„Alibi“ – tikrai aukščiausios klasės detektyvas, parašytas puikiu, patraukliu stiliumi.
Hamondas Krosas siekia apygardos prokuroro posto. Jei jis būtų valstybės kaltintojas nekilnojamo turto magnato Lučio Petidžono nužudymo byloje, šios pareigos tikrai tektų jam. Tačiau, kol Hamondas tiki savo sėkme, kažkas kuria sąmokslą, kaip jį sužlugdyti.
Stefi Mandel – Hamondo kolegė, buvusi meilužė ir varžovė, taip pat siekia apygardos prokurorės kėdės. Roris Smilou, neprilygstamas žmogžudysčių detektyvas, senas Hamondo priešas, vylingoji gražuolė Deivė Petidžon, Lučio našlė, Hamondo šeimos draugė, per daug sąžininga, kad gedėtų savo vyro... Ir Hamondo pagrindinė įtariamoji – slėpininga moteris, turinti paslaptį, kuri gali tapti lemtinga Hamondo karjerai. Pirmą kartą gyvenime Hamondas pažeidžia taisykles įtariamosios naudai. Tačiau moteris turi puikų alibi – Hamondą Krosą...
Na būna knygų, kurias perskaitęs neturi ką pasakyti. Taip man nutinka gan retai, tačiau pasitaiko. Čia būtent tas atvejis, nes ilgai sėdėjau ir žiūrėjau į monitoriaus ekraną, kol radau žodžių išreikšti savo nuomonę. Knygoje pasakojama apie tai, kaip Plazos viešbučio kambaryje aptinkamas vietinės įžymybės Lučio Petidžono lavonas. Apžiūrėjus paaiškėja, kad šis nužudytas dviem šūviais po mente. Taigi prasideda ilgas ir sudėtingas tyrimas...
Na o iš tikrųjų, tai labai jautėsi, kad knyga parašyta moters. Nors mirtis yra centrinė knygos ašis, visgi žmogžudystė man čia pasirodė tik tarp kitko, labiau kaip priemonė atskleisti veikėjų charakterius. Knygoje daug aistrų, šiek tiek romantikos, šiokia tokia meilės linija su nepažįstamąja. Aišku čia randame ir lėtą tyrimą, įkalčių rinkimą, fotorobotus, skrodimą, apklausas ir visus kitus dalykus, kurių daugiau ar mažiau būna kiekviename detektyviniame romane.
Visgi kažkaip buvo sunku įsitraukti į istoriją, galbūt, kad tuo pačiu metu skaičiau ir kitą knygą, kuri pasirodė daug įdomesnė ir perėmė visą mano dėmesį, o gal atvirkščiai, ši knyga nepakankamai įtraukė, tad susitelkiau ties kita. Knyga nepriklauso jokiai veikėjų serijai, tačiau sakyti, kad herojų paveikslai nepakankami išplėtoti, neapsiverčia liežuvis. Romane rezgama daug intrigų ir pinklių, kokias, mano nuomone, gali sugalvoti tik moteris. Melodramos čia irgi yra gana nemažai, tačiau detektyvinė linija visai neprasta ar paprasta. Pagrindinis veikėjas Hamondas gan jautrus, sąžiningas, etiškas, minkšto stuburo tipas, kitais sakant pakankamai neįprastas detektyvinių romanų personažas. Romanas skaitosi gan lengvai, tačiau bent jau aš save turėjau šiek tiek priversti stumtis į priekį. Viską gadino būtent tas jausmingumas ir romantika. Pavyzdžiui, knygos veikėjas įtaria savo vienos nakties nuotykio nepažįstamąją dėl žmogžudystės, nes ši kažką slepia. O pasirodo, kad ši kažką slėpė, dėl to, kad pati įtarė Hamondą žmogžudyste. Na taip būna tik meilės romanuose ir muilo operose. Patys spręskit ar Jums tai prie širdies ir skaitykit, jei Jūsų atsakymas yra taip. Taip pat imkit skaityti romaną, jei vis dar tikite meile iš pirmo žvilgsnio ir mėgstate meilės romanus, tačiau ieškote kažko ne tokio banalaus ir iš detektyvo žanro.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą