Detektyvas Haris Bošas imasi bylos, kuri per dvidešimt metų taip ir nebuvo išaiškinta. Haris atranda ryšį tarp daug vėliau įvykdytos žmogžudystės ir dar 1992 metais padaryto nusikaltimo, kai per Los Andžele kilusias riaušes buvo nužudyta jauna žurnalistė iš Danijos – abiejų nusikaltimų vietose rastos kulkos buvo iššautos iš to paties ginklo.
Nors Hariui prieš dvidešimt metų teko pirmam apžiūrėti žurnalistės nužudymo vietą, tačiau vėliau byla buvo perduota detektyvams, kurie tyrė visus per Los Andželo riaušes įvykdytus nusikaltimus – jiems šios žmogžudystės išaiškinti taip ir nepavyko.
Iš balistinio tyrimo rezultatų Bošas supranta, kad jaunos žurnalistės mirtis buvo ne šiaip atsitiktinė per riaušes įvykdyta žmogžudystė, bet daug didesnę intrigą slepiantis nusikaltimas, glaudžiai susijęs su nužudytosios moters asmeniniu gyvenimu. Kaip įvykus lėktuvo katastrofai tyrėjai rausiasi po lėktuvo liekanas, taip ir Haris Bošas ieško nusikaltimo „juodosios dėžės“ – to vienintelio įkalčio, kurį suradus galiausiai paaiškėja, kas iš tiesų įvyko.
Knygos veiksmas prasideda 1992 metais, kuomet Los Andželo pietinę miesto dalį apėmusios riaušės, dėl išteisintų keturių policininkų, kurie žiauriai sumušė nuo policijos dideliu greičiu bandžiusį sprukti juodaodį vairuotoją. Riaušių metu, skersgatvyje, randamas smulkaus sudėjimo moters lavonas. Moteris buvo baltaodė ir nušauta šūviu į galvą. Ir nors visas miestas paskendęs riaušėse, o lavonai atrandami kas pusvalandį, Bošui norėjosi žinoti tik vieną – kas ir kodėl nužudė šią moterį, atvykusią iš kažkokio tolimo krašto, kuri dabar guli negyva priešais jį...
...vėliau veiksmas nusikelia po dvidešimt metų, į 2012, kur Bošas gauna užduotį ištirti nušautos žurnalistės mirtį. Jos mirtis taip ir nebuvo išaiškinta, mat pasibaigus suirutei, departamentas suformavo įvykdytų nusikaltimų tyrimų grupę, kuri ir buvo perėmusi Jespersen nužudymo bylą. Deja šiai grupei bylos tyrimo nepavyko pastūmėti į priekį, tad byla buvo padėta į archyvą. Bošą vis dar domino Anekės Jespersen byla, taigi po dvidešimties metų jis ir vėl imasi ją tirti. Tačiau atrasti naujų galų labai sunku, o padalinio vadovas nenori, kad byla taptu Hario hobiu, juolab, kad panašių bylų yra per šešis tūkstančius. Departamento vadovas taip pat bando vilkinti bylą, nes nenorėjo, kad išaiškėtų skaudi tiesa, jog nė viena riaušių metu įvykdyta žmogžudystė taip ir nebuvo įminta. Taigi pagrindinis knygos herojus imasi aiškintis seną bylą, kuri jį nuveda prie kareivių ir Persijos įlankos karo.
Kalbant apie Hario Bošo serijos knygas, negalima nepaminėti pokyčių įvykusių veikėjų gyvenimuose. Hario Bošo darbovietėje pasikeitė padalinio vadovas, kuris stengiasi visur dalyvauti ir kartais taip įkyriai, kad darbuotojams net sunku tverti. Bošas jau metus artimai draugauja su ankstesnėje knygoje pasirodžiusia veikėja Hana Stoun. Šioje knygoje Haris atšvenčia gimtadienį, taip pat sužinojau, kad vaikystėje jis augo prieglaudose. Prie įdomesnių šalutinių epizodų priskirčiau ir tai, kad knygos herojus pritraukia Profesinės etikos tarnybos dėmesį ir savo padalinio viršininko nemalonę.
Na o daugiau kažką ir nelabai reikia sakyti. Knyga tikrai labai gera ir įdomi. Visad maniau, jog įdomiausios bylos yra tos, kurios yra „šviežios“ ir padarytos neseniai arba vyksta realiu laiku. Kitaip sakant, kai vienu metu tyrėjas gaudo nusikaltėlį, o nusikaltėlis bando ištrūkti iš jam spendžiamų spąstų ir išvengti arešto, taip parodydamas, kad jis yra sumanesnis. Tačiau Michael Connelly sulaužo šį stereotipą ir parodo, kad net prieš dvidešimt metų padaryto nusikaltimo tyrimas gali būti įdomus ir intriguojantis. Veikėjų paveikslai labai ryškūs, beveik pirštais apčiuopiami. Šalutinės linijos visai nemaišo, o praskaidrina ir taip įdomią ir įtraukiančią knygą. Romanas tikrai labai tikroviškas, tačiau parašytas saikingai, nevarginant policijos kasdienybe ar nuobodžiomis realijomis. Knygoje atrinkta tik įdomioji policijos darbo dalis. Čia randame kaip policininkai įeina į namus su netikru orderiu, kaip apgaule iš įtariamųjų išgauna jiems reikalingus duomenis, kaip tikrina informaciją policijos sistemoje, galiausiai sužinome kaip skyriuje atliekami balistiniai ir kiti tyrimai.
Knygos viršelis šaukia, kad tai, cituoju: „Geriausias Amerikos kriminalų rašytojas“. Sakyčiau Daily Mirror paskelbė labai drąsiai ir nesikuklindami. Aš labiau sutikčiau su teiginiu, kad tai v i e n a s geriausių Amerikos kriminalų rašytojų. Šalia jo aš drąsiai statyčiau ir Patricia Cornwell. Pastaroji rašo ne ką prasčiau, turi savo stilių ir gerbėjų ratą. Lauksiu naujų Michael Connelly knygų lietuvių kalba, nes rašytojo knygos ne šiaip detektyvai, tai romanai su siela ir Amerikos istorija.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą