„Čanslerio rankraštis“ ~ Robert Ludlum

„Čanslerio rankraštis“ (Robert Ludlum, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Johnas Edgaras Huveris buvo žmogus, sukūręs Federalinių tyrimų biurą (FTB) ir vadovavęs agentūrai iki pat savo mirties. Jam priklauso laurai už FTB laimėjimus – kovą su organizuotu nusikalstamumu, centralizuotą pirštų antspaudų duomenų bazę ir daugybė kitų nuopelnų. Tačiau J. Edgaras Huveris turėjo ir tamsiąją pusę. Jo vadovaujami agentai rinko dosjė apie tūkstančius žmonių, tarp jų – ir pačius pasaulio įtakingiausius. FTB vadovas pats turėjo itin kontroversiškų pomėgių. E. Huverio įtaka buvo tokia didelė, kad jo nesugebėjo nuversti trys JAV prezidentai. Jo vaidmuo vis dar lieka neaiškus Johno F. Keneddy nužudymo byloje. Kol... vieną dieną J. Edgaras Huveris netikėtai mirė nuo infarkto.

Bestselerių rašytojas Piteris Čancleris buvo pirmasis, kuris suabejojo J. Edgaro Huverio natūralios mirties versija. Kalbama, kad po jo mirties dingo kai kurie itin svarbūs failai. Dingo ne šiaip sau: itin slapta informacija naudinga, kai reikia „paspausti“ aukščiausius postus užimančius asmenis. O ir jo mirtis nebuvo atsitiktinė – Huveris per daug žinojo apie kai kuriuos žmones... P. Čancleris net neįtaria kaip arti iki tiesos yra jo naujausio romano rankraštis. Ir jis nežino, kad netrukus pasaulio įtakingieji, tūnantys šešėlyje, padarys viską, kad rastų jį – gyvą arba mirusį...

Knygos herojus Piteris Čansleris, jaunasis mokslininkas ir rašytojas, skelbia vieną po kito savo naujuosius romanus-bestselerius. Juose jis atskleidžia didžiausias XX a. politines paslaptis. Piteris yra pilnas entuziazmo ir naujų idėjų. Jau netrukus jis pradės naujo romano rašymą, tačiau tada įvyksta kai kas nenumatyta. Jis patenka į avariją, kurios metu žūva jo būsima žmona. Visgi net ir po katastrofos, Piteris nepraranda noro kapstytis svetimuose skalbiniuose, taip sukeldamas pavojingų įvykių virtinę. Sudėtingas ir mirtinai pavojingas tyrimas atskleidžia, kad už nežinomybės šydo slepiasi ypač slapta ir galinga organizacija, užsiimanti šantažu ir net politinėmis žmogžudystėmis.

Taigi, rašytojas Robertas Ladlemas mums pristatys, galbūt, ir ne pačią originaliausią idėją – rašytoją, kovojantį su nusikalstama organizacija, ypač slapta ir ypač pavojinga – tačiau pakankamai įtraukiančią. Savo romano veikėju Ladlemas padarys Piterį Čanslerį, vyrą kampuotų, aštrių veido bruožų, tokių ryškių ir tikslių, tarsi juos skaptavusiam drožėjui labiau rūpėjo detalės nei visuma. Tai bus vyriškis, arti trisdešimties, slaptu prieštaravimu spindinčiu veidu, giliai įspraustomis akimis, išgąstingai lakstančiomis visomis kryptimis, sustingusiu veidu ir dar labiau sustingusia laikysena. Būtent jo disertaciją universitetas atmes be svarstymų, ir pasiūlys geriau savo jėgas išbandyti grožinėje literatūroje. Šis taip ir padarys, sulaukdamas tik geriausių įvertinimų. Ir jei Jūs manote, kad tai per daug tikėtina, Jūs būsite nustebinti, kas dar bus paruošta šiam mūsų veikėjui... Čansleris rašys labai tikroviškai, net per daug tikroviškai. Tačiau blogiausia bus tai, kad jis vis tiek nenorės palikti savo disertacijos temos. Todėl JIEMS teks įsikišti...

Iškart pasakysiu, kad nesu didelis Džeisono Borno gerbėjas, o ši knyga, man kažkuo jį priminė. Čia vienas žmogus, šį kartą ne kažkoks profesionalas praradęs atmintį, o tiesiog per daug landus rašytojas, stos į kovą su slapta organizacija. Taigi, knygoje mes rasime gėrio ir blogio kovą, kurioje gėrį atstovaus vienas žmogus, o blogį – šešetas organizacijos narių, išdavikai jų viduje ir net jų šantažo aukos. Nežinau kiek tai realu realiame gyvenime (greičiausia nerealu), tačiau knygose ši formulė dažniausiai pasiteisina. Ji pasiteisino Džeimso Bondo serijoje, iš dalies ji pasiteisino ir čia. Juk vis dėlto kaip laikas mums parodė, romanas tapo tarptautiniu bestseleriu.

Atrodo kas čia naujo? Tempas nedidelis, dialogai gan lakoniški, aplinkos aprašymų mažai, įtraukta viena kita veiksmo scena, kelios paslaptys, šiek tiek sąmokslo ir tiek. Tačiau, kaip ir geram alkoholinio gėrimo kokteiliui, ingredientų nereikią daug, o jis vis tiek „kala“ į galvą. Svarbiausia proporcijos ir saikingumas. Čia mes rasime visko po truputį. Romane bus ir pasikėsinimas nužudyti, ir suplanuota žmogžudystė, ir vagystė, ir gabalėlis kino industrijos, ir išsamus literatūrinis tyrimas, ir net kelis dešimtmečius menanti paslaptis. Galiausiai čia mes rasime sąjungininkų ir priešų sutapatinimą, kai nežinai kuo tikėti ir kuriam padėti. Jei dar nedarysite romanui didelio literatūrinio audito ir nekreipsite dėmesio į rašytojo nusirašymą knygos pabaigoje, turėtų viskas gražiai susidėlioti galvoje.

Ne nuošaly turėtų likti ir visi sąmokslo mėgėjai, mat romane bus kalbama apie Džoną Edgarą Huverį, žmogų, sukūrusį Federalinių tyrimų biurą (FTB) ir vadovavusį agentūrai iki pat savo mirties. Jam priklauso laurai už FTB laimėjimus – kovą su organizuotu nusikalstamumu, centralizuotą pirštų antspaudų duomenų bazę ir daugybė kitų nuopelnų. Tačiau Dž. Edgaras Huveris turėjo ir tamsiąją pusę. Jo vadovaujami agentai rinko dosjė apie tūkstančius žmonių, tarp jų – ir pačius pasaulio įtakingiausius. Iš istorijos mes žinome, kad po Huverio mirties šias bylas perėmė ir liepė sunaikinti jo geriausias draugas, patikėtinis ir pavaduotojas Klaidas Tolsonas. Tačiau Ladlemas iškelia naują versiją, kad Huveris buvo nužudytas, o dalis bylų buvo pavogtos kitos, Jungtinėse Amerikos Valstijose veikiančios slaptos organizacijos, pavadintos „Inver Brass“, narių. Kiek tame tiesos, o kiek melo, mes, turbūt, niekada nesužinosime. Galbūt, po romano veikėjo Čanslerio pavarde slepiasi pats Ladlemas, o aprašomi įvykiai vyko iš tikro, nežinia. Juk net ir paties autoriaus mirtį gaubia šiokia tokia paslaptis: naujai „iškepta žmona“, paslaptingas gaisras, širdies smūgis ir pan. Turbūt, geresnio būdo iškeliauti iš šio pasaulio sąmokslo ir trilerių rašytojui net nesugalvotum...

Apibendrindamas pasakysiu, kad jei ieškote kūrinio, kuriame melą ir tiesą skiria tik maža plona linija, Jums turėtų patikti romanas „Čanslerio rankraštis“. Jame bus visko po truputį ir dar kai ko kiek su kaupu. Tačiau jei nemėgstate gan painaus siužeto ir labiau renkatės tradicinius „šaudyk-gaudyk“ šnipinėjimo romanus, geriau atsisukite į Jano Flemingo knygas.

„Metloko dokumentas“ ~ Robertas Ladlemas

„Metloko dokumentas“ (Robertas Ladlemas, 1994 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Sutikęs dalyvauti operacijoje prieš paslaptingą „Nimrodo“ narkotikų imperiją, Karlailo universiteto profesorius Džeimsas Metlokas gavo dokumentą su korsikietišku tekstu, tarsi leidimą i būsimą gangsterių konferenciją...

Metlokas, ieškodamas teisybės ir kovodamas už savo mylimos merginos gyvybę, patiria nesuskaičiuojamus nuotykius ir baisybes. Narkobiznis apėmęs ne tik universitetus. Kaip pakirsti baisiojo maro šaknis? Metlokas nepraranda vilties ir nieko nepaisydamas stoja i žūtbūtinę kovą.

Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną Roberto Ladlemo knygą, pavadinimu „Metloko dokumentas“. Joje nagrinėjama viena labiausiai mano nemėgstamų romanų temų – narkotikai. Jos idėja – universiteto dėstytojui Džeimsui Metlokui, milžiniškų pastangų dėka ir rizikuojant gyvybe, teks išsiaiškinti, kas toks yra Nimrodas, žmogus į kurį krypsta visos gijos, kai kalbama apie narkotikų platinimą tarp universiteto studentų ir dėstytojų.

Džeimsas Berburas Metlokas, humanitarinių mokslų bakalauras, humanitarinių mokslų magistras, filosofijos daktaras. Neginčijamas autoritetas, tyrinėjantis visuomenines bei politines įtakas Elžbietos Pirmosios epochos literatūrai. Jis buvo vienintelis likęs gyvas senstelėjusių ir didžiai turtingų tėvų, gražiai įsikūrusių Skarsdeile, Niujorko valstijoje, sūnus. Jis buvo auklėjamas Rytų pakrantės visuomenės grietinėlei įprastais metodais: studijos Endouveryje ir Emherste, svajojant apie kurią nors iš Manhetene populiarių profesijų – bankininko, maklerio, ar reklamos agento. Jis vedė merginą iš aukštai kotiruojamos Grinvičo šeimos. Vėliau sekė armija, po ko jis pradėjo elgtis nepaklusniai, du kartus pakliuvo į karo lauko teismą. Sugrįžus į civilinį gyvenimą, prasidėjo nesutarimai su tėvais, vėliau ir su žmona. Metlokas įstojo į Kolumbijos universiteto aspirantūrą. Žmona ištvėrė pusketvirto mėnesio, po to ramiai išsiskyrė ir greitai išnyko iš jo gyvenimo. Tada neklaužada Metlokas tampa mokslininku. Gauna bakalauro laipsnį, vėliau apsigina daktaro disertaciją, daugmaž atkuria santykius su tėvais ir pradeda dirbti Karlailo universiteto, esančio Konektikuto valstijoje, anglistikos fakultete.

Čia jam galiausiai FTB pasiūlo darbą po priedanga, bandant išsiaiškinti, kas platina narkotikus universitete, ir kas toks yra Nimrodas. Pasirodo narkotikus perka senosios studentų asociacijos, juodosios brolijos, dėstytojai, universiteto treneris, ir net prodekanas. Metloko tikslas bus kalbinti žmones, skverbtis gilyn, išsisukinėjant nuo atsakomųjų smūgių, stebėti požymius, išraiškas ir prasitarimus. Metlokas, aišku, su viskuo sutinka, galbūt, labiausiai dėl brolio atminimo, kuris mirė perdozavęs kvaišalais. Tačiau universiteto dėstytojas net nenumanė, kokia bus infiltratoriaus kaina. Jo instruktorius nušaunamas jau pirmąją naktį, Metloko butas apverčiamas aukštyn kojomis, o jis pats nugirdomas LSD. Tada nusižudo vienas garsus universiteto profesorius, o Metloko draugė pagrobiama. Džeimsas supranta – jis susidūrė su rimtais žmonėmis, pasiryžusiais viskam, kad tik išsaugotų savo inkognito. Tačiau jie net giliausiame košmare negalėjo susapnuoti, kad visa tai tik dar labiau pakurstys Metloko užsispyrimą viską išsiaiškinti.

Savo tyrimo metu Metlokui teks kalbinti universiteto dėstytojus, eiti į brolijos vakarėlius, ir net keliauti į tamsius pogrindinius barus, kur vyksta nelegalūs lošimai. Viskas taps tiek pavojinga, kad net žmonės iš valdžios pasiūlys daktarui atsisakyti savo sumanymo.

Romanas yra vienas pirmųjų rašytojo kūrinių, tad čia dar nesijaučia tos tikrosios Ladlemo romanų dvasios. Jo veiksmo vieta yra beveik nekintanti, veikėjai tie patys, veiksmas rutuliojasi lėtai, romanas yra nuspėjamas. Iš kitos pusės, knyga yra labai realistiška ir įtikinama. Knygos veiksmo vieta, kuomet Metlokas apsvaigta prigėręs narkotikų kartu su kitais dėstytojais, man pasirodė be galo įtikinamą, tad aš net pats sekundės dalį pasijutau, lyg būčiau apsvaigęs kvaišalais. Atrodo dar šiek tiek, ir būčiau pradėjęs kliedėti.

Iš tikrųjų labai gaila, kad romano leidėjai neįdėjo knygos pradžioje jokio įžanginio žodžio, mat dažnai Ladlemo knygų parašymo aplinkybės turi tam tikrą politinį kontekstą. Pats nesidomėjau romano parašymo aplinkybėmis, bet, galbūt, tuo metu spaudoje buvo nagrinėjama narkotikų paplitimo universitetuose tema.

Apibendrindamas pasakysiu, kad jei neturite nieko prieš narkotikų temą romane, ši knyga bus kaip tik Jums. Na o jai jie Jums kelia tik apatiją ir nuobodulį kaip man, šio romano skaitymas gali labai labai užsitęsti.

„Bornas. Sunaikinta tapatybė“ ~ Robert Ludlum

„Bornas. Sunaikinta tapatybė“ (Robert Ludlum, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Jis neturi praeities. Galbūt neturės ir ateities. Jo atmintis – tuščias lapas.

Kulkų suvarpytą tavo kūną jūros bangos išplukdo į krantą. Atsibundi iš komos nepažįstamoje aplinkoje ir iškart stoji į lenktynes su mirtimi. Rodos, už kiekvieno kampo tyko žmonės, kurie nori tave nužudyti. Blogiausia, kad nė neįtari, kas į tave kėsinasi, nes net neprisimeni, kas pats esi ir ką padarei!

Tačiau tavo kūnas instinktyviai žino, kaip reaguoti kiekvienoje situacijoje, kurį mygtuką paspausti, kaip smarkiai. Iš kur? Kodėl sugebi meistriškai valdyti ginklą... laisvai kalbėti keletu užsienio kalbų... išmanai mirtiną kovos meną... ir moki neatpažįstamai užsimaskuoti? Kritiškais momentais atgyja pamirštos praeities nuotrupos ir dar labiau komplikuoja situaciją. Bet kieno tai praeitis? Samdomo žudiko? Šnipo? Kieno? Kas gi tas Džeisonas Bornas?

Na turiu pripažinti, kad knygos, kuriose pasakojama kaip veikėjas praranda atmintį, kažkaip neranda manyje atgarsio. Jau esu skaitęs tokius romanus kaip „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“, arba „Tamsių krautuvių gatvė“, ir jie abu man pasirodė nevykę. Romaną „Bornas. Sunaikinta tapatybė“, taip pat buvau skaitęs prieš porą metų, bet tada taip ir nebaigiau. Visgi nusprendžiau duoti dar vieną šansą Robertui Ladlemui, ir, turiu pasakyti, kad šį kartą man romanas nušvito visai kitoje šviesoje. Turbūt, tiesą sako, kad blogų knygų nėra, yra tik blogai parinktas laikas jas skaityti.

Knygos „Bornas. Sunaikinta tapatybė“ siužeto, turbūt, pasakoti nereikia. Nepažįstamas vyras sužvejojamas vandenyje. Jis yra su keliomis šautinėmis žaizdomis, viena kurių – jo galvoje. Vietinis gydytojas jį išgydo, tačiau nesugeba ištaisyti vieno dalyko – vyras yra praradęs atmintį...

„Kažkur ten yra žmonių, kuriuos aš pažįstu, kurie pažįsta mane. Už poros tūkstančių mylių yra žmonių, kurie man rūpi ir nerūpi... O Dieve, gal netgi laukia žmona ir vaikai, nežinau. Vis blaškausi vėjyje, vartausi ir niekaip negaliu nusileisti ant žemės. Kai tik pabandau, mane vėl išmeta į viršų.“

...Yra tik viena nuoroda į jo gyvenimą. Gydytojas apžiūrėdamas jo kūną, randa po jo oda įsiūtą mikrofilmą, su nuoroda į banką Ciuriche. Taigi mūsų veikėjas išvyksta į užsienį, pažinti savo praeitį. Banke viskas susiklosto ne taip sklandžiai, kaip galima buvo tikėtis, tad mūsų herojui tenka sprukti ir netgi pasiimti įkaitę...

Tai ką aš parašiau anksčiau atpasakoja tik gal pirmus penkis skyrelius, tad knygoje dar daug ko įvyksta. Jau nebepamenu filmo siužeto, bet romano pradžia kiek pamenu sutampa. Tačiau vėliau, man atrodo, aplinkybės pasikeičia, tad visi matę knygos ekranizaciją, neturėtų per daug jaudintis, kad romanas prailgs.

Romane mūsų herojus žais kažką panašaus į katės ir pelės žaidimą, tik šį kartą jis bus ne katės vaidmenyje, o pelės. Kur tik nepasisuktų mūsų veikėjas, jį visur medžios vyras su akiniais auksiniais rėmeliais. Iš tikrųjų, persekiojimo priežastys paaiškėja tik įpusėjus knygą, tad skaitytojas yra tokioje pat nežinioje kaip ir pats Džeisonas Bornas. Tas tikrai suteikė pikantiškumo knygai, nors pati nežinomybė mane kiek glumino ir net į knygos pabaigą prailgo.

Mūsų veikėjui neturinčiam praeities teks ieškoti būdų prasimanyti pinigų, klausinėti žmones iš jo praeities, ieškoti informacijos laikraščiuose, nuolat bėgti ir slėptis, lankytis Prancūzijoje, Šveicarijoje, ar Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Savo kelionėje į praeitį jis sužinos, kad moka šaudyti ir kautis, yra geras maskavimo specialistas, kalba keliomis kalbomis, daug keliavo, yra chameleonas galintis nesunkiai priimti bet kokį pavidalą ir virsti nuo verslininko iki mados žinovo. Yra pastabus ir labai šaltakraujiškas. Galiausiai jis sužinos, kad yra Kainas, profesionalus žudikas, treniruotas plataus spektro žudymo būdų ekspertas?!

Iš tikrųjų skaitydamas knygą antrą kartą atradau ją patrauklesnę, nors prioritetą aš visgi teikčiau Džeimsui Bondui. Taip, Borno romanai yra daug tikroviškesni ir realistiškesni, tačiau agento 007 nuotykiuose yra žymiai daugiau romantikos. Čia tas pats, kaip su Mario Puzo knygomis. Yra daug knygų apie mafiją, tačiau tik Puzo „Krikštatėvis“ sulaukė tokio skaitytojų atgarsio, ir, būtent, dėl tos romantiškesnės nusikalstamo pasaulio pusės pavaizdavimo. Bondo knygose daugiau emocijų, priešai atrodo grėsmingesni, o moterys patrauklesnės. Manau, ne aš vienas tą pastebėjau, kadangi mes taip ir nesulaukėme daugiau Borno knygų lietuviškai.

P. S. nelyginant naujausio Borno filmo „Džeisonas Bornas“, knygos veikėjas kalbės daug, ir neapsistos tik ties 25-iomis dialogo eilutėmis.

„Prometėjo apgaulė“ ~ Robert Ludlum

„Prometėjo apgaulė“ (Robert Ludlum, 2011 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Jeigu viskas, ką žinojai, pasirodo netiesa? Jeigu gauni įrodymų, kad tai, ką darei su gera intencija, baigėsi visiškai atvirkščiai, nei tikėjaisi? Jei sužinai, kad mylima žmona, su kuria pragyvenai penkiolika metų ir kuri paliko tave dėl tavo darbo, tekėjo ne iš meilės, o kad galėtų sekti? Kad vykdė užduotį, paskirtą darbdavio?

Tokie klausimai neduoda ramybės Nikui Braisonui, daug metų dirbusiam itin įslaptintu Direktorato, slaptos Amerikos žvalgybos grupės, operatyvininku. Kai žlunga viena kruopščiai rengta misija, Direktoratas „išleidžia“ agentą į pensiją, parūpinęs naują tapatybę. Po penkerių ramaus dėstytojavimo metų Braisonas staiga sužino, jog Direktoratas yra visai ne tai, kuo prisistatinėjo, o jis pats tapo sudėtingo plano prieš savo šalį įrankiu. Tapo aišku, kad paslaptingoji organizacija rengia pavojingą perversmą, tik niekas nežino, kaip, kur ir kada. CŽV pasitelkia Braisoną tai išsiaiškinti. Nikas lieka vienas kreivų veidrodžių karalystėje be patikimų kontaktų, orientyrų ir kupinas abejonių, ar instinktai ir įgūdžiai tebėra tokie pat aštrūs, kaip kadaise.

Pirma turbūt reikėtų pasakyti, kad tai mano pirmoji skaityta Ludlum knyga. Negaliu ją palyginti su kitomis rašytojo knygomis, bet „Prometėjo apgaulė“ man mažai kuo patiko. Knyga šiek tiek primena prastą veiksmo filmą, lyg ir yra veiksmo, bėgimo, technologinių naujovių, bet istorija visai pilka ir niekam tikusi. Galite praleisti kitas eilutes, bet siužetas yra toks, kad iš žaidimo pasitraukęs agentas grąžinamas priešų atgal tam, kad įsifiltruotų į buvusią savo firmą ir sužinotų ką ji žino apie juos, t. y. Promėtėjo grupę, kai jie tuo metu filmuoja kiekvieną jo padarytą judesį. Agentas Braisonas iš pradžių galvoja, kad blogiečiai yra jo senoji organizacija, paskui paaiškėja, kad jie tik Prometėjo konkurentai, o galiausiai jie visgi tampa irgi savotišku atpirkimo ožiu nes jų vadas pasirodo beesąs pagrindinis Prometėjo rėmėjas. Vienu žodžiu, vietomis skaitydamas knygą jaučiausi lyg gilinčiausi į kažkokius paranojiko kliedesius. Knygos pradžia man kiek priminė Borną, kai tam teko sprukti nuo persekiotojų. Ta dalis dar kažkiek intrigavo, nes nors ir akivaizdu, bet norėjosi sužinoti ar Braisnonui pavyks išsisukti. Visa kita, tik neaiški makalynė, kur nesuprasi kas geras, o kas blogas. Visos tos technologijos, tarptautinis sąmokslas, bei tai, kaip agentui pavyksta išsisukti, man kėlė perlenktos lazdos jausmą. 600 puslapių apie tai, kaip vienas superagentas įveikia visus pasaulio blogiukus. Didžiausias minusas, kad knygoje trūksta paslapties ir intrigos, be ko ji greitai ima įgrysti, o tas visas planas išgelbėti pasaulį tampa absurdiškas ir keliantis nuobodulį.