2001 rugsėjo 11-oji. Prieš tai, kai du lėktuvai atsimušė į Pasaulio Prekybos centro bokštus dvynius, prikaustydami viso pasaulio dėmesį, už tūkstančių kilometrų viena garbinga Anglijos aristokratė priima skausmingą sprendimą. Sunkia širdimi ji ryžtasi paaukoti iš kartos į kartą keliavusį originalų van Gogo paveikslą, kad nuo kreditorių išgelbėtų šeimos dvarą. Viktorija Ventvort sėdasi rašyti laiško savo dvynei seseriai, kai į kambarį slapčia įsmunka žudikas ir perrėžia jai gerklę...O tuo metu Šiauriniame bokšte nekantriai tikėdamasis geidžiamos naujienos lūkuriuoja prieštaringai vertinamas bankininkas, kuriam netrukus atkeliaus kraupus siuntinys: moters ausis su deimantiniu auskaru... Tuo tarpu jauna meno ekspertė Ana Petresku pradeda iš pažiūros eilinę saulėtą dieną žemutiniame Manchetene, kuri netrukus virs pragaru visam Niujorkui, o ją įtrauks į aštuoniolikos dienų kvapą gniaužiantį katės ir pelės žaidimą, kuriame šokiruojančią mįslę prieš šimtmečius užminė pats van Gogas.
Jei trumpai, tai šiaip sau skaitinys. Kiek teko skaityti Džefrio Arčerio knygų, o su šita bus dvi, tai abi sukosi apie kelionę ir bėgimą. Pirmoje mano skaitytoje knygoje pagrindinis herojus sprunka su ikona nuo samdomo žudiko, čia savo ruožtu mergina vardu Ana sprunka su van Gogo paveikslu. Tad visa šita istorija nieko naujo nepasiūlo. Vienas iš knygos kabliukų – neva rugsėjo vienuoliktosios įvykiai. Knygos herojė kaip tik dirbo prekybos centre (tiksliau buvo ką tik atleista) kai į jį rėžėsi lėktuvas. Tai kiek pagyvina knyga, bet man atrodo visas šitas gal kokių 50 puslapių dalykas įkištas tik tam, kad pritrauktų skaitytojus. Visai netikroviškai aprašyta scena, kiek banaloka ir pan. Dar kitas dalykas mane užkabinęs, knygos viršelis ant kurio sakoma neva knyga prilygsta „Da Vinčio kodui“. Kiek teko matyti, angliškas viršelis sako tą patį. Kažkoks absurdas, daug ką suklaidinsiantis, kas sumanys nusipirkti šitą knygą. Skaičiau „Da Vinčio kodą“ ir jis man nelabai patiko (tikriausiai dėl to, kad pirmiau pažiūrėjau filmą), bet ši knyga visai neturi nieko bendra su Dan Brown kūriniu. Jas sieja tik paveikslas, „Da Vinčio kode“ tai buvo Mona Liza, o čia van Gogo šedevras ir daugiau nieko. „Da Vinčio kode“ buvo daugiau paslapties, o čia viskas atskleista nuo pat pradžių, jokių paslėptų kortų, jokios paslapties, kas žudikas ir pan. Labai silpnas Džefrio Arčerio kūrinys. Man labiausiai patiko tik tai, kad nemažai dėmesio skirta tokiai Angliškai atmosferai: angliškas dvaras, aristokratai ir pan. Man priminė senus, gerus, trumpus angliškus detektyviūkščius, kurie labai lengvai skaitomi ir virškinami. Šiaip trojkė ne daugiau (iš penkių).
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą