Jis neturi praeities. Galbūt neturės ir ateities. Jo atmintis – tuščias lapas.
Kulkų suvarpytą tavo kūną jūros bangos išplukdo į krantą. Atsibundi iš komos nepažįstamoje aplinkoje ir iškart stoji į lenktynes su mirtimi. Rodos, už kiekvieno kampo tyko žmonės, kurie nori tave nužudyti. Blogiausia, kad nė neįtari, kas į tave kėsinasi, nes net neprisimeni, kas pats esi ir ką padarei!
Tačiau tavo kūnas instinktyviai žino, kaip reaguoti kiekvienoje situacijoje, kurį mygtuką paspausti, kaip smarkiai. Iš kur? Kodėl sugebi meistriškai valdyti ginklą... laisvai kalbėti keletu užsienio kalbų... išmanai mirtiną kovos meną... ir moki neatpažįstamai užsimaskuoti? Kritiškais momentais atgyja pamirštos praeities nuotrupos ir dar labiau komplikuoja situaciją. Bet kieno tai praeitis? Samdomo žudiko? Šnipo? Kieno? Kas gi tas Džeisonas Bornas?
Na turiu pripažinti, kad knygos, kuriose pasakojama kaip veikėjas praranda atmintį, kažkaip neranda manyje atgarsio. Jau esu skaitęs tokius romanus kaip „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“, arba „Tamsių krautuvių gatvė“, ir jie abu man pasirodė nevykę. Romaną „Bornas. Sunaikinta tapatybė“, taip pat buvau skaitęs prieš porą metų, bet tada taip ir nebaigiau. Visgi nusprendžiau duoti dar vieną šansą Robertui Ladlemui, ir, turiu pasakyti, kad šį kartą man romanas nušvito visai kitoje šviesoje. Turbūt, tiesą sako, kad blogų knygų nėra, yra tik blogai parinktas laikas jas skaityti.
Knygos „Bornas. Sunaikinta tapatybė“ siužeto, turbūt, pasakoti nereikia. Nepažįstamas vyras sužvejojamas vandenyje. Jis yra su keliomis šautinėmis žaizdomis, viena kurių – jo galvoje. Vietinis gydytojas jį išgydo, tačiau nesugeba ištaisyti vieno dalyko – vyras yra praradęs atmintį...„Kažkur ten yra žmonių, kuriuos aš pažįstu, kurie pažįsta mane. Už poros tūkstančių mylių yra žmonių, kurie man rūpi ir nerūpi... O Dieve, gal netgi laukia žmona ir vaikai, nežinau. Vis blaškausi vėjyje, vartausi ir niekaip negaliu nusileisti ant žemės. Kai tik pabandau, mane vėl išmeta į viršų.“
...Yra tik viena nuoroda į jo gyvenimą. Gydytojas apžiūrėdamas jo kūną, randa po jo oda įsiūtą mikrofilmą, su nuoroda į banką Ciuriche. Taigi mūsų veikėjas išvyksta į užsienį, pažinti savo praeitį. Banke viskas susiklosto ne taip sklandžiai, kaip galima buvo tikėtis, tad mūsų herojui tenka sprukti ir netgi pasiimti įkaitę...
Tai ką aš parašiau anksčiau atpasakoja tik gal pirmus penkis skyrelius, tad knygoje dar daug ko įvyksta. Jau nebepamenu filmo siužeto, bet romano pradžia kiek pamenu sutampa. Tačiau vėliau, man atrodo, aplinkybės pasikeičia, tad visi matę knygos ekranizaciją, neturėtų per daug jaudintis, kad romanas prailgs.
Romane mūsų herojus žais kažką panašaus į katės ir pelės žaidimą, tik šį kartą jis bus ne katės vaidmenyje, o pelės. Kur tik nepasisuktų mūsų veikėjas, jį visur medžios vyras su akiniais auksiniais rėmeliais. Iš tikrųjų, persekiojimo priežastys paaiškėja tik įpusėjus knygą, tad skaitytojas yra tokioje pat nežinioje kaip ir pats Džeisonas Bornas. Tas tikrai suteikė pikantiškumo knygai, nors pati nežinomybė mane kiek glumino ir net į knygos pabaigą prailgo.
Mūsų veikėjui neturinčiam praeities teks ieškoti būdų prasimanyti pinigų, klausinėti žmones iš jo praeities, ieškoti informacijos laikraščiuose, nuolat bėgti ir slėptis, lankytis Prancūzijoje, Šveicarijoje, ar Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Savo kelionėje į praeitį jis sužinos, kad moka šaudyti ir kautis, yra geras maskavimo specialistas, kalba keliomis kalbomis, daug keliavo, yra chameleonas galintis nesunkiai priimti bet kokį pavidalą ir virsti nuo verslininko iki mados žinovo. Yra pastabus ir labai šaltakraujiškas. Galiausiai jis sužinos, kad yra Kainas, profesionalus žudikas, treniruotas plataus spektro žudymo būdų ekspertas?!
Iš tikrųjų skaitydamas knygą antrą kartą atradau ją patrauklesnę, nors prioritetą aš visgi teikčiau Džeimsui Bondui. Taip, Borno romanai yra daug tikroviškesni ir realistiškesni, tačiau agento 007 nuotykiuose yra žymiai daugiau romantikos. Čia tas pats, kaip su Mario Puzo knygomis. Yra daug knygų apie mafiją, tačiau tik Puzo „Krikštatėvis“ sulaukė tokio skaitytojų atgarsio, ir, būtent, dėl tos romantiškesnės nusikalstamo pasaulio pusės pavaizdavimo. Bondo knygose daugiau emocijų, priešai atrodo grėsmingesni, o moterys patrauklesnės. Manau, ne aš vienas tą pastebėjau, kadangi mes taip ir nesulaukėme daugiau Borno knygų lietuviškai.
P. S. nelyginant naujausio Borno filmo „Džeisonas Bornas“, knygos veikėjas kalbės daug, ir neapsistos tik ties 25-iomis dialogo eilutėmis.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą