Jeigu viskas, ką žinojai, pasirodo netiesa? Jeigu gauni įrodymų, kad tai, ką darei su gera intencija, baigėsi visiškai atvirkščiai, nei tikėjaisi? Jei sužinai, kad mylima žmona, su kuria pragyvenai penkiolika metų ir kuri paliko tave dėl tavo darbo, tekėjo ne iš meilės, o kad galėtų sekti? Kad vykdė užduotį, paskirtą darbdavio?
Tokie klausimai neduoda ramybės Nikui Braisonui, daug metų dirbusiam itin įslaptintu Direktorato, slaptos Amerikos žvalgybos grupės, operatyvininku. Kai žlunga viena kruopščiai rengta misija, Direktoratas „išleidžia“ agentą į pensiją, parūpinęs naują tapatybę. Po penkerių ramaus dėstytojavimo metų Braisonas staiga sužino, jog Direktoratas yra visai ne tai, kuo prisistatinėjo, o jis pats tapo sudėtingo plano prieš savo šalį įrankiu. Tapo aišku, kad paslaptingoji organizacija rengia pavojingą perversmą, tik niekas nežino, kaip, kur ir kada. CŽV pasitelkia Braisoną tai išsiaiškinti. Nikas lieka vienas kreivų veidrodžių karalystėje be patikimų kontaktų, orientyrų ir kupinas abejonių, ar instinktai ir įgūdžiai tebėra tokie pat aštrūs, kaip kadaise.
Pirma turbūt reikėtų pasakyti, kad tai mano pirmoji skaityta Ludlum knyga. Negaliu ją palyginti su kitomis rašytojo knygomis, bet „Prometėjo apgaulė“ man mažai kuo patiko. Knyga šiek tiek primena prastą veiksmo filmą, lyg ir yra veiksmo, bėgimo, technologinių naujovių, bet istorija visai pilka ir niekam tikusi. Galite praleisti kitas eilutes, bet siužetas yra toks, kad iš žaidimo pasitraukęs agentas grąžinamas priešų atgal tam, kad įsifiltruotų į buvusią savo firmą ir sužinotų ką ji žino apie juos, t. y. Promėtėjo grupę, kai jie tuo metu filmuoja kiekvieną jo padarytą judesį. Agentas Braisonas iš pradžių galvoja, kad blogiečiai yra jo senoji organizacija, paskui paaiškėja, kad jie tik Prometėjo konkurentai, o galiausiai jie visgi tampa irgi savotišku atpirkimo ožiu nes jų vadas pasirodo beesąs pagrindinis Prometėjo rėmėjas. Vienu žodžiu, vietomis skaitydamas knygą jaučiausi lyg gilinčiausi į kažkokius paranojiko kliedesius. Knygos pradžia man kiek priminė Borną, kai tam teko sprukti nuo persekiotojų. Ta dalis dar kažkiek intrigavo, nes nors ir akivaizdu, bet norėjosi sužinoti ar Braisnonui pavyks išsisukti. Visa kita, tik neaiški makalynė, kur nesuprasi kas geras, o kas blogas. Visos tos technologijos, tarptautinis sąmokslas, bei tai, kaip agentui pavyksta išsisukti, man kėlė perlenktos lazdos jausmą. 600 puslapių apie tai, kaip vienas superagentas įveikia visus pasaulio blogiukus. Didžiausias minusas, kad knygoje trūksta paslapties ir intrigos, be ko ji greitai ima įgrysti, o tas visas planas išgelbėti pasaulį tampa absurdiškas ir keliantis nuobodulį.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą