ir gavęs brandos atestatą jautėsi lyg ištrūkęs iš kalėjimo. Studijavo literatūrą Bolonijos universitete, išlaikęs egzaminus keletą metų padirbėjo leidykloje, paskui tapo profesionaliu rašytoju. Tik po brolio mirties jis sužinojo kuo šis vertėsi, o atradęs jo slepiamus iš mafijos pavogtus pinigus, pats tampa taikiniu. Negana to, Robertui ant kulnų lipant mafijai, jį taip pat gaudys ir Italijos slaptosios karinės tarnybos...
Vokiečių-italų kilmės rašytojas Claudio M. Mancini, garsėja kaip žmogus rašantis apie mafiją, bet rašantis ne tiek savo vaizduotės dėka, kiek remdamasis įvairiomis ataskaitomis, teismo sprendimais, karabinierių, prokurorų, aukų ir nukentėjusiųjų pasakojimais, įvairia archyvine medžiaga. Taip kad čia nebus tokių dalykų, kaip kad: „mes nužudysime tave, bet neliesime tavo šeimos“. Pasakojimas čia bus labai tikroviškas ir įtikinamas. Čia nebus jokios romantikos, o tik gyvas realizmas, kuriuo yra persmelkta knyga. Tai gali nepatikti tikriems Mario Puzo mafijos gerbėjams ir jie gali likti stipriai nusivylę, bet, galbūt, tik galbūt, tai ir gerai. Yra smagu skaityti apie tai, kaip Krikštatėvis pasigaili savo priešų, ar atšvenčia dukros vestuves, tačiau atrasti kažką tikro yra taip pat puiku.
Kas galėjo patikėti, kad, pavyzdžiui, mafijos moterys turi tokią didelę galią Italijoje. Jos saugo mafijos paslaptis. Gina savo sūnelius ir tyli. Jos sprendžia, laikas ar ne baigti vendetą. Mūsų dienomis motinos labiau nei bet kada lemia įvykių eigą. Jos veikiau mirs, negu išduos vyrą ar sūnų. Jos uždegs bažnyčioje žvakutę, jeigu išdavikas laiku paliks pasaulį, bet iš jų nieko neiškvosi.
Iš tikrųjų, galvodamas apie knygos minusus, norėjau išskirti tai, kad pasakojimas čia pateikiamas ne mafijos vadeivų ar bendrininkų akimis, o žmogaus iš šalies ir policininkų akimis. Norėjau pasakyti, kad tokiu būdu mes nesužinome, kaip galvoja ir masto blogiukai, o matome tik jų darbo rezultatus. Tačiau kažkur penktame-šeštame skyrelyje rašytojas pasitaiso ir pateikia knygos veiksmą mafijos donų, bei jų pavaldinių akimis. Tad šis minusas atkrito.
Tada pradėjau galvoti apie tai, kad romano pasakojimas yra gan skurdus, o veiksmo mažoka. Tas gal ir tiesa, nors idėja apie advokato iš mafijos pavogtus pinigus ir paliktus palikimu savo broliui man pasirodė tiesiog geniali, nors ir nelogiška. Juk tik pikčiausias priešas pervestų mafijos pinigus broliui.
Tada pagalvojau apie kiek per ilgus romano skyrelius, bet argi čia minusas?
Galiausiai nusprendžiau, kad knyga yra gan nebloga, nors visgi Jens Lapidus „Juodosios Stokholmo trilogijos“ knygos, mano nuomone, žymiai labiau atspindi tą tikrąją šiuolaikinę mafiją ir jos toli siekiančias rankas. Ten taip pat pasakojimas yra labai tikroviškas ir įtikinamas, tačiau jis yra pateiktas taip gyvai ir iš arti, kad atrodo dar šiek tiek ir pamatysi kaip kvėpuoja knygos veikėjai. Pamatysi jų akių spindesį, ar užuosi jų odekoloną. Iš kitos pusės, knygoje apie mafiją atrasti tikrą, nesuvaidintą meilę, buvo kažkas išties labai netikėto, dėl ko aš nesikuklindamas nusprendžiau knygai „Mala Vita. Mafijos romanas“ parašyti tvirtus keturis balus.
* Knygoje veiksmas taip pat vyksta Bolonijoje, Premene, Antigvoje ir Vanuatu Respublikoje.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą