„Kainas ir Abelis“ ~ Jeffrey Archer

„Kainas ir Abelis“ (Jeffrey Archer, 2017 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Nuošalioje Slanimo pamiškėje ir prašmatnioje Masačusetso ligoninėje tą pačią 1906-ųjų dieną gimę berniukai neturi nieko bendra. Vienas bedalis pavainikis, atliekama burna medžioklio trobelėje, antras – garbingos ir turtingos Bostono bankininkų dinastijos paveldėtojas.

Įnoringas likimas kelis sykius perkryžiuoja Viljamo Kaino ir Abelio Rosnovskio gyvenimo kelius ir įžiebia šešis dešimtmečius trukusią neapykantą. Abu vyrai nieko nepamiršta ir niekada neatleidžia. Per karą, krizes, pakilimus ir triumfo akimirkas Kainas su Abeliu siekia pergalės, kuri skirta tik vienam iš jų.

Lieka tik klausimas, kada pasikartos Pradžios knygos istorija...

„Kainas ir Abelis“ yra pirmoji trilogijos knyga, pasakojanti apie dviejų vyrų tarpusavio nesutarimus ir karą. Tai yra jau antrasis rašytojo romanas lietuvių kalba, kuriame mes atrandame sąsajų su senesniais literatūriniais kūriniais. Anksčiau mes turėjome galimybę susipažinti su naujojo Montekristo istorija, dabar gi esame viliojami Kaino ir Abelio, bei Romeo ir Džuljetos istorijos panašumais.

Naujoji Kaino ir Abelio istorija, nukels mus į 1906 metų balandžio 18 dieną, kuomet pasaulį išvydo du maži berniukai. Vienas gimė klestinčioje ir turtingoje šeimoje, kitas – kupinoje vargo. Abu vaikai augo skirtingose žemyno pusėse – vienas apsuptas prabangos, prestižinės mokyklos ir knygų apie istoriją, kitas – apsuptyje karo, vergovės ir istorijos, kurios dalimi pats buvo. Viljamas Lovelas Kainas, Bostono bankininkų šeimos atstovas, ir Abelis Rosnovskis, neturtingas lenkų imigrantas. Vienas yra auksas, kitas – geležis. Kainas yra pagrindinis Rosnovskio priešininkas, mat įkūnija viską, ko jis nekenčia, kai tuo metu Kainui Abelis tampa įtarimų ir nesutarimų šaltiniu. Abu vyrai žino, kad jų ilgoje ir negailestingoje kovoje bus tik vienas nugalėtojas ir tik vienas pralaimėtojas. Na o kuris bus kuris, išaiškins tik laikas ir likimas...

Taigi kaip jau supratote iš knygos aprašymo, čia mes atrasime gan standartinę Džefrio Arčerio knygų formulę – dviejų priešininkų kovą. Tuo per daug nereikėtų stebėtis, juk panašų siužetą mes jau esame sutikę mūsų pamėgtose Kliftonų kronikų knygose. Nereikėtų stebėtis ir tuo, kad čia mes atrasime stiprią dviejų bičiulių draugystę, įkalinimą kalėjime, mokymąsi internate, krūvą bankinių dalykų, karo negandas, netikusias vedybas, darbą restorane ir pan.

Ir nors čia yra daug dalykų dėl kurių nereikėtų per daug stebėtis, visgi pati istorija yra išties stebinanti. Tai dviejų skirtingai augusių žmonių istorija, papasakota lengva Džefrio Arčerio ranka. Buvo išties įdomu skaityti, kaip gimė ir augo šie du berniukai, bei kaip skyrėsi jų gyvenimas nuo pat pirmųjų jų gyvenimo dienų. Štai vienas buvo surastas miške ir augo skurdžioje devynių šeimos narių šeimoje, kai kitas gimė prestižinėje ligoninėje su auklėm bei kitu namuose esančiu personalu. Vieno laukė nedidelės krikštynos ir antis puotai, kai kitas buvo pakrikštytas prabangioje katedroje apsuptas visiems tiems, kam pridera, ir keletui tų, kuriems nepridera. Vienas pasigaudavo visus užkratus, sirgo visomis ligomis, kuriomis perserga augantys vaikai, kai kitas augo greitai ir nekėlė rūpesčių. Kol vienas stebėjo, kaip jo seserį negyvai išprievartauja kareivių pulkas, kitas investavo pinigus į akcijas ir žėrėsi nemažas palūkanas iš banko.

Nors šių palyginimų tiek daug, kad tam reikėtų atskiros apžvalgos, visgi aš knygą skaičiau ne dėl to. Aš norėjau atrasti tą nenuspėjamai dėstomą siužetą, kuriuo ir garsėja rašytojas Džefris Arčeris. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad visa tai bus ir čia. Čia mes atrasime ir Europą apėmusį karą, ir laivo katastrofą, ir netikėtą turto paveldėjimą, ir pabėgimą iš lagerio, ir emigraciją į Ameriką ir dar daug visko kito. Na o įdomiausia yra tai, kad ši knyga, tai, galima sakyti, mūsų mylimos Kliftonų kronikos, tik sutalpintos į tris knygas. Netgi, galima sakyti, į vieną knygą, mat antroje ir trečioje knygose jau kalbama apie veikėjų vaikus bei anūkus. Dėl šios priežasties veiksmas čia rutuliojasi daug greičiau, o ir knygos yra žymiai storesnės.

Skaitydamas šią knygą aš ne kartą buvau sujaudintas iki širdies gelmių, ne kartą džiaugiausi veikėjų sėkmėmis, ar liūdėjau dėl juos užklupusių negandų. Na o geriausias šios knygos privalumas yra tas, kad ji dar ir moralą turi. Kol visi bėga paskui turtus ir šlovę, tikroji laimė slypi mažuose dalykuose – mūsų šeimos narių šypsenose, draugų akyse, ar mus supančioje aplinkoje. Nesipykime dėl niekų, net jai priežastys mums kartais atrodo ir labai didelės. Juk kerštas nors ir saldus, tačiau nesuteikia triumfo jausmo, o tampa tik dar didesnių nesėkmių priežastimi...

„Štai koks žmogus“ ~ Jeffrey Archer

„Štai koks žmogus“ (Jeffrey Archer, 2017 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

„Štai koks žmogus“ pradedamas šūviu. Bet kas paspaudė gaiduką, kas gyvens toliau, o kas mirs?

Vaithole Džailzas Baringtonas sužino visą tiesą apie savo žmoną Kariną. Ar ji – šnipė, ar tik didžiojo žaidimo įkaitė?

Haris Kliftonas pradeda rašyti sumanytą svarbųjį romaną, o jo žmona Ema baigia dešimties metų Bristolio karališkosios ligoninės valdybos pirmininkės kadenciją ir netikėtai sulaukia Margaret Tečer skambučio ir darbo pasiūlymo.

Sebastijonas Kliftonas tampa „Fartings Kaufman“ banko valdybos pirmininku, bet tik tada, kai Hakimas Bišara pasitraukia dėl asmeninių priežasčių. Talentingoji Sebastijono ir Samantos dukra Džesika pašalinama iš Sleido menų mokyklos, bet jos gelbėti atskuba teta Greisė.

Ledi Virginija rengiasi bėgti iš šalies norėdama išvengti kreditorių, bet miršta Hartfordo hercogienė ir Virginija griebiasi naujos progos atsikratyti skolų ir galiausiai priveikti Kliftonus ir Baringtonus.

Tarsi perkūnas iš giedro dangaus Kliftonų šeimą ištinka tragedija – vienas šeimos narys sužino baisią diagnozę, sujaukiančią visų gyvenimus.

„Štai koks žmogus“ – įtraukianti knyga, paskutinis septynių dalių Kliftonų kronikų romanas, atsidūręs perkamiausių knygų sąrašo pradžioje įvairiuose pasaulio knygynuose ir pelnęs Jeffrey Archeriui pasakojimo meistro vardą.

„Štai koks žmogus“ yra finalinis Kliftonų kronikų romanas, leisiantis mums dar kartą pažvelgti į mūsų mylimų veikėjų likimus. Čia mes paskutinį kartą išvysime Harį ir Emą, Džailzą ir Kariną, Sebastijoną ir Samantą, Džesiką, Greisę, Hakimą, Fredį, Desmondą, Adrianą, Džimą, ledi Virginiją, Priscilą ir kitus septynių romanų veikėjus, padovanojusius mums ne vieną džiaugsmo ir liūdesio akimirką. Rašytojas nepamirš nė vieno iš jų, parodydamas juos visus, o kartu ir tarsi paskutinį kartą paklausdamas – o kuris iš jų buvo Jūsų mėgiamiausias?

Perskaitęs visas septynias rašytojo knygas galiu drąsiai pripažinti, kad jos buvo išties neblogos, nepaisant to, kad buvo nevisai detektyvinės. Kiekvieną kartą pirkdamas ir skaitydamas naują knygą labai būgštavau ir jaudinausi, ar ji man patiks, ar bus įdomi, ar prikaustys dėmesį, tačiau nuviltas nebuvau nė karto. Taip, knygos turėjo savo minusų, kaip tarkim, tuos neįdomius teisminius procesus, ar nuobodžius rinkimus į parlamentą, bet juk rašytojas yra šių sferų žinovas, tad to išvengti, turbūt, buvo neįmanoma.

Tačiau pagrindinis klausimas čia visgi būtų ne tame, kiek daug čia buvo politikos ir teisminių procesų, bet ką mes gavome iš šių knygų? Visų pirma, mes susipažinome su jaunu neturtingu berniuku Hariu Kliftonu, kuris baigė mokyklą, vėliau išvyko į karą, vedė, susilaukė vaikų ir anūkų, išleido knygą ir tapo žinomas. Jis tapo pagrindiniu romanų veikėju, kurio istoriją papildė kiti knygos personažai, tokie, kaip jo žmona Ema, geriausias draugas Džailzas, sūnus Sebastijonas, anūkė Džesika, pikta priešininkė ledi Virginija ir kiti. Mes čia taip pat radome stiprią meilės istoriją, kur du žmonės pamilo vienas kitą būdami dar visai jauni. Mes pamatėme dviejų draugų bičiulystę, kuri nepaisant sunkių išbandymų, liko tokia pat tvirta ir nepalaužiama. Mes taip pat patyrėme daug šeimos negandų ir vargo, kuris nepaisant sunkumų, buvo sprendžiamas pasitelkiant ne vien tik protą, bet ir širdį. Mes sužinojome, kad jei kažko labai trokšti ir nebijai suklupti, tu būtinai tai pasieksi, kad ir koks neįgyvendinamas tas troškimas atrodytų.

Kliftonų serijos romanai yra knygos, kuriose mes radome tokias vertybes kaip draugystė, meilė, ištikimybė, sąžiningumas, drąsa, ryžtas ir kt. Tai berniuko mėgusio svajoti istorija, berniuko, kuris nenuleido rankų, kai buvo sunku, kai atrodė, kad visas pasaulis nusistatęs prieš jį. Tai kartu ir tokio miesto kaip Bristolis istorija, kuris visai kaip tas berniukas augo, brendo ir didėjo, kol tapo regiono kultūros, švietimo ir pramonės centru. Tai ir viso dvidešimto amžiaus istorija, pateikta kelių paprastų, tačiau nevisai eilinių veikėjų akimis.

Imdamas šią knygą skaityti galvojau, kad, galbūt, ji bus silpniausias serijos romanas, juk visgi rašytojas bus privertas per daug neišsiplėsti, negalės į romaną įtraukti daug naujų istorijų ir veikėjų, tačiau taip neatsitiko. Taip, čia nemažai vietos yra skirta mano nemėgstamai politikai ir politikavimui, taip pat čia daug rašoma apie banko veiklą, tačiau kūrinys vis tiek gavosi šaunus, o pabaiga tiesiog spaudžianti ašarą. Prie įdomesnių istorijų priskirčiau, kaip Desmondas Meloras sėdėdamas kalėjime nusisamdė samdomą žudiką, kaip ledi Virginija bandė prasimanyti pinigų, kaip Džesika įsimylėjo vaikiną, kaip Haris rengėsi operacijai, o Karina ir Džailzas stebėjo Berlyno sienos griūtį...

Pabaigai norėtųsi tiesiog pridurti, kad jeigu mėgstate draminius serialus per televiziją, tačiau labiau mėgstate skaityti, tuomet Kliftonų serijos romanai bus puikus visa ko sprendimas. Jie ne tik, kad praskaidrins Jūsų nuotaiką, bet ir įrodys, kad meilė ir draugystė nugali visus sunkumus.

„Vienuoliktas įsakymas“ ~ Jeffrey Archer

„Vienuoliktas įsakymas“ (Jeffrey Archer, 2016 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Konoro Ficdžeraldo tarnybinė charakteristika įspūdinga: jis – karo didvyris, profesionalų profesionalas, mirtinas CŽV ginklas – samdomas žudikas, daug metų tarnavęs savo šaliai, apdovanotas Garbės ordinu, ištikimas šeimos vyras. Tačiau dvidešimt aštuonerius metus jis gyveno dvilypį gyvenimą, ir jau besirengdamas pasitraukti į pensiją, susiduria su pavojingiausiu priešu, kokį kada nors buvo sutikęs – savo bose Helena Dekster.

CŽV direktorė Helena Dekster visada laikydavo valdžios vadžias savo rankose. Bet kai iškilo grėsmė jos pačios karjerai, vienintelis šansas išlikti – tai sunaikinti Ficdžeraldą. Kelios dienos prieš jam pasitraukiant iš priedangos Kompanijos, jis siunčiamas į kitą pasaulio kraštą, gavęs pavojingiausią užduotį: likviduoti iškilusią grėsmę nacionaliniam saugumui – išrinktąjį naują Rusijos prezidentą.

Politinio trilerio veiksmas rutuliojasi nuo Kolumbijos per Ovalinį kabinetą Baltuosiuose rūmuose, rusų mafijos vadeivos slaptąją irštvą Sankt Peterburgo pakraštyje, Rusijos prezidento rinkimų peripetijas, Pietų Afriką iki pat Australijos. Ficdžeraldas turi „išgelbėti pasaulį“ ir save patį, kai CŽV, be Dešimties Dievo įsakymų, galioja dar vienas – vienuoliktasis: neįkliūk.

Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną puikaus pasakotojo Džefrio Arčerio romaną, pavadinimu „Vienuoliktas įsakymas“. Pastarasis nepaisant garsaus ir populiaraus rašytojo vardo, man pasirodė kaip savotiška šiuolaikinio trilerio parodija. Jis tiek nuspėjamas ir banalus, kad aš turėjau atsiversti knygos viršelį ir įsitikinti, kad tikrai skaitau Džefrį Arčerį.

Jame pasakojama apie Konorą Ficdžeraldą, karo didvyrį, profesionalų profesionalą, mirtiną CŽV ginklą – samdomą žudiką, daug metų tarnavusį savo šaliai. Dvidešimt aštuonerius metus jis tarnavo šaliai, tačiau dabar, besirengiant pasitraukti į pensiją, jis pats tampa taikiniu.

Na o viskas prasidėjo nuo to, kad jis gavo įsakymą nužudyti Rikardą Gusmaną, kandidatą į prezidento postą Kolumbijoje. Užduotį jis atliko švariai, tačiau, kai apie tai sužinojo pats Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, jis tai traktavo, kaip jo įsakymų nepaisymą, bei rado šaunią galimybę atsikratyti jau ilgai nemėgstamos CŽV viršininkės Helenos Dekster galvos. Pastaroji pradėjus svilti padams savo vienintelį liudininką išsiunčia į savižudišką misiją – pašalinti naujai renkamą kandidatą į Rusijos prezidento postą.

Taigi trilerio veiksmas rutuliosis nuo Kolumbijos per Ovalųjį kabinetą Baltuosiuose rūmuose, bei Sankt Peterburgo gatves. Ficdžeraldas turės gelbėti savo kailį, bei eilinį kartą sau ir pasauliui įrodyti, kad jis yra tas pats geriausiasis.

Ir nors viskas skamba, kaip kažkas labai puikaus, kaip kažkas labai įdomaus ir kupinas veiksmo, knyga man pasirodė, kaip eilinis pigus trileris. Na bet pažvelkime į viską detaliau.

Konoras Ficdžeraldas užaugo šeimoje, atsidavusioje įstatymui ir tvarkai. Jo senelis Oskaras iš tėvo pusės, šimtmečio sandūroje iš Kilkenio emigravo į Ameriką, o kelios valandos po išsilaipinimo Elis Ailende, prisidėjo prie savo pusbrolio tarnaujančio policijoje. Kadangi buvo tarp mažo būrio farų, nesutinkančių imti kyšių iš gangsterių. Todėl jam nepavyko tarnyboje pakilti aukščiau seržanto laipsnio. Užtat Oskaras susilaukė penkių dievobaimingų sūnų. Trys vaikai stojo tarnauti į policiją, vienas tapo dvasininku, o paties Konoro tėvas ėmė studijuoti baudžiamąją teisę, o baigęs ėmė dirbti FTB. 1949-aisiais jis vedė ir susilaukė vieno sūnaus, kurį pakrikštijo Konoru. Jis buvo talentingas amerikietiškojo futbolo žaidėjas. Jis buvo nedrąsus, ypač kai kalba eidavo apie moteris. Žaisdamas futbolą permiegojo tik su viena mergina, kuri nebuvo išranki žaidėjams. Vėliau jis sutiko Megę Berk, kuri šoko Airių šokių klube. Jis suprato, kad ji bus jo žmona. Juodu susituokė dvi savaitės po to, kai Megė baigė koledžą su pagyrimu. Po dešimties mėnesių gimė Tara. Kol Megė baigė mokslus universitete, pats Konoras baigė karininkų mokyklą. 1972 m. liepą jis išvyko į Vietnamą, kur praleido du metus. Penki mėnesiai po to, kai sugrįžo į tėvynę, prezidentas jį apdovanojo aukščiausiu šalies karininko pasižymėjimo ženklu – Garbės ordinu. Buvęs jo kuopos vadas pakvietė jį dirbti į specialųjį padalinį Vašingtone. Būtent nuo tada prasidėjo apgaulės...

Taigi, kaip jau supratote, Konoras nebus tik eilinis vienišas atskalūnas, o turės žmoną ir dukrą, tad šeimyniniai epizodai bus vienas iš romano akcentų. Tas gal ir tinka knygose apie mafiją, bet tik ne rimtame trileryje. Visa tai man pasirodė, kaip visiška priešingybė, kitam populiariam trilerių rašytojui Frederikui Forsaitui, bei buvo ta silpnoji knygos vieta, traukusi ją į dugną.

Kitas dalykas, tai profesionalumo stoka. Vietoje to, kad Konoras Rusijoje kurtų strategiją ir ieškotų savo plano spragų, jis vaikšto po galerijas, žiūri baletą, lanko miesto aikštę, ar stebi spektaklį teatre. Tas labai tiko Kliftonų kronikos knygose, bet tik ne čia.

Kitas dalykas, tai patys Rusijos prezidento rinkimai. Konoras vyksta nužudyti vieno iš kandidatų, kuris šiai dienai atsilieka, tačiau kuris, jei taptų populiarus, turėtų būti pašalintas. Tas man pasirodė labai juokinga. Juk Rusijos rinkimų baigtis būna žinoma iš pat pradžių. Tas buvo anksčiau, tas yra ir dabar. Tad visas tas šurmulys dėl rinkimų ir laukimas kas laimės, man pasirodė kaip visiškas absurdas. Atrodo lyg rašytojas visiškai nenusimanytų politikoje, kas man pasirodė tiesiog neįtikėtina prisiminus kitus jo romanus.

Kiek įdomiau pasidaro, kai Ficdžeraldas galiausiai sugaunamas ir įkalinamas Rusijos kalėjime. Čia jam įvykdomas teisminis procesas, kurio verdiktas – mirties bausmė pakariant. Tačiau jei manote, kad sąžiningas ir doras žmogus neturės draugų, galinčių jam padėti, labai klystate. Mainais už pabėgimą iš kalėjimo, jis turės atsilyginti mafijai, įvykdydamas pradinį savo misijos tikslą – pašalinti Rusijos prezidentą. Be kita ko Konoras dar turės sugalvoti planą, kaip apsaugoti savo šeimą ir draugus nuo mafijos galvažudžių.

Jei nepažinočiau Arčerio ir nežinočiau ką jis sugeba, pagalvočiau, kad jis visai išsikraustė iš proto. Ištrinkit garsaus rašytojo vardą nuo knygos viršelio, o sakinį „The New York bestselerių autorius“ užtušuokite ir gausite pigų kioskinį romaniūkštį už tris eurus ir 99 centus. Tikrai gėdinga. Jau geriau antrą kartą perskaityti Jano Flemingo, Frederiko Forsaito, ar Roberto Ladlemo knygas.

„Bet ateis valanda“ ~ Jeffrey Archer

„Bet ateis valanda“ (Jeffrey Archer, 2016 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

„Bet ateis valanda“ pradedamas priešmirtinio laiško, itin svarbaus Hariui ir Emai Kliftonams, Džailzui Baringtonui ir ledi Virginijai, skaitymu.

Džailzas turi apsispręsti, ar trauktis iš politikos ir mėginti gelbėti Kariną, mylimą moterį, padedant jai ištrūkti iš už geležinės uždangos. Bet ar Karina tikrai jį myli? Gal ji šnipė?

Ledi Virginijai gresia bankrotas, ji niekaip negali išsikapstyti iš finansinių bėdų, kol galiausiai susipažįsta su nelaimėliu Sairusu T. Grantu III iš Baton Ružo, Luizianos. Jis atvyko į Angliją dalyvauti karališkosiose lenktynėse Askote.

Iki kaklo į darbus panirusio „Fartings“ banko generalinio direktoriaus Sebastijono Kliftono asmeninis gyvenimas pakrinka, kai jis įsimyli gražuolę indę Priją, kuriai tėvai jau yra išrinkę jaunikį. O Sebastijono konkurentai Adrianas Slounas ir Desmondas Meloras vis dar rezga planus, kaip sužlugdyti ir jį, ir valdybos pirmininką Hakimą Bišarą, kad patys perimtų „Fartings“ banką.

Haris Kliftonas ir toliau ryžtingai mėgina išlaisvinti iš gulago Sibire Anatolijų Babakovą, kuris sulaukė tarptautinės sėkmės pasirodžius garsiajai jo knygai „Dėdė Džo“. Bet nutinka šis tas netikėta, ko tikrai niekas nelaukė.

Turiu pripažinti, kad tik paėmęs skaityti šią Džefrio Arčerio knygą ir atradęs joje dar vieną teisminį procesą, norėjau pradėti savo apžvalgą žodžiais, kad jau pavargau nuo visų tų Kliftonų, Baringtonų, nuo visų tų teisminių procesų, politikos, valdžios troškimo ir melodramos. Tačiau rašytojas iškart pasitaisė ir pasiūlė visą šūsnį naujų istorijų, su jau pamėgtais veikėjais, tad man neliko nieko kito, kaip tik pasakyti, jog rašytojas ir vėl tai padarė. Jis įtraukė skaitytoją į savo naująjį romaną per daug nesivargindamas ir nepajudindamas pirštų.

Tik pradėjęs skaityti, norėjau pasiskųsti, kad rašytojas visai pamiršta priminti skaitytojui ankstesnės knygos nuotykius, dėl ko skaitytojas knygos pradžioje visada lieka suglumęs. Bet ir čia Arčeris pasitaiso ir pateikia visą serijos priešistorę nuo pirmosios knygos. Mums trumpai primenama, kaip susipažino Haris ir Džailzas, kaip Haris įsimylėjo Džailzo seserį ir vėliau ją vedė. Kaip vėliau jis metė Oksfordą ir įsidarbino prekybos laive. Tada sekė karas, sero Hugo mirtis ir kiti nutikimai.

Naujojo romano veiksmas vyksta 1970-1978 metais, praėjus daugiau nei keturiasdešimt metų po to, kai Haris ir Džailzas susitiko Šv. Bedoje. Vienas gimė mažoje dokų gatvelėje, kitas – privačioje Bristolio ligoninės palatoje. Vienas buvo moksliukas, kitas – sportininkas. Vienas drovuolis, kitas – be paliovos bendraujantis. Galiausiai viskas, kas atrodė kaip likimo pokštas, virto ilgamete draugyste.

Šioje knygoje vėl verda begalės intrigų ir nuotykių. Haris reklamuoja Babakovo knygą „Dėdė Džo“. Džailzas bando ir Rytų Vokietijos išvaduoti savo mylimąją Kariną. Ledi Virginija ieško būdų prasimanyti pinigų. Sebastijonas Kliftonas įsimyli indę Priją, kuriai tėvai jau yra išrinkę jaunikį. Maisė Klifton atšvenčia savo septyniasdešimtmetį, o Ema Klifton pradeda eito ligoninės valdytojos pareigas.

Romanas vyksta Anglijoje, Rytų Vokietijoje, Rusijoje, Švedijoje ir net Indijoje. Ši vieta man labai patiko, nes kiek teko skaityti internete, Kliftono serijos romanai yra labai populiarūs Indijoje. Taigi ši romano vieta yra, tarsi padėka rašytojo fanams svetur. Knygos veikėjai vėl patirs daug meilės, nusivylimo, jaudulio ir išgąsčio. Jie ne tik, kad kovos už savo tyriausius jausmus, bet ir sužinos, ką reiškia netekti artimo žmogaus.

Įdomiausias knygos išskirtinumas yra tas, kad šiame romane mes randame daug trumpų istorijų, vietoje kelių ilgų. Tas man labai patiko, kadangi skaitytojas yra visad įvykių sūkuryje ir neturi kada nuobodžiauti.

Viena įdomesnių romano vietų yra tada, kuomet Džailzas Baringtonas pasitelkęs antrininkę bando ir Rytų Vokietijos parsivežti savo mylimąją Kariną, o ši, kaip paaiškėja vėliau... yra šnipė!

Tikiuosi paskutinioji, septintoji, Kliftonų serijos knyga bus tokia pat įdomi ir intriguojanti, bei leis mūsų herojams pagaliau atsipūsti ir patirti, ką reiškia sielos ramybė.

„Galingiau už kalaviją“ ~ Jeffrey Archer

„Galingiau už kalaviją“ (Jeffrey Archer, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Hariui atvykus į Niujorką, jo leidėjas Haroldas Ginzburgas praneša, jog Kliftonas išrinktas Anglijos PEN klubo prezidentu; šios pareigos jam atveria galimybę pradėti kolegos rašytojo Anatolijaus Babakovo, besikankinančio Rusijoje, Sibiro gulage, išlaisvinimo kampaniją. Babakovo nusikaltimas – jo parašyta knyga „Dėdė Džo“, atskleidžianti, ką reiškia dirbti su Josifu Stalinu. Haris taip pasiryžęs išlaisvinti Babakovą, kad rizikuoja ir savo gyvenimu.

Baringtono kompanijos valdybos pirmininkei Emai Klifton tenka dorotis su Airijos respublikonų armijos išpuolio prieš laivą atgarsiais. Kai kurie valdybos nariai mano, kad ji turi atsistatydinti, kiti, tarp jų ir ką tik į valdybą išrinktas Sebastijonas Kliftonas, tvirtai laikosi savo nuostatų tvirtindami, kad ji turi likti pirmininko poste.

Džailzas Baringtonas, karališkasis ministras, tikisi dar aukštesnio posto, tačiau kelionė į Rytų Vokietiją baigiasi diplomatine nesėkme, ir politinę Džailzo karjerą vėl žlugdo ne kas kitas, o majoras Aleksas Fišeris. Fišeris nutaria grumtis su Džailzu artėjančiuose rinkimuose. Kas laimės šįkart?

Sebastijonas Kliftonas pasiperša savo merginai Samantai. Ji mielai sutinka tekėti, bet supratusi, ką Sebas rezga jai už nugaros, persigalvoja.

„Galingiau už kalaviją“ yra jau penktoji Kliftonų kronikos knyga, toliau tęsianti pamėgtų veikėjų istorijas. Turiu iš karto pasakyti, kad su kiekviena Kliftonų kronikos knyga darosi vis sunkiau jas aprašyti. Bet ne todėl, kad jos būtų neįdomios ar nuobodžios, o dėl to, kad knygos nugarėlė parašo beveik viską, ką norėtų pasakyti pats skaitytojas. Su kiekviena knyga aprašymai tik ilgėja ir, mano nuomone, pasako kiek per daug knygos turinio. Todėl imdamas skaityti knyga „Galingiau už kalaviją“ aš nesigilinau į aprašymą, o iškart puoliau ją skaityti.

Knyga tęsia ankstesnio romano veiksmą ir duoda atsakymą į be ne svarbiausią dalyką kurį visi norėjo sužinoti po ankstesnės knygos perskaitymo, ar sprogo laivas „Bakingamas“? Iškart atsakau, kad rašytojas pasirinko patį geriausią variantą atomazgai iš visų galimų, tačiau tam skyrė vos kelis skyrelius. Visgi liūdėti nėra kada, mat rašytojas mums numeta „kaulą“ naujų istorijų, nuotykių ir skandalų: Hariui Kliftonui tenka vykti į Rusiją iš kurios jis savo galvoje turės atgabenti itin slapto dokumento turinį; Sebastijonas Kliftonas išvyksta į Ameriką ieškodamas savo merginos, kuri jį paliko; Džailzas Baringtonas permiega su kita moterimi taip išduodamas savo žmoną; Emai Klifton tenka kovoti teisme už šmeižtą, taip pat čia atrandame galybę kitų istorijų, kurias aš palieku Jums patiems atrasti.

Knyga man pasirodė ne ką prastesnė nei ankstesnės knygos, tik gal kiek nuspėjama. Arčerio Kliftonų kronikos remiasi gan paprasta formule: atsiranda kokia nors bėda, pagrindiniai knygos veikėjai su viskuo susitvarko, tačiau įgyja naujų priešų. Nauji priešai paspendžia naujus spąstus, veikėjai į juos pakliūna, vėl viską išsprendžia, tačiau vėl įgyja naujų priešų... Tai gal taip nekristų į akis, jei seriją sudarytų vos kelios knygos, tačiau penkta serijos knyga jau darosi per daug nuspėjama. Man atrodo šeimos sagas išvis neturėtų sudaryti daugiau nei trys romanai, mat tada taip neišryškėtų knygų minusai.

Kaip bebūtų, knyga yra pakankamai įdomi, o įdomiausios istorijos, kaip visad, tenka Hariui ir Sebastijonui Kliftonams. Džailzo Baringtono istorija sukasi apie rinkimus ir politiką, kas jau kartojasi, tad ne taip patraukia dėmesį, Emos Klifton istorija sukasi apie teisminį procesą, kas irgi nėra nauja. Na o kitų veikėjų istorijos yra palyginti blankios ir nereikšmingos.

Dar pastebėjau vieną skirtumą tarp šios ir ankstesnių knygų: nors knygos skyriai pavadinti vieno ar kelių veikėjų vardais, tačiau skyriuje veiksmas pateikiamas ir kitų veikėjų akimis. Šioje knygoje skyrių pavadinimai, kaip ir nebetenka savo prasmės, o rašytojas juos paliko, matyt, labiau dėl stiliaus panaudoto ankstesniuose romanuose. Šis pokytis man labai patiko, nes kiekvienas skyrelis talpina savyje žymiai daugiau veiksmo, žymiau daugiau istorijos, žymiau daugiau siužeto, bei neatpasakoja veiksmo pateikto ankstesniuose skyriuose.

Knygos pabaigoje nerandame jokios įprastos intrigos, tačiau gal tai ir gerai, mat kitas romanas galės pasiūlyti kažką visai naujo ir netikėto.

Apibendrindamas pasakysiu, kad ką aš be pasakyčiau, knygą vis tiek pirks daugiausia tie skaitytojai, kurie jau yra skaitę ankstesnes knygas. Na o įsigijus keturias knygas nepirkti penktos, o vėliau ir likusių, būtų paprasčiausiai nelogiška. Taigi tiesiog pirkit ir skaitykit.

„Atsargiai, norai pildosi“ ~ Jeffrey Archer

„Atsargiai, norai pildosi“ (Jeffrey Archer, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Jeffrey Archerio knyga „Atsargiai, norai pildosi“ pradedama pasakojimu apie Hario Kliftono ir jo žmonos Emos kelionę į ligoninę skubant išsiaiškinti jų sūnaus Sebastijono, patekusio į sunkią autoavariją, likimą. Bet kuris iš važiavusiųjų žuvo – Sebastijonas ar geriausias jo bičiulis Brunas?

Kai Rosas Bačananas priverčiamas atsistatydinti iš Baringtono laivybos kompanijos valdybos pirmininko pareigų, jo vietą nori užimti Ema Klifton. Tačiau donas Pedras Martinesas ketina prakišti savąją marionetę – siaubingąjį majorą Aleksą Fišerį, – kad šis sužlugdytų Baringtonų šeimos kompaniją būtent tada, kai ši ketina statyti naują prabangų laivą „Bakingamas“.

Hario ir Emos įvaikinta dukra laimi Sleido dailės akademijos stipendiją, mokosi Londone ir įsimyli studijų draugą Klaivą Bingamą, kuris jai peršasi. Abi jaunųjų šeimos džiaugiasi, kol būsimos Džesikos anytos Priscilos Bingam neaplanko sena bičiulė ledi Virginija Fenvik ir į vestuvių taurę neįšvirkščia nuodų.

Tada netikėtai Baringtono kompanijos valdyboje pradeda dirbti Sedrikas Hardkastlas, stačiokas jorkšyrietis, kurio niekas nebuvo nei matęs, nei girdėjęs. Šitai sukelia nelauktą suirutę, kuri pakeis visų Kliftonų ir Baringtonų šeimų gyvenimus. Pirmiausia Hardkastlas turi apsispręsti, kurį kandidatą palaikyti renkant naująjį valdybos pirmininką – Emą Klifton ar majorą Fišerį. Paaiškėjus sprendimui, viskas pasisuka dar kitaip, ir tada jau neįmanoma ramiai nusėdėti vietoje.

„Atsargiai, norai pildosi“ puikiai atskleidžia Archerio pasakotojo talentą: epinėje pasakoje apie meilę, kerštą, tikslo siekį ir išdavystę Kliftonų ir Baringtonų šeimos žemgia į septintą dešimtmetį.

Jau galvojau, kad pasitvirtins mano spėjimas, kad kas antra Kliftonų kronikos knyga yra prasta. Pirmoji knyga buvo gera. Antroji buvo šiaip sau. Trečioji buvo irgi nebloga, na o ši, ketvirtoji, pagal mano spėjimą turėjo būti irgi niekam tikusi. Laimei mano teorija nepasitvirtino ir ketvirtoji knyga pasirodė net įdomesnė nei ankstesnės.

Visgi pradžia buvo gan vangi. Kelios knygos istorijos pasirodė gan nuobodžios. Knygoje, kaip visad daug pinklių ir klastos, visai kaip muilo operoje. Na o aistros knygos pradžioje verda apie Baringtono laivybos kompaniją, kuri ketina statyti, o vėliau pradeda statyti prabangų laivą „Bakingamas“. Vėliau susitelkiama ties Džailzo Baringtono kandidatavimu į Leiboristų partijos vadovo vietą. Abi istorijos gan nuobodžios, nes sukasi apie politiką ir politikavimą, ko aš tiesiog nepernešu. Čia, turbūt, kaltas mūsų Seimas. Kaip bebūtų, kiek įdomiau pasidaro, kai istorija atsigręžia į Kliftonų jaunimą, o būtent į Džesiką, kuri turi talentą tapybai, o vėliau Sebastijoną. Džesika Klifton ir jos draugas Klaivas išties įdomūs, geri ir nuoširdūs žmonės, tad buvo malonu apie juos skaityti, o ypač kai paaiškėja tiesa apie merginos tikruosius tėvus. Aišku čia irgi neapsieita be dramos ir piktavalių kėslų, kurie priveda prie liūdnos pabaigos. Vėliau buvo pasakojama apie Sebastijoną Kliftoną ir Samantą Sulivan. Ši istorija irgi pasirodė miela ir įdomi, su daug netikėtumų ir linksmų nesusipratimų.

Vėliau rašoma apie tai, kaip galiausiai Kliftonai ir Baringtonai susivienija ir nusprendžia nebekęsti priešų pinklių ir ima kurti planus, kaip patiems įveikti šiuo metu didžiausią jų priešą – doną Perdą Martinesą. Visa ši muilo opera man kiek priminė Lietuvą prieš kokius dvidešimt metų užvaldžiusį serialą Santa Barbara. Tiek pat daug dramos, piktų kėslų, nelauktų posūkių, aistrų, meilės, pykčio ir išdavystės. Laimei išvengta kraujomaišos.

Perskaitęs knyga vėl pradėjau tikėti Arčeriu ir jo talentu rašyti šeimos sagas. Manau, pinigai išleisti knygai atsipirko su kaupu, tad nesigailiu išleidęs penketą eurų. Kiek teko skaityti anglakalbių nuomones apie knygas, tai didžiausias jų nuomone knygų minusas yra tas, kad į metus pasirodo tik po vieną knygą ir daug kas jau būna primiršęs ankstesnės knygos siužetą. Lietuviams tai greičiausiai negresia, mat mes atsiliekame su vertimu, tad, manau, kol išleis šeštąją knygą lietuviškai (anglų kalba turi pasirodyti 2016 metais), Arčeris jau bus įpusėjęs rašyti paskutiniąją, septintąją, knygą. Belieka tikėtis, kad kitos knygos bus ne ką prastesnės ir pasiūlys dar daugiau dramos ir mažiau politikos.

„Mirtina paslaptis“ ~ Jeffrey Archer

„Mirtina paslaptis“ (Jeffrey Archer, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Londonas, 1945-ieji. Balsavimas Lordų Rūmuose, kas turėtų paveldėti Baringtonų šeimos turtą, baigėsi lygiosiomis. Lemiamas lordo kanclerio balsas mes ilgą šešėlį ant Hario Kliftono ir Džailzo Baringtono gyvenimo.

Haris grįžta į Ameriką reklamuoti naujausio savo romano, o jo numylėtoji Ema leidžiasi ieškoti mergaitės, rastos tėvo kabinete tą naktį, kai jis buvo nužudytas.

Per visuotinius rinkimus Džailzui Baringtonui tenka ginti savo vietą Bendruomenių Rūmuose; jis apstulbsta sužinojęs, ką konservatoriai išrenka jo priešininku. Tačiau galiausiai dėdės likimą nulemia Sebastijonas Kliftonas, Hario ir Emos sūnus.

1957-aisiais Sebastijonas laimi stipendiją studijuoti Kembridže, ir į areną žengia nauja Kliftonų šeimos karta. Kai Sebastijoną už prasižengimus laikinai pašalina iš mokyklos, jis nieko nenutuokdamas įsipainioja į tarptautiniu mastu veikiančių sukčių pinkles: kalba sukasi apie Rodeno skulptūrą, vertą gerokai didesnės sumos nei toji, kuri buvo pasiūlyta aukcione. Ar Sebastijonas tampa milijonieriumi? Ar jis vyksta studijuoti į Kembridžą? Ar jo gyvybei gresia pavojus?

„Mirtina paslaptis“ atsakys į visus šiuos klausimus, bet kartu pateiks ir daug naujų.

„Mirtina paslaptis“ yra trečioji Kliftonų kronikos knyga, toliau tęsianti pamėgtų herojų istorijas. Galiu užtikrintai pasakyti, kad lyginant su antrąja knyga, ši yra daug įdomesnė. Atrodo, tarsi rašytojas po šiek tiek nevykusios ir daugelio iškritikuotos antrosios knygos stipriai susiėmė ir pasitelkęs visą savo energiją ir išmonę parašė kažką tikrai neblogo. Šioje knygoje vyksta tikrai daug ko: Haris Kliftonas aplanko Ameriką, jo žmona pradeda lankyti neakivaizdines verslo studijas, jų šeimą papildo naujas narys, o dar teismas dėl palikimo, Džailzo Baringtono vedybos, rinkimai į Parlamentą ir dar daug daug kitų ne ką mažiau įdomesnių įvykių. Asmeniškai man labiausiai patiko skaityti tada, kai veiksmas buvo pateikiamas Sebastijono Kliftono, Hario Kliftono sūnaus akimis. Jaunuolio žygdarbiai man priminė jo tėvo nuotykius pateiktus pirmojoje Kliftonų serijos knygoje. Šaunu, kai vieną kartą keičia kita karta, tačiau vietos knygoje palikta kiekvienam šeimos nariui. Na o knyga, visai kaip sako pavadinimas, pilna paslapčių ir netikėtų posūkių. Visiems ėmusiems abejoti serijos sėkme po nevykusios antrosios knygos, galiu užtikrintai pasakyti, kad į šią knyga tikrai verta investuoti turimus pinigus. Aš skaičiau elektroniniu formatu, tačiau galvoju nusipirkti ir popierinį variantą, mat pirmas dvi knygas turiu popierinėje formoje. Kalbant apie pabaigą, tai ji išties labai gera, paliekanti daug spėliojimų, bei norą perskaityti kitą knygą.

„Tėvo nuodėmės“ ~ Jeffrey Archer

„Tėvo nuodėmės“ (Jeffrey Archer, 2014 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Po pasirodžiusio neabejotino bestselerio daugelyje pasaulio šalių „Tik laikas parodys“, Jeffrey Archeris pasakoja dar vieną pribloškiančią Kliftonų kronikų istoriją...

Vos kelios dienos prieš Britanijai paskelbiant karą Vokietijai, vildamasis išvengti ilgai saugotų šeimos paslapčių pasekmių ir priverstas susitaikyti su tuo, kad troškimas vesti Emą Barington niekada nebus įgyvendintas, Haris Kliftonas pradeda dirbti prekybiniame laive. Tačiau Atlanto vandenyne jo laivą nuskandina vokiečių torpeda – žūsta beveik visa įgula.

Amerikiečių keleivinis laivas „Kanzaso žvaigždė“ išgelbsti saują jūreivių, taip pat Harį ir trečiąjį kapitono padėjėją amerikietį Tomą Bradšou. Kai naktį Bradšou miršta, Haris pasinaudoja proga pabėgti nuo surizgusios praeities ir prisiima jo tapatybę.

Vis dėlto, kai išsilaipina Amerikoje, ir pamato, kas Niujorke laukia Bradšou, jis supranta padaręs klaidą. Niekaip negalėdamas įrodyti tikrosios savo tapatybės, Haris Kliftonas susaistomas su praeitimi, kuri, paaiškėja, gerokai prastesnė už jo išsižadėtąją.

„Tėvo nuodėmės“ yra antroji Kliftonų kronikų knyga parašyta anglų rašytojo Džefrio Arčerio. Veiksmas joje vyksta 1939-1945 metais, t. y. Antrojo pasaulinio karo metu. Jei skaitėte pirmąją knyga, turbūt, prisimenate, kad joje Haris Kliftonas apsimetęs Tomu Bradšou atvyksta į Ameriką. Šioje knygoje veiksmas tęsiamas iškart po pirmosios pabaigos. Hariui tenka pasėdėti kalėjime, vėliau jis dalyvauja kare, yra sužeidžiamas, na o viską vainikuoja vaikiną ne itin dominanti kova dėl Baringtonų titulo. Nesnaudžia ir kiti personažai, tačiau nenorėdamas atskleisti detalių, paminėsiu, tik tai, kad juos taip pat neaplenkia karas, išdavystės bei mirtys, visai, kaip tikroje „muilo“ operoje. Nesu nusiteikęs prieš melodramos tipo knygas, kol jos traukia skaitytoją. Ši knyga turi tikrai nemažai geros istorijos elementų ir posūkių, tačiau yra gan lengvai nuspėjama, o personažai su kiekviena knyga tampa vis labiau stereotipiniai. Knygoje veiksmas pasakojamas ir vėl skirtingų veikėjų akimis, laimei neatkartojant ankstesnių personažų veiksmų. Visgi nuolatinis šokinėjimas tarp personažų gan stipriai vargina, o pagrindinio, ir asmeniškai man įdomiausio personažo Hario Kliftono pasakojimo mes sulauksime tik knygos pradžioje ir pabaigoje. Pastaroji šioje knygoje yra išties silpna, net šiek tiek atgrasanti nuo trečiosios knygos pirkimo. Belaukiant trečiosios knygos pasirodymo lietuvių kalba belieka tik apsispręsti, ar verta investuoti į tolimesnes knygas, juolab, kad jų jei neklystu bus septynios.

„Tik laikas parodys“ ~ Jeffrey Archer

„Tik laikas parodys“ (Jeffrey Archer, 2014 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

The New York Times Nr. 1 bestselerių autoriaus Jeffrey Archer romanas „Tik laikas parodys“ – pirmoji naujos ambicingos serijos „Kliftonų kronikos“ knyga, pasakojanti vienos šeimos istoriją, kuri tęsiasi per daugelį kartų, aprėpia abi vandenyno puses ir atskleidžia įvairius žmonių išgyvenimus – nuo širdgėlos ir nevilties kupinų dienų iki triumfo.

Epinė Hario Kliftono istorija prasideda 1920-aisiais tokiais žodžiais: „Man sakė, kad tėvas žuvo per karą.“ Haris, Bristolio dokų kroviko sūnus, neprisimena savo tėvo, o gyventi dokuose jį moko dėdė, kuris tikisi, kad baigęs mokyklą sūnėnas prie jo prisidės įsidarbindamas laivų statykloje. Bet dėl netikėto savo talento Haris laimi privilegijuotos berniukų mokyklos stipendiją, ir jo gyvenimas amžiams pasikeičia.

Suaugęs Haris pagaliau išsiaiškina tikrąją tėvo mirties priežastį, tačiau atskleista siaubinga tiesa viso labo pakursto klausimą, kas yra biologinis jo tėvas? Arturas Kliftonas, visą gyvenimą dokuose praleidęs uosto krovikas? O gal jis Pietvakarių Anglijos aukštuomenės atžalos pirmagimis, kilęs iš šeimos, kuriai priklauso laivybos kompanija?

Prasidėjusi darbininkiškuose Anglijos rajonuose ir užsibaigianti Antrojo pasaulinio karo pradžioje Niujorke, Hario kelionė veda į ateities laikus, kurie atgaivins pastarąjį šimtmetį ir atskleis šeimos istoriją, pranokstančią tiek skaitytojų, tiek paties Hario Kliftono vaizduotę.

Nors knyga priskirta detektyvo žanrui, čia yra žmogžudystė ir paslaptis, visgi aš ją labiau priskirčiau prie dramos žanro, o tiksliau prie muilo operos. Istorija sukasi apie Kliftonus, žemesnės klasės Anglijos šeimą, bei Baringtonus, aukštesnės klasės šeimą. Haris Kliftonas – talentingas berniukas, dokininko sūnus. Jis ne tik gabus mokslams, bet dar turi ir nepaprasto grožio balsą. Balsą, kuris jam suteikė galimybę mokytis prabangioje mokykloje ir gauti stipendiją. Čia jis susipažįsta su Džailzu Baringtonu, kita iškilia asmenybe, kuri greitai tampa jo geriausiu draugu... Va taip ir prasideda ši muilo opera, o kodėl būtent muilo? Dėl kelių priežasčių. Hario tėvas paslaptingai dingsta, vėliau paaiškėja, kad Haris, galbūt, ne jo sūnus, jis vos neveda galimos savo sesers, o galiausiai viskas baigiasi tapatybės pakeitimu. Trūko tik amnezijos ir būtų tikra muilo opera. Knyga nebloga, o jei atsižvelgsime, kad knygų turi būti septynios, tai gali tapti išties nebloga šeimos saga. Bet Džefris Arčeris man labiau patinka tuo, kad jo herojai yra išties nepakartojami ir simpatijų iš skaitytojų sulaukiantys jau nuo pirmųjų knygos puslapių. Knygos parašytos klasikiniu stiliumi visai kaip Diuma romanai, tačiau pateiktos ir pritaikytos šiuolaikiniam skaitytojui. Hariui simpatijas pajutau iškart, tačiau tai tapo ir didžiausiu knygos minusu. Knygos eigoje veiksmas pateikiamas skirtingų veikėjų akimis. Tai Hario Kliftono, Meisės Klifton, Hugo Baringtono, Senojo Džeko Taro, Džailzo Baringtono ir Emos Barington. Kadangi iškart įsikabinau Hario, tai viskas, kas buvo pateikiama kitų veikėjų akimis buvo jau ne be taip įdomu. Aš tik stengiausi kuo greičiau tuos skyrelius perskaityti, kad galėčiau toliau mėgautis paties Hario pateikta istorija, o ji pratęsiama, deja, tik knygos pabaigoje. Be to nervino tai, kad kiekvienas naujas veikėjas atpasakodavo dalį jau kito veikėjo pasakytos istorijos. Tad knyga yra kaip ir truputį ištęsta, be to gan lengvai nuspėjama. Visgi man patiko pati istorija ir aprašomas laikotarpis bei vieta, t. y. dvidešimtojo amžiaus pradžios Anglija, laikotarpis tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo. Knyga baigiasi tuo, kad Didžioji Britanija stoja į karą su Vokietija, tad antrojoje knygoje, turbūt, sulauksime savotiškos karo istorijos. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad „Tik laikas parodys“ nėra literatūriškai sudėtingas kūrinys, tai labiau senamadiška istorija parašyta paprasčiausiai geram laiko praleidimui. O ji tai ir padaro.

„Prigimties belaisvis“ ~ Jeffrey Archer

„Prigimties belaisvis“ (Jeffrey Archer, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Jeigu Denis Kartraitas būtų pasipiršęs Betei Vilson diena ar dviem anksčiau, jo nebūtų suėmę ir apkaltinę geriausio draugo nužudymu. Kas patikės Denio istorija, jeigu keturi liudytojai – teisininkas, populiarus aktorius, aristokratas ir jaunas garsios firmos darbuotojas, – it susitarę tvirtina, jog vaikinas kaltas?

Denį nuteisia 22-jiems metams laisvės atėmimo ir išsiunčia į Belmaršo kalėjimą, labiausiai saugomą įkalinimo įstaigą visoje šalyje. Tačiau Spenseris Kreigas, Lorensas Davenportas, Džeraldas Peinas ir Tobis Mortimeris neįvertino Denio pasiryžimo atkeršyti ir Betės nenuilstamo troškimo surasti teisybę...

Nesuklysiu pasakydamas, kad „Prigimties belaisvis“ yra geriausia Džefrio Arčrerio knyga išleista lietuvių kalba. Arčeris moka rašyti ir ne kartą tai įrodė, bet ši knyga yra tikra vertybė. Ji pasakoja apie neteisingai apkaltintą vaikiną, įkalintą dvidešimčiai metų. Laimei vieno laimingo atsitiktinumo dėka jam pavyksta išeiti iš kalėjimo anksčiau laiko. Tada jis pradeda kurti keršto planus. Detaliau neverta nagrinėti, kad neatskleisti tokios puikios knygos detalių. Paminėsiu, tik tai, kad tas laimingas atsitiktinumas tikrai įdomus ir nė vieną nustebins. Knyga tikrai įtraukianti ir parašyta įtikinamai. Man patiko, kad veiksmas vyksta Anglijoje ir jei šen ten neiškiltų šiuolaikinės civilizacijos pėdsakai, galima būtų pagalvoti, kad ji parašyta išvis prieš kokį šimtą metų. Tie visi dvarai, titulai, kūrė senumo įspūdį. Na, o Denis Kartraitas visai kaip koks Diuma knygos herojus yra tikras kilnumo pavyzdys. Knyga primenanti pasaką, bet, manau, atmintyje išliksianti kur kas ilgiau.

„Judo evangelija. Pagal Benjaminą Iskarijotą“ ~ Jeffrey Archer

„Judo evangelija. Pagal Benjaminą Iskarijotą“ (Jeffrey Archer, 2008 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Judo evangelija pagal Benjaminą Iskarijotą yra rimto pasakotojo ir mokslininko bendradarbiavimo rezultatas. Neįtikėtina Jeffrey Archer ir Francis J. Moloney partnerystė užsimezgė tada, kai Archer kreipėsi patarimo į kardinolą Carlo Maria Martini, kad jis vadovautų jam įgyvendinant šį nelengvą projektą. Iš daugelio savo buvusių Popiežiškojo Biblijos instituto studentų kardinolas išskyrė profesorių Francis J. Moloney, kuris baigė šį institutą 1972 metais, o daktaro laipsnį gavo 1975-aisiais Oksforde.

Projektas buvo drąsus ir paprastas. Archer parašys istoriją dvidešimt pirmojo amžiaus skaitytojams, o Moloney užtikrins, kad rezultatas būtų įtikimas pirmojo amžiaus krikščioniui ar žydui.

Šiaip sau knyga ir tam yra kelios priežastys. Visų pirma – per daug plona. Aš pirkdamas internetu neatkreipiau, kad čia tik vos per 100 puslapių. Jei būčiau pamatęs, tikriausiai nebūčiau pirkęs. Galvojau, kad čia bus istorija, panaši į knygoje „Lemties viršukalnė“, kur būtų papasakotas Judo gyvenimas ir mirtis. Na, o čia parašyta grynai kaip evangelijoje. Ne veltui „Judo evangelija...“. Antra, joje nieko naujo, ko negalima atrasti „Naujame Testamente“ ar išgirsti bažnyčioje. Trečia, čia ką kitokio atrandame, tai tik tai, kad Judas neišdavė Jėzaus, o pats buvo išduotas, taip pat, kad jis nepasikorė, o gyveno toliau pasitraukęs į kalnus, kol vieną dieną buvo pats prikaltas prie kryžiaus kaip nusikaltėlis. Na o visa tai galima susirasti internete aprašyta keliais sakiniais. Tai kam dar skaityti tuos 100 puslapių? Nesupratau knygos esmės. Jos gi niekas nevartys kasdien, nesižymės į ją pastabų ir nelaikys prie pagalvės. Kokia esmė?

„Lemties viršukalnė“ ~ Jeffrey Archer

„Lemties viršukalnė“ (Jeffrey Archer, 2010 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Paskutinį kartą trisdešimt septynerių metų Džordžą Malorį su bendrakeleiviu matė likus keliems šimtams pėdų iki Everesto viršūnės. Tai buvo 1924-ieji. Jo kūną praėjus 75-eriems metams randa šiuolaikinė alpinistų eskpedicija. Visi žino, kad šis kalnas yra dosnus ir tuo pačiu negailestingas, pareikalavęs ne vieno drąsaus vyro gyvybės. Tačiau Dž. Malorio atvejis – mįslingas ir išskirtinis. Ar jis žuvo taip ir nepasiekęs viso gyvenimo tikslo – neužkopęs į Everestą, ar virvė nutrūko jau leidžiantis? Kodėl prie žuvusiojo nebuvo mylimos žmonos Rūtos nuotraukos, su kuria jis niekuomet nesiskyrė?

„Lemties viršukalnė“ – tai bandymas įminti metų ir sniego užneštą mįslę, kuris nepaliks abejingo nei vieno J. Archerio detektyvų mėgėjo.

Knyga pasakoja apie vieno vyro, alpinisto Džordžo Li Melorio, aistrą įveikti aukščiausią pasaulio kalną – Everestą. Prieš imdamas nežinojau ko ir tikėtis, nuobodžios autobiografijos ar įkvepiančios istorijos. Tačiau Džefris Arčeris nebūtų geras rašytojas, jei nebūtų sukūręs įtemptos, įtikinamos ir įkvepiančios istorijos. Iš tikrųjų nieko nežinojau, net negirdėjau apie šį alpinistą, o perskaitęs susidariau jau šiokį tokį pradinį įspūdį, nors tai ir nėra pilnai biografinė istorija. Arčeris mums atskleidžia alpinisto charakterį per laiškus žmonai, taip pat per dialogus su kolegomis alpinistais ir grupės bendražygiais. Iš tikrųjų gan nebloga vieno vyro istorija pateikta taip, kad net nesidominčiam alpinizmu žmogui būtų įdomi. Man patiko, kad rašytojas knygos nepavertė nuobodžia biografija, o remdamasis žinomais faktais padarė puikią istoriją, kuri patiks tiek ir jaunam, tiek ir vyresniam skaitytojui. Nors pasakysiu prieš imdamas knygą ir nežinodamas apie ką jį, tikėjausi, kad tai bus geras Džefrio detektyvas, kuriame bus išdavystės, sąmokslo ir pan. Taip pat knygos gale man trūko, kokios trumpos biografijos apie patį alpinistą, daugiau trumpų detalių. Nors turbūt padaryta taip, kad neva jei susidomėjai šia asmenybe, tai papildomai pasiieškosi informacijos pats.

„Klaidingas įspūdis“ ~ Jeffrey Archer

„Klaidingas įspūdis“ (Jeffrey Archer, 2010 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

2001 rugsėjo 11-oji. Prieš tai, kai du lėktuvai atsimušė į Pasaulio Prekybos centro bokštus dvynius, prikaustydami viso pasaulio dėmesį, už tūkstančių kilometrų viena garbinga Anglijos aristokratė priima skausmingą sprendimą. Sunkia širdimi ji ryžtasi paaukoti iš kartos į kartą keliavusį originalų van Gogo paveikslą, kad nuo kreditorių išgelbėtų šeimos dvarą. Viktorija Ventvort sėdasi rašyti laiško savo dvynei seseriai, kai į kambarį slapčia įsmunka žudikas ir perrėžia jai gerklę...O tuo metu Šiauriniame bokšte nekantriai tikėdamasis geidžiamos naujienos lūkuriuoja prieštaringai vertinamas bankininkas, kuriam netrukus atkeliaus kraupus siuntinys: moters ausis su deimantiniu auskaru... Tuo tarpu jauna meno ekspertė Ana Petresku pradeda iš pažiūros eilinę saulėtą dieną žemutiniame Manchetene, kuri netrukus virs pragaru visam Niujorkui, o ją įtrauks į aštuoniolikos dienų kvapą gniaužiantį katės ir pelės žaidimą, kuriame šokiruojančią mįslę prieš šimtmečius užminė pats van Gogas.

Jei trumpai, tai šiaip sau skaitinys. Kiek teko skaityti Džefrio Arčerio knygų, o su šita bus dvi, tai abi sukosi apie kelionę ir bėgimą. Pirmoje mano skaitytoje knygoje pagrindinis herojus sprunka su ikona nuo samdomo žudiko, čia savo ruožtu mergina vardu Ana sprunka su van Gogo paveikslu. Tad visa šita istorija nieko naujo nepasiūlo. Vienas iš knygos kabliukų – neva rugsėjo vienuoliktosios įvykiai. Knygos herojė kaip tik dirbo prekybos centre (tiksliau buvo ką tik atleista) kai į jį rėžėsi lėktuvas. Tai kiek pagyvina knyga, bet man atrodo visas šitas gal kokių 50 puslapių dalykas įkištas tik tam, kad pritrauktų skaitytojus. Visai netikroviškai aprašyta scena, kiek banaloka ir pan. Dar kitas dalykas mane užkabinęs, knygos viršelis ant kurio sakoma neva knyga prilygsta „Da Vinčio kodui“. Kiek teko matyti, angliškas viršelis sako tą patį. Kažkoks absurdas, daug ką suklaidinsiantis, kas sumanys nusipirkti šitą knygą. Skaičiau „Da Vinčio kodą“ ir jis man nelabai patiko (tikriausiai dėl to, kad pirmiau pažiūrėjau filmą), bet ši knyga visai neturi nieko bendra su Dan Brown kūriniu. Jas sieja tik paveikslas, „Da Vinčio kode“ tai buvo Mona Liza, o čia van Gogo šedevras ir daugiau nieko. „Da Vinčio kode“ buvo daugiau paslapties, o čia viskas atskleista nuo pat pradžių, jokių paslėptų kortų, jokios paslapties, kas žudikas ir pan. Labai silpnas Džefrio Arčerio kūrinys. Man labiausiai patiko tik tai, kad nemažai dėmesio skirta tokiai Angliškai atmosferai: angliškas dvaras, aristokratai ir pan. Man priminė senus, gerus, trumpus angliškus detektyviūkščius, kurie labai lengvai skaitomi ir virškinami. Šiaip trojkė ne daugiau (iš penkių).

„Garbės reikalas“ ~ Jeffrey Archer

„Garbės reikalas“ (Jeffrey Archer, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Keistas mirštančio pulkininko palikimas... Neįkainojama ikona su pribloškiančia paslaptimi... Ant kulnų minantys CŽV ir KGB agentai... Bet Adamsas Skotas įrodys, kad yra dalykų, vertesnių už pinigus ar gyvybę, – tai garbė. Intriguojantis siužetas, auganti įtampa, įtikinami veikėjai ir gyvas pasakojimo stilius – keturi drambliai, ant kurių laikosi Jeffrey Archerio kūryba.

Mirdamas pulkininkas Skotas sūnui Adamui įteikia raktą į nutylėtą paslaptį, kuri nuplėšė II Pasaulinio karo didvyriui garbę ir paliko sugniuždytą visam gyvenimui. Adamo valia rinktis, ar atplėšti pageltusį voką, ar palikti taip, kaip yra. Geriau jis būtų neatplėšęs...

Voko turinys nuveda Adamą Skotą į itin saugomą Šveicarijos banką, kuriame guli neįkainojama rusiška ikona, paskutinio caro slapčia išgabenta iš Rusijos ir atsitiktinai pakliuvusi į nacių rankas. Siekdamas sugrąžinti tėvui gerą vardą, Adamas susiduria su tokiu netikėtu, neįkainojamu ir šokiruojančiu atradimu, kad šis gali pakeisti pasaulio jėgų pusiausvyrą. Staiga Adamas tampa labiausiai medžiojamu taikiniu ir įsitikina, jog negali pasitikėti net geriausiais draugais – tik savimi.

Nelaukti siužeto vingiai, zvimbianti įtampa ir abejonės nepalieka iki paskutinio momento, kai banko seifas atrakinamas paskutinį kartą.

Knygos viršelis skelbia, neva autorius panašus į Džoną Grišemą. Žinau ką iš karto pagalvojot. Sakysit jis iškart prieštaraus. Jei atvirai, pats gal ir nebūčiau sugalvojęs jo palyginti su Grišemu, bet kai pamąstai, tai rašymo stilius išties panašus. Pagrindinis skirtumas tik tas, kad Grišemo knygos daugiausia teisinės. Skaitosi irgi gan lėtokai, bet istorija pakankamai įdomi. Tik va knygos pradžia tai vangoka. Pažiūrėjau, kiek labiau veiksmo ir intrigos atsiranda perskaičius apie 170 puslapių, o tai yra kiek daugiau nei ketvirtadalis knygos. Kaip šiuolaikinio rašytojo kūriniui, tai nelabai atleistina. Knyga man taip pat truputį priminė Jano Flemingo kūrinius, o konkrečiai „Su meile iš Rusijos“ (aišku Flemingo šedevrui neprilygsta). Gal dėl panašių veikėjų, tų visų rusų ir t. t., o gal dėl įtikinamo ir tikroviško pasakojimo. Kiek nervino kai kurie banalūs stereotipai, pavyzdžiui „draugas Romanovas“. Juk ne visi rusai yra Romanovai, ir ne visi rusai yra draugai. Čia turbūt taip visi anglakalbiai įsivaizduoja šią tautą. Šiaip pakankamai neblogas šnipų ir šnipinėjimo trileris, pateikiamas daugiausia dviejų veikėjų akimis. Blogiuko Romanovo ir geruolio Adamo Skoto. Pati istorija iš tikrųjų nėra labai ypatinga ir išskirtinė – vienas bėga, kitas gaudo. Labiau pats įtikinamas rašymo stilius ir tikroviškumas šią knygą paverčia kiek geresnę nei vidutinę. Be to man buvo malonu atrasti dar vieną Šaltojo karo trilerį, kurių, mano manymu, niekada nebus per daug. Veikėjai man pasirodė atskleisti pakankamai. Trūko tik jų emocijų ir vidinių išgyvenimų. Pavyzdžiui, kai nužudoma Adamo mergina, per daug nesigilinama į jo emocijas. Jų čia praktiškai nulis. Visgi čia nėra psichologinis trileris, tad nėra ko per daug ir reikalauti. Istorija man taip pat pasirodė kiek per ilga ir nekantriam skaitytojui ši knyga gali pasirodyti kaip nesibaigiantis košmaras, ypač tie pirmi 170 puslapių. Taip pat patys veikėjų veiksmai vietomis atrodė išties absurdiški arba nerealūs. Tarkim Adamo pabėgimas nuo kankintojų. Realiam pasauly mes sakytume „taip nebūna“, bet juk čia ir nėra realu, todėl lygiai kaip mes žiūrime nerealius Holivudiškus filmus, lygiai taip pat nerealiai ir skaitykime šitą knygą ir viskas bus ok. Taip pat pastebėjimas sau – gan ilgi knygos skyreliai. Kartais būdavo sunku pasiekti jų pabaigą, ypač grįžus namo pavargusiam po darbo. Pabaiga sugadino visą knygą. Labai nustebino, jei atvirai visai nieko nesupratau, be to galėjo būti labiau dramatiška, na bet yra kaip yra. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad aš likau sudomintas ir suintriguotas šio rašytojo kūryba ir ateityje būtinai pasiimsiu dar bent vieną jo kūrinį.