Jeffrey Archerio knyga „Atsargiai, norai pildosi“ pradedama pasakojimu apie Hario Kliftono ir jo žmonos Emos kelionę į ligoninę skubant išsiaiškinti jų sūnaus Sebastijono, patekusio į sunkią autoavariją, likimą. Bet kuris iš važiavusiųjų žuvo – Sebastijonas ar geriausias jo bičiulis Brunas?
Kai Rosas Bačananas priverčiamas atsistatydinti iš Baringtono laivybos kompanijos valdybos pirmininko pareigų, jo vietą nori užimti Ema Klifton. Tačiau donas Pedras Martinesas ketina prakišti savąją marionetę – siaubingąjį majorą Aleksą Fišerį, – kad šis sužlugdytų Baringtonų šeimos kompaniją būtent tada, kai ši ketina statyti naują prabangų laivą „Bakingamas“.
Hario ir Emos įvaikinta dukra laimi Sleido dailės akademijos stipendiją, mokosi Londone ir įsimyli studijų draugą Klaivą Bingamą, kuris jai peršasi. Abi jaunųjų šeimos džiaugiasi, kol būsimos Džesikos anytos Priscilos Bingam neaplanko sena bičiulė ledi Virginija Fenvik ir į vestuvių taurę neįšvirkščia nuodų.
Tada netikėtai Baringtono kompanijos valdyboje pradeda dirbti Sedrikas Hardkastlas, stačiokas jorkšyrietis, kurio niekas nebuvo nei matęs, nei girdėjęs. Šitai sukelia nelauktą suirutę, kuri pakeis visų Kliftonų ir Baringtonų šeimų gyvenimus. Pirmiausia Hardkastlas turi apsispręsti, kurį kandidatą palaikyti renkant naująjį valdybos pirmininką – Emą Klifton ar majorą Fišerį. Paaiškėjus sprendimui, viskas pasisuka dar kitaip, ir tada jau neįmanoma ramiai nusėdėti vietoje.
„Atsargiai, norai pildosi“ puikiai atskleidžia Archerio pasakotojo talentą: epinėje pasakoje apie meilę, kerštą, tikslo siekį ir išdavystę Kliftonų ir Baringtonų šeimos žemgia į septintą dešimtmetį.
Jau galvojau, kad pasitvirtins mano spėjimas, kad kas antra Kliftonų kronikos knyga yra prasta. Pirmoji knyga buvo gera. Antroji buvo šiaip sau. Trečioji buvo irgi nebloga, na o ši, ketvirtoji, pagal mano spėjimą turėjo būti irgi niekam tikusi. Laimei mano teorija nepasitvirtino ir ketvirtoji knyga pasirodė net įdomesnė nei ankstesnės.
Visgi pradžia buvo gan vangi. Kelios knygos istorijos pasirodė gan nuobodžios. Knygoje, kaip visad daug pinklių ir klastos, visai kaip muilo operoje. Na o aistros knygos pradžioje verda apie Baringtono laivybos kompaniją, kuri ketina statyti, o vėliau pradeda statyti prabangų laivą „Bakingamas“. Vėliau susitelkiama ties Džailzo Baringtono kandidatavimu į Leiboristų partijos vadovo vietą. Abi istorijos gan nuobodžios, nes sukasi apie politiką ir politikavimą, ko aš tiesiog nepernešu. Čia, turbūt, kaltas mūsų Seimas. Kaip bebūtų, kiek įdomiau pasidaro, kai istorija atsigręžia į Kliftonų jaunimą, o būtent į Džesiką, kuri turi talentą tapybai, o vėliau Sebastijoną. Džesika Klifton ir jos draugas Klaivas išties įdomūs, geri ir nuoširdūs žmonės, tad buvo malonu apie juos skaityti, o ypač kai paaiškėja tiesa apie merginos tikruosius tėvus. Aišku čia irgi neapsieita be dramos ir piktavalių kėslų, kurie priveda prie liūdnos pabaigos. Vėliau buvo pasakojama apie Sebastijoną Kliftoną ir Samantą Sulivan. Ši istorija irgi pasirodė miela ir įdomi, su daug netikėtumų ir linksmų nesusipratimų.
Vėliau rašoma apie tai, kaip galiausiai Kliftonai ir Baringtonai susivienija ir nusprendžia nebekęsti priešų pinklių ir ima kurti planus, kaip patiems įveikti šiuo metu didžiausią jų priešą – doną Perdą Martinesą. Visa ši muilo opera man kiek priminė Lietuvą prieš kokius dvidešimt metų užvaldžiusį serialą Santa Barbara. Tiek pat daug dramos, piktų kėslų, nelauktų posūkių, aistrų, meilės, pykčio ir išdavystės. Laimei išvengta kraujomaišos.
Perskaitęs knyga vėl pradėjau tikėti Arčeriu ir jo talentu rašyti šeimos sagas. Manau, pinigai išleisti knygai atsipirko su kaupu, tad nesigailiu išleidęs penketą eurų. Kiek teko skaityti anglakalbių nuomones apie knygas, tai didžiausias jų nuomone knygų minusas yra tas, kad į metus pasirodo tik po vieną knygą ir daug kas jau būna primiršęs ankstesnės knygos siužetą. Lietuviams tai greičiausiai negresia, mat mes atsiliekame su vertimu, tad, manau, kol išleis šeštąją knygą lietuviškai (anglų kalba turi pasirodyti 2016 metais), Arčeris jau bus įpusėjęs rašyti paskutiniąją, septintąją, knygą. Belieka tikėtis, kad kitos knygos bus ne ką prastesnės ir pasiūlys dar daugiau dramos ir mažiau politikos.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą