Romane „Dievų malūnai“ aprašoma, kaip tarptautinė superslapta reakcinga organizacija papirkinėdama, šantažuodama, samdydama slaptuosius agentus ir žudiką sadistą susidoroja su visais, kas pastoja jai kelią.
Knyga „Dievų malūnai“ mus supažindins su nuostabia vienos moters istorija. Po skaudžios šeimos dramos, pagrindinė knygos veikėja Merė Ešli nusprendžia savo gyvenimą paskirti darbui – ji tampa diplomatine atstove vienoje Europos valstybių. Ji manė, kad darbe jai teks vesti sudėtingas derybas, švelninti tarptautinius skandalus, tačiau realybėje viskas buvo daug sudėtingiau. Ešli pakliūna į didelio politinio sąmokslo centrą, o jos gyvybė netgi pakimba ant plauko.
Taigi knyga, kaip jau supratote, yra dar viena feministinė istorija, kuriomis garsėja šis rašytojas. Tačiau tą pastebėti iš knygos pradžios labai sunku, mat čia vyksta tikrai daug ko. Knygos pradžia tiek paini, kad jau galvojau, jog nesusigaudysiu romano įvykiuose.
Slapta Laisvės patriotų organizacija sušaukia susitikimą kalnų trobelėje. Išrenkamas naujas JAV prezidentas, kurio pirmas pareiškimas – noras gerinti santykius su tokiomis komunistinėmis šalimis kaip Rumunija, Bulgarija, Čekoslovakija ir Rytų Vokietija. FTB ima klausinėti Merės Ešli kaimynus keistais klausimais. Vienas policininkas užsiima nedideliu tyrimu, tačiau netrukus perkeliamas. Jau minėta slapta organizacija pabando nusamdyti žmogų vardu Angelas ir t. t.
Taigi, romane vyksta tikrai daug ko, o jį patį sudaro trumpi, kelių puslapių epizodai, pateikiantys istoriją įvairiais kampais ir veiksmo linijomis.
Romano herojų yra labai daug, kai kurie iš jų pasirodo trumpam, vos keliems epizodams, kiti ilgesniam laikui. Tai Merė Ešli ir jos vyras Edvardas. Haris Lancas – parijas, išmestas iš ČŽV už tai, kad organizavo narkotikų perdavimo tinklą. Samdomas žudikas Angelas, Neusa Munjes – Angelo meilužė, Marinas Groza – Rumunijos revoliucinio judėjimo lyderis, Levas Posternakas – saugumo tarnybos viršininkas, Aleksandras Jonesku – Rumunijos prezidentas, Polis Elisonas – Jungtinių Valstijų prezidentas, Stentonas Rodžersas – prezidento patarėjas, Benas Konas – žurnalistas, Maikas Sleitas – Merės padėjėjas naujame darbe, Luji Deforžė – gydytojas ir kt.
Kalbant apie pačią Merę Ešli, tai ji yra puiki specialistė, turi humoro jausmą ir žavesio. Jos patrauklus ovalinis veidas, priklausomai nuo nuotaikos, pavirsdavo puikiu. Ji turėjo rudas migdolo pavidalo akis ir juodus plaukus. Figūros jai pavydėjo visos studentės, o studentams žadino fantazijas, nors pati ji savo grožio nepastebėjo. Merė Ešli, kaip ir jos tėvai, gimė Džankšn Sityje. Vienintelis jų šeimos narys, kuris matė Europą, buvo jos senelis, gimęs mažame Rumunijos miestelyje Voronete. Merė planavo vykti į užsienį, kai tik gaus mokslo laipsnį, tačiau tą vasarą ji susipažino su Edvardu, ir kelionė į Europą pavirto į trijų dienų medaus mėnesį Votervilyje, už penkias dešimties mylių nuo Džankšn Sičio, kur Edvardas gydė kritiškoje būklėje esančius ligonius. Kitą vasarą gimė Betė, o Edvardas dirbo Džerio grafystės ligoninėje. Po dviejų metų gimė Timas, Merė gavo filosofijos daktarės laipsnį, vėl ėmė dėstyti Kanzaso universitete, o metai bėgo nepastebimai. Jeigu neskaičiuoti trumpų išvykų į Čikagą, Atlantą ir Denverį, Merė nė karto nebuvo išvykusi už Kanzaso valstijos ribų. Ji buvo trisdešimt penkių metų amžiaus moteris, buvo Džankšn Sičio moterų klubo prezidentė, vyresnioji dėstytoja, skaitanti Kanzaso universitete kursą „Politiniai Rytų Europos mokslai“. Būtent jai naujasis Jungtinių Valstijų Prezidentas pasiūlė diplomato pareigas Rumunijoje, po ko jos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom.
Knyga „Dievų malūnai“ yra tikra veiksmo bomba, tad atokvėpio ją skaitydami nesitikėkite. Viena įsimintiniausių knygos scenų, kuomet Haris Lancas pasidulkina su stora prostitute. Bjauresnės sekso scenos dar neteko skaityti, bet kadangi toks ir buvo rašytojo sumanymas, tai man neliko nieko kito, kaip tik pagirti šią romano vietą. Prie įdomesnių epizodų priskirčiau ir Merės kančias dėl mirusio vyro, ar nesklandumus, su kuriais ji susidūrė naujame darbe.
Pagrindiniai knygos privalumai yra greitas pasakojimas, ryškūs ir įtikinami veikėjai, sklandus, nors kiek pasaką primenantis romano siužetas, nenuspėjamumas ir, žinoma, gan įtempta romano pabaiga. Grįžtant prie romano tempo, tai jis rutuliojasi taip greitai, kad atrodo dar šiek tiek, ir jis pasieks šviesos greitį. Realiai 25 knygos puslapiai talpina tiek informacijos, kiek kitose knygose nerasi nė šimte puslapių.
Apibendrindamas pasakysiu, kad jei ieškote lengvo turinio knygos, tai ji Jums tiks kaip niekas kitas. Tačiau nesutrikite, jei skaitydami romaną nejučia pagalvosite, ar kartais neskaitote pasakos suaugusiems?!
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą