Slaptas JAV agentas Robertas Belami po visą pasaulį ieško dešimties liudininkų, kurie atsitiktinai matė NSO katastrofą Šveicarijoje. Galinga tarptautinė organizacija bando nuslėpti nuo visuomenės šį faktą ir vieną po kito sunaikina visus liudininkus, išsiaiškinus Roberto Belami ir jam nežinant. Liudininkų medžiotojas, komandoras Robertas Belami pats tampa medžiojamu paukščiu. Jo, prityrusio žvalgo, ieško tam, kad... taip pat nužudytų.
Pradėsiu šią apžvalgą trumpu žodžiu „apsidžiaugiau“. Apsidžiaugiau, kad ši Sidnio Šeldono knyga nėra dar viena feministinė istorija, kurių perskaičiau kelias ir kurios nors ir buvo labai įdomios, tačiau jau kiek įgrisusios. Ir visgi ši knyga, turbūt, viena kvailiausių ir banaliausių knygų kokias tik esu skaitęs per savo gyvenimą.
Joje pasakojama apie tai, kaip Šveicarijos kalnuose nukrenta neatpažintas skraidantis objektas (NSO), o to liudininkais tampa būrelis žmonių, keliavusių pažintiniu autobusu. Valdžia bijodama tiesos išaiškėjimo ir kilsiančios panikos bangos, nusprendžia pašalinti visus įvykio liudininkus. Jų suieškoti išsiunčiamas komandoras Robertas Belami. Šiam, aišku, paaiškinama, kad keleiviai tapo meteozondo katastrofos liudininkais, o kadangi zondas buvo „prifarširuotas“ slaptos technikos, tai Robertas turi surasti visus liudininkus, su kuriais vėliau susisieks ir „pasikalbės“ pati valdžia. Taigi romano centre atsiduria liudininkų paieškos ir jų pašalinimas Robertui už akių.
Knyga man šiek tiek priminė Marijaus Pjuzo romaną „Keršto kelias“. Ten vienas vyrukas žudė vieną po kito savo skriaudėjus vedamas keršto jausmo. Čia kažkas panašaus. Robertas iš mažų detalių, gandų, ar smulkmenų bando atsekti liudininkus, kurie vėliau nužudomi pačiais keisčiausiais ir banaliausiai būdais kokius tik galima sugalvoti: nustumiant mašiną nuo skardžio, sutraiškant liudininką hidrauliniu keltuvu, sudeginant, susprogdinant, išprievartaujant ir pasmaugiant, nunuodijant, inscenizuojant sumindžiojimą arkliu ir pan.
Kalbant apie pačius liudininkus, tai jie kaip tyčia yra labai skirtingų tautybių ir profesijų, nuo mechaniko, profesoriaus ar bankininko, iki kunigo, bibliotekininkės, ar fotografo. Liudininkų iš viso yra septyni, plius vairuotojas ir dar keli pašaliniai žmonės, kurių visų vaidmuo knygoje yra visai kaip tų kiaulių skerdykloje.
Banaliausia yra tai, kad rašytojas ateivių laivą ir pačius ateivius nusprendė parodyti tokius, kokie jie yra piešiami šešiasdešimtųjų holivudiškuose filmuose: pilki, žemi, su didelėm akim ir šešiais pirštais. Jei to dar negana, tai rašytojas veiksmą nusprendė pateikti netgi kelių iš jų akimis. Tarkim, kaip ateiviai skrenda į Žemę ir galvoja, kad štai kokie žmonės blogi, jie teršia žemę ir pan.
Va tik paties Belamio portretas yra vienas tų dalykų, kurie kiek kėlė šios knygos vertę. Jis yra išsiskyręs, jau penkiolika metų tarnauja Karinėje jūrų žvalgyboje (prieš tai tarnavo Vietname), kalba šešiomis kalbomis (kaip paranku), turi randą ant krūtinės ir t. t.
Iš pažiūros knyga lyg ir normali: veikėjai įdomūs, istorija nekasdieniška, vyksta ji keliose šalyse, rutuliojasi labai greitai, tačiau viską gadina gan banalus siužetas ir labai stereotipinis nežemiškos gyvybės arba trumai NSO įsivaizdavimas. Knyga man pasirodė nei detektyvas-šnipinėjimo romanas, nei fantastinis romanas. Kaip detektyvas, tai ji per daug fantastiška, o kaip fantastika, tai ji kiek per daug nerimta ir labai klišinė.
Išžudžius visus keleivius, galiausiai ateina paties Roberto Belami eilė. Laimei dieną „išgelbsti“, nepatikėsite, patys ateiviai!
Šeldonas yra puikus pasakotojas ir aš jo gebėjimais neabejoju, aš tik manau, kad šį kartą jis išplaukė truputį ne į tuos vandenis. Atrodo lyg rašytojas būtų susilažinęs su savo leidėju, kad jis parašys pačią kvailiausią ateivių istoriją, kokią tik galima sugalvoti, ir ji vis tiek taps bestseleriu. Knygos moralas būtų tas, kad jei jau pamatei ateivius, tai tylėk lyg mietą prarijęs, nes būsi pakastas po devynioms pėdom.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą