2023 m. II ketv.: „Tamsi šventa naktis“ ~ Michael Connelly

„Tamsi šventa naktis“ (Michael Connelly, 2023 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Detektyvė Renė Balard dirba naktinėje pamainoje, Los Andželo policijos departamente vadinamoje vėlyvuoju šou, ir vieną naktį, paryčiais sugrįžusi į Holivudo nuovadą, užtinka nepažįstamąjį, besirausiantį po senų bylų stalčius. Įsibrovėlis, pasirodo, yra į atsargą išėjęs detektyvas Haris Bošas, tiriantis seną įšaldytą bylą, kuri niekaip neduoda jam ramybės.

Balard negali Bošui leisti raustis departamento dokumentuose, bet, jam išėjus, pati pasidomi šia byla ir nejučia įsitraukia – iš gailesčio aukai ir pykčio jos žudikui. Kadangi Balard niekada nebuvo tokia pareigūnė, kuri pamiršta apie darbą vos pasibaigus pamainai, ji imasi bylos tyrimo.

Ši neištirta byla – Holivudo gatvėse gyvenusios, iš namų pabėgusios penkiolikmetės Deizės Kleiton nužudymas. Mergina buvo žiauriai nužudyta, o jos kūnas išmestas į konteinerį kaip kokia šiukšlė. Dabar Renė Balard suvienija jėgas su Bošu, kad išsiaiškintų, kas nutiko Deizei, ir galiausiai priverstų jos žudiką už tai atsakyti. Tirdami bylą, detektyvai užmezga trapų ryšį, tačiau šiai naujai partnerystei teks įveikti rimtų išbandymų tyrimui pasisukus netikėtai pavojinga linkme.

Maiklas Konelis gimė 1956 m. liepos 21 d. Filadelfijoje, PA. Kai jam buvo 12 metų, jis su šeima persikėlė į Floridos valstiją. Maiklas nusprendė tapti rašytoju, kai studijuodamas Floridos universitete atrado Raimondo Čandlerio knygas. Įtrauktas Filipo Marlau pasaulio būsimasis autorius bematant pasirinko žurnalistikos ir kūrybinio rašymo programas. Baigęs mokslus 1980 m., Konelis dirbo laikraščiuose Deitona Biče ir Fort Loderdeilyje, Floridoje, daugiausia specializuodamasis nusikalstamumo srityse. Fort Loderdeilyje jis rašė apie policiją ir nusikaltimus per žudynių ir smurto bangą, nuvilnijusią Pietų Floridoje „kokaino karų“ laikotarpiu. 1986 m. jis ir kiti du žurnalistai keletą mėnesių domėjosi žmonių, išgyvenusių didelę oro transporto katastrofą, likimais. Jie parašė žurnalistinę istoriją apie avariją ir išgyvenusius, kuri vėliau buvo įtraukta į trumpąjį sąrašą Pulitzerio premijai už dramaturgiją. Publikuota istorija pakylėjo Konelį į aukštesnius žurnalistikos „vandenis“, kadangi po jos paskelbimo jis buvo pakviestas dirbti nusikaltimų reporterio darbą viename didžiausių šalies laikraščių „Los Angeles Times“. Maiklas yra perkamiausias trisdešimt dviejų romanų ir vieno negrožinės literatūros kūrinio autorius. Daugiau nei septyniasdešimt keturi milijonai jo knygų egzempliorių parduodami visame pasaulyje ir išversti į keturiasdešimt užsienio kalbų. Pats pirmasis jo romanas „Juodasis aidas“ 1992 m. laimėjo prestižinį Amerikos rašytojams įteikiamą „Edgaro apdovanojimą“ už geriausią pirmąjį romaną. 2002 m. Klintas Ystvudas režisavo ir vaidino 1998 m. Konelio romano „Kraujo grupė“ ekranizacijoje. 2011 m. kovą pasirodė jo romano „Linkolno advokatas“ ekranizacija, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Metju Makonahis. Paskutiniai jo „New York Times“ bestseleriai yra „Tamsi šventa naktis“, „Dvi tiesos rūšys“, „Vėlyvasis šou“, „Klaidinga atsisveikinimo pusė“, „Degantis kambarys“, „Kaltės dievai“, „Juodoji dėžė“ ir kiti. Maiklas taip pat yra „Amazon Studios“ kuriamo draminio serialo „Bošas“, sukurto pagal jo knygų veikėją Harį Bošą, vykdomasis prodiuseris. Autorius šiuo metu dienas leidžia Kalifornijoje ir Floridoje. Naujausiame į lietuvių kalbą išverstame romane „Tamsi šventa naktis“ rašytojas sujungia dviejų jo sukurtų personažų istorijas į vieną. Šį kartą jiems tenka tirti prieš beveik dešimtmetį dingusios ir vėliau žiauriai nužudytos benamės merginos bylą. Na o istorija randa pradžią vieną tamsią naktį Los Andžele, kurio gatvėse nuolat patruliuoja Renė Balard, viena iš daugelio šio didmiesčio policininkių. Naktis netrukus užleis savo vietą dienai, tad dabar pagrindinė policininkės Renė užduotis – parašyti ataskaitą savo šefui. Visgi moteriai įpusėjus raporto rašymą, jos dėmesį patraukia prie policijos dokumentų spintos besisukiojantis nepažįstamas vyriškis. Netrukus paaiškėja, kad nepažįstamasis yra į atsargą išėjęs detektyvas Haris Bošas. Taip, senos draugystės su leitenantu dėka jis pateko į policijos archyvą ir ėmė kuistis. Taip jis kaltas, tačiau dėl to visiškai nesigaili. Juk jis tai padarė dėl rimtos priežasties: norėdamas atsikratyti senų vaiduoklių, neduodančių jam miegoti naktimis. Balard demaskuoja įsibrovėlį, tačiau išsiaiškinusi kuo būtent jis domėjosi, nusprendžia ir pati tame sudalyvauti. Aplanke, kurio ieškojo buvęs detektyvas yra dokumentai apie Deizę Kleiton, beviltišką penkiolikmetę merginą, kuri pabėgusi iš namų klajojo Holivudo gatvėmis, kol vieną naktį buvo pagrobta, išprievartauta, žiauriai nužudyta, o tada išmesta į gatvę it kokia šiukšlė. Renė mano, kad tokio žiauraus poelgio kaltininkas negali likti nenubaustas, tad pasidomėjusi bylos detalėmis sujungia savo jėgas su žymiuoju Bošu. Abu šie tyrėjai turi buldogo uoslę ir maniją persekioti, tad laiko slapstytis nusikaltėliui, atėmusiam Deizę iš šio pasaulio, liko labai, labai mažai... Romanas „Tamsi šventa naktis“ yra tiesiog nepriekaištingas policijos kasdienybę vaizduojantis kūrinys. Aš esu perskaitęs visus į lietuvių kalbą išverstus Maiklo Konelio romanus ir vis dar laikausi kažkada išsakyto pasižadėjimo „perskaityti tiek autoriaus knygų, kiek tik jų bus išversta“. Tiesiog Maiklo Konelio romanai yra tokie įdomūs, tokie hiper realistiški, gyvas įrodymas to, kad juos parašęs asmuo yra žmogus, išmanantis policijos procedūras ir jos veikimo principus. Vienas pagrindinių Maiklo Konelio knygų aspektų yra greitas tempas, kurį taip pat lydi kvapą gniaužiantys nusikaltimai ir veikėjai, kurių detalizuoti portretai tiesiog atima žadą. Skaitydami šio autoriaus romanus Jūs jaudinsitės dėl personažų likimų, negalėsite atsikratyti minties, kad esate juos sutikę realiame gyvenime. Aš jau nekalbu apie sunkų darbą, kurį jie atlieka bandydami apsaugoti mus ir mums artimus žmones. Pabaigai norisi pasakyti tik viena: Maiklai Koneli, tu ir vėl tai padarei, tu ir vėl privertei mane nubraukti ašarą nuo skruosto! Šaunuolis!

Kitos skaitytos knygos

● „Win, Lose or Die“ ~ John Gardner: ⭐3/5.
● „Scorpius“ ~ John Gardner: ⭐4/5.
● „Le Cœur surpris“ ~ Maurice Leblanc: ⭐4/5.
● „Dans l’ombre“ ~ Maurice Leblanc: ⭐4/5.
● „La Peur du vertige“ ~ Maurice Leblanc: ⭐4/5.
● „Kai karalius miršta“ ~ Elina Backman: ⭐3/5.
● „Apie rašymą. Memuarai apie amatą“ ~ Stephen King: ⭐4/5.
● „Obscuritas“ ~ David Lagercrantz: ⭐3/5.

„Vėlyvasis šou“ ~ Michael Connelly

„Vėlyvasis šou“ (Michael Connelly, 2017 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Renė Balard dirba Holivudo nuovados naktinėje pamainoje, arba vėlyvajame šou, kur pradeda tirti daugybę nusikaltimų. Bet nė vieno tyrimo detektyvė nebaigia, nes ryte bylas privalo atiduoti kolegoms iš dieninės pamainos. Kadaise daug vilčių teikusi pareigūnė buvo pažeminta pareigomis, nes išdrįso pateikti lytinio priekabiavimo skundą prieš viršininką.

Bet vieną naktį jai atitenka dvi bylos, su kuriomis ji nenori atsisveikinti: žiauriai sumušta prostitutė buvo palikta mirti automobilių stovėjimo aikštelėje, o per šaudymą naktiniame klube nužudyta jauna moteris. Balard pasiryžta išaušus dienai nepasiduoti ir tyrimą tęsti. Nepaisydama viršininkų įsakymų ir savo pačios porininko norų, ji dienomis dirba prie bylų, o naktimis patruliuoja vėlyvajame šou. Byloms vis labiau susipinant, Balard po truputį artėja prie savo pačios demonų. Ima aiškėti priežastis, kodėl nepalieka šio darbo, nesvarbu, kokiomis užduotimis ją užverčia viršininkai.

Maiklas Konelis yra parašęs dvidešimt devynis romanus, tarp jų ir New York Times bestselerius „Išvirkščioji sudie pusė“ („The Wrong Side of Goodbye“) ir „Perėja“ („The Crossing“). Jo knygų, tarp jų ir Hario Bošo bei Linkolno Lojerio serijų, visame pasaulyje buvo išleista daugiau nei šešiasdešimt milijonų egzempliorių. Konelis yra dirbęs laikraščio reporteriu, laimėjęs daugybę apdovanojimų už savo žurnalistinę veiklą bei romanus. Jis yra serialo „Bošas“ vykdomasis prodiuseris. Rašytojas gyvena Kalifornijoje ir Floridoje. Naujausiame savo kūrinyje „Vėlyvasis šou“ autorius supažindina mus su dviem detektyvais, dirbančiais saulėtame ir spindinčiame Holivude...

Renė Balard ir Džonas Dženkinsas dirbo naktinėje pamainoje – vėlyvajame šou – ir ėmėsi vienos bylos po kitos, reikalaujančios detektyvo, nusprendžiančio, ar rašyti pirminį raportą, ar priskirti atvejį savižudybei, įsikišimo. Bet patys bylų netyrė. Surašydavo pirminius raportus ir ryte atiduodavo į atitinkamus skyrius. Apiplėšimai, lytinė prievarta, įsilaužiamosios vagystės, automobilių nuvarymas ir taip toliau, ir panašiai. Kartais Balard mėgdavo dirbti su byla nuo pradžios iki galo, bet tai buvo ne jos darbas.

Ir visgi sumuštos ir automobilių aikštelėje išmestos prostitutės likimas ypač stipriai sujaudino Balard. Juk tas, kas tai padarė yra didžiulis blogis. Kūnas buvo apkandžiotas ir sumuštas kastetu, kas rodė, kad būta plano, būta kažko rimčiau. Ją laikė ilgai surištą ir stipriai kankino. Renė žinojo, kad kažkur slankioja didis blogis, ir tą blogį reikia sulaikyti. Tačiau ne viskas buvo taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk Dženkinsas buvo vyresnysis partneris ir tokiais atvejais nulemdavo būtent jo sprendimas.

Visgi nespėjus dorai susitarti, Renė gauna skambutį iš leitenanto Manrou, pergrupuojančio Balard ir Dženkinso darbus, kadangi Saulėlydžio bulvare susišaudymo metu žuvo keturi žmonės, o penktoji auka, padavėja, šiuo metu buvo vežama į ligoninę. Ir nors iš pirmo žvilgsnio mergina buvo atsitiktinė auka – atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu laiku – Balard imasi tyrimo nepaisant kolegų pareiškimo nesipainioti jiems po kojomis...

Kažką plačiau aprašinėti neverta, juk žymiai smagiau viską atrasti patiems skaitant knygą. O romanas išties šaunus. Tai tas kūrinys, kuriame Jūs ne tik kad išgirsite daug policininkų žargono, kaip antai KMA, reiškiančio aukos mirtį; „daržinė“, kas reiškia į vieną eilę sustumtus stalus, arba kitaip sakant skyrių; „žalieji“ – žalios spalvos dokumentai, kuriuos privalo pasirašyti pamainos viršininkas, kad būtų išmokėtų pinigai už viršvalandžius, bet taip pat pamatysite tą sambrūzdį nusikaltimo vietose, kai patalpose stumdosi detektyvai, technikai, fotografai ir operatoriai. Aš jau nekalbu apie naujausios technikos, padedančios policininkams darbe, panaudojimą, kaip tarkim mobilieji telefonai su fotoaparatais, 360 laipsnių panoraminė kamera, kurios dėka padaromi nusikaltimo vietos 3D vaizdo įrašai, garsą įrašanti technika ir mikrofonai, bei kiti įprasti detektyvų pagalbininkai, pavyzdžiui, vėliavėlės žyminčios įkalčius, pirštinės ar radijo stotelės.

Pati Renė Balard irgi ne ką mažiau įdomi asmenybė, nei visi tie teismo ekspertizės daikčiukai. Ji buvo parašiusi skundą dėl lytinio priekabiavimo, tačiau tuometinis jos kolega Česteinas jos nepalaikė, tad liudininkui skundo nepatvirtinus, byla nebuvo iškelta. Vidaus reikalų skyrius nusprendė, kad skundas buvo nepagrįstas, tad leitenantas Olivesas liko eiti tas pačias pareigas, o Balard buvo perkelta į Holivudo poskyrį, dirbti naktinėje pamainoje. Anksčiau ji dirbo Apiplėšimų ir žmogžudysčių padalinyje ir kartu su partneriu Česteinu buvo išaiškinusi nemažai nusikaltimų. Visgi užsidegimo ir taip vadinamos policininkų „uoslės“ ji neprarado net ir naktinėje pamainoje, tad jau netrukus mes esame supažindiname su naujausiais jos tiriamų bylų užkulisiais.

Renė ne tik kad reikės knistis po aukos daiktus, tvirtinti mirusiosios tapatybę, pranešti apie mirtį artimiesiems, bet ir rašyti raportus, apklausti liudininkus, ieškoti informacijos nusikaltimų registre, ar net pačiai bandyti sulaikyti įtariamąjį.

Jau anksčiau esu rašęs, kad jei Paricija Kornvel yra teisminės ekspertizės meistrė, Džonas Grišemas yra puikus teisinių trilerių rašytojas, tai Maiklas Konelis, be jokios abejonės, yra policininkų kasdienybės virtuozas. Jis rašo taip įtikinamai, jog jo kūriniai labiau primena tikrų policininkų atsiminimus, nei tiesiog eilinę fikciją. Na o dialogų ir paties teksto proporcijos parinktos taip idealiai, kad į šalį padėti romaną tampa tiesiog neįmanoma. Veikėjai čia taip pat yra labai įtikinami, o jų gyvenimo epizodai svaigina geriau nei narkotikai. Aišku visi netikintys sakys: „Tu ir vėl mėtaisi įmantriomis frazėmis ir ne ką daugiau“, bet tiesa yra ta, kad kiek aš begirčiau šią knyga, to vis tiek bus per mažai. Kūrinys yra tiesiog hyper geras. Jau ko verti Los Andželo paplūdimiai su spindinčiu smėliu ir bangas skrodžiančiais banglentininkais.

Kartą „Goodreads“ svetainės kūrėjai paklausė savo lankytojų, ar jie turi savo mėgstamiausią knygų leidyklą. Aš tada atsakiau, kad neturiu, tačiau gerai apsvarstęs turiu pripažinti, kad myliu „Jotemą“, vien dėl jos leidžiamų Džono Grišemo, Deno Brauno ir Maiklo Konelio knygų. Jos yra tiek geros, kad aš esu pasiryžęs jų pirkti tiek, kiek tik bus leidžiama. Gaila tik kad jos pasirodo palyginti retai, o ir leidžiamos dažniausiai ne eilės tvarka.

„Juodoji dėžė“ ~ Michael Connelly

„Juodoji dėžė“ (Michael Connelly, 2014 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Detektyvas Haris Bošas imasi bylos, kuri per dvidešimt metų taip ir nebuvo išaiškinta. Haris atranda ryšį tarp daug vėliau įvykdytos žmogžudystės ir dar 1992 metais padaryto nusikaltimo, kai per Los Andžele kilusias riaušes buvo nužudyta jauna žurnalistė iš Danijos – abiejų nusikaltimų vietose rastos kulkos buvo iššautos iš to paties ginklo.

Nors Hariui prieš dvidešimt metų teko pirmam apžiūrėti žurnalistės nužudymo vietą, tačiau vėliau byla buvo perduota detektyvams, kurie tyrė visus per Los Andželo riaušes įvykdytus nusikaltimus – jiems šios žmogžudystės išaiškinti taip ir nepavyko.

Iš balistinio tyrimo rezultatų Bošas supranta, kad jaunos žurnalistės mirtis buvo ne šiaip atsitiktinė per riaušes įvykdyta žmogžudystė, bet daug didesnę intrigą slepiantis nusikaltimas, glaudžiai susijęs su nužudytosios moters asmeniniu gyvenimu. Kaip įvykus lėktuvo katastrofai tyrėjai rausiasi po lėktuvo liekanas, taip ir Haris Bošas ieško nusikaltimo „juodosios dėžės“ – to vienintelio įkalčio, kurį suradus galiausiai paaiškėja, kas iš tiesų įvyko.

Knygos veiksmas prasideda 1992 metais, kuomet Los Andželo pietinę miesto dalį apėmusios riaušės, dėl išteisintų keturių policininkų, kurie žiauriai sumušė nuo policijos dideliu greičiu bandžiusį sprukti juodaodį vairuotoją. Riaušių metu, skersgatvyje, randamas smulkaus sudėjimo moters lavonas. Moteris buvo baltaodė ir nušauta šūviu į galvą. Ir nors visas miestas paskendęs riaušėse, o lavonai atrandami kas pusvalandį, Bošui norėjosi žinoti tik vieną – kas ir kodėl nužudė šią moterį, atvykusią iš kažkokio tolimo krašto, kuri dabar guli negyva priešais jį...

...vėliau veiksmas nusikelia po dvidešimt metų, į 2012, kur Bošas gauna užduotį ištirti nušautos žurnalistės mirtį. Jos mirtis taip ir nebuvo išaiškinta, mat pasibaigus suirutei, departamentas suformavo įvykdytų nusikaltimų tyrimų grupę, kuri ir buvo perėmusi Jespersen nužudymo bylą. Deja šiai grupei bylos tyrimo nepavyko pastūmėti į priekį, tad byla buvo padėta į archyvą. Bošą vis dar domino Anekės Jespersen byla, taigi po dvidešimties metų jis ir vėl imasi ją tirti. Tačiau atrasti naujų galų labai sunku, o padalinio vadovas nenori, kad byla taptu Hario hobiu, juolab, kad panašių bylų yra per šešis tūkstančius. Departamento vadovas taip pat bando vilkinti bylą, nes nenorėjo, kad išaiškėtų skaudi tiesa, jog nė viena riaušių metu įvykdyta žmogžudystė taip ir nebuvo įminta. Taigi pagrindinis knygos herojus imasi aiškintis seną bylą, kuri jį nuveda prie kareivių ir Persijos įlankos karo.

Kalbant apie Hario Bošo serijos knygas, negalima nepaminėti pokyčių įvykusių veikėjų gyvenimuose. Hario Bošo darbovietėje pasikeitė padalinio vadovas, kuris stengiasi visur dalyvauti ir kartais taip įkyriai, kad darbuotojams net sunku tverti. Bošas jau metus artimai draugauja su ankstesnėje knygoje pasirodžiusia veikėja Hana Stoun. Šioje knygoje Haris atšvenčia gimtadienį, taip pat sužinojau, kad vaikystėje jis augo prieglaudose. Prie įdomesnių šalutinių epizodų priskirčiau ir tai, kad knygos herojus pritraukia Profesinės etikos tarnybos dėmesį ir savo padalinio viršininko nemalonę.

Na o daugiau kažką ir nelabai reikia sakyti. Knyga tikrai labai gera ir įdomi. Visad maniau, jog įdomiausios bylos yra tos, kurios yra „šviežios“ ir padarytos neseniai arba vyksta realiu laiku. Kitaip sakant, kai vienu metu tyrėjas gaudo nusikaltėlį, o nusikaltėlis bando ištrūkti iš jam spendžiamų spąstų ir išvengti arešto, taip parodydamas, kad jis yra sumanesnis. Tačiau Michael Connelly sulaužo šį stereotipą ir parodo, kad net prieš dvidešimt metų padaryto nusikaltimo tyrimas gali būti įdomus ir intriguojantis. Veikėjų paveikslai labai ryškūs, beveik pirštais apčiuopiami. Šalutinės linijos visai nemaišo, o praskaidrina ir taip įdomią ir įtraukiančią knygą. Romanas tikrai labai tikroviškas, tačiau parašytas saikingai, nevarginant policijos kasdienybe ar nuobodžiomis realijomis. Knygoje atrinkta tik įdomioji policijos darbo dalis. Čia randame kaip policininkai įeina į namus su netikru orderiu, kaip apgaule iš įtariamųjų išgauna jiems reikalingus duomenis, kaip tikrina informaciją policijos sistemoje, galiausiai sužinome kaip skyriuje atliekami balistiniai ir kiti tyrimai.

Knygos viršelis šaukia, kad tai, cituoju: „Geriausias Amerikos kriminalų rašytojas“. Sakyčiau Daily Mirror paskelbė labai drąsiai ir nesikuklindami. Aš labiau sutikčiau su teiginiu, kad tai v i e n a s geriausių Amerikos kriminalų rašytojų. Šalia jo aš drąsiai statyčiau ir Patricia Cornwell. Pastaroji rašo ne ką prasčiau, turi savo stilių ir gerbėjų ratą. Lauksiu naujų Michael Connelly knygų lietuvių kalba, nes rašytojo knygos ne šiaip detektyvai, tai romanai su siela ir Amerikos istorija.

„Žymė“ ~ Michael Connelly

„Žymė“ (Michael Connelly, 2014 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Hariui Bošui suteikti treji metai, iki jis turės iš Los Andželo policijos departamento pasitraukti į pensiją, tad labiau nei kada nors anksčiau trokšta tirti kuo daugiau bylų. Ir vieną dieną jam tenka iškart dvi.

DNR iš 1989 metų išžaginimo ir nužudymo bylos atitinka dvidešimt devynerių metų amžiaus nuteisto prievartautojo. Buvo jis aštuonmetis žmogžudys ar naujoje regioninėje kriminalistikos laboratorijoje įvyko kokia nors baisi klaida? Pastaroji galimybė sukeltų abejones visomis jau teisme nagrinėjamomis bylomis. O paskui Bošas su savo parneriu iškviečiami į mirties įvykio, galbūt susijusio su vidaus politikos intrigomis, vietą.

Municipaliteto tarėjo Irvino Irvingo sūnus nušoko ar buvo išstumtas iš viešbučio „Chateau Marmont“ balkono. Irvingas, ilgalaikė Bošo kerštingoji lemtis, pareikalavo, kad tyrimui vadovautų Haris. Atkakliai tirdamas iškart dvi bylas, Bošas atskleidžia du šiurpius dalykus: nežinomą žmogžudį, net tris dešimtmečius siautėjusį mieste, ir politinį sąmokslą, menantį tamsią policijos departamento istoriją.

Toliau tęsiu Hario Bošo serijos knygų skaitymą. Šį kartą Hariui tenka tirti dvi bylas: seną neišaiškintą žmogžudystę ir šviežią žmogžudystę-savižudybę. Pirmojoje byloje auka buvo devyniolikmetė Lilė Prais. Ji buvo pagrobta gatvėje, kai sekmadienį popiet Venise ėjo namo iš pliažo. Prais gyveno Lojidžo gatvėje su trimis kambario draugėmis. Jos kūnas buvo rastas kitą rytą ant akmenų prie iškasos. Buvo nuoga, išžaginta ir pasmaugta. Žmogžudystę tenka tirti paskubomis, mat bylos DNR mėginys galėjo būti supainiotas, o tas gali prišaukti Vidaus tyrimų tarnybos dėmesį. Antroje byloje Haris ir jo kolega Ču gauna užduotį ištirti municipalinio tarėjo Irvino Irvingo sūnaus mirtį, mat šis nušoko arba buvo išmestas pro viešbučio balkoną.

Pirmiausia prieš kažką plačiau šnekėdamas pasakysiu, kad po mano prieš tai skaityto knygos „Akivarai“ veiksmo praėjo ne tiek jau ir mažai, o kažkur septyneri metai. Tad nenuostabu, kad herojų gyvenimuose įvyko daug lauktų ir nelauktų pasikeitimų. Bošas vėl grįžęs į policiją ir jau pakeitęs kelis skyrius. Dabar jis dirba Neišaiškintų bylų poskyryje, kur tiria senas bylas. Jo duktė jau spėjo užaugti, jai jau penkiolika ir ji gyvena su tėvu. Hario buvusi žmona jau mirusį, o dukrą Bošas augina nuo trylikos. Jo dukra Medė yra tikra policininko atžala, tad nenuostabu, kad išmokyta užsirakinti duris, naudotis „Glock“ pistoletu, o užaugusi nori būti detektyvė, kaip ir tėtis. Taigi knygos veikėjų gyvenimai labai įdomūs ir traukia ne ką mažiau nei nusikaltimų aiškinimasis. Tai yra viena iš kelių stipriųjų knygos pusių, nes skaitant norisi pažinti veikėjus, norisi sužinoti, kaip jiems seksis ateityje, kaip keisis jų gyvenimai, kas verčia pirkti vėlesnes knygas.

Kita stiprioji knygos pusė, tai pačios bylos. Kiekviena nauja knyga, tai vis kita istorija su kitais veikėjais, vietomis, įkalčiais, alibi ir pan. Šioje knygoje mes randame seną neišaiškintą istoriją ir šviežią žymaus žmogaus atžalos mirtį. Hariui teks pasinaudoti visa savo patirtimi ir išmone, kad išaiškintų jas tinkamai ir iki galo. Tirdamas bylas jis turės apklausti vietinį pedofilą-žagintoją, dalyvauti skrodime, gilintis į senus popierius, domėtis taksi verslo užkulisiais, ieškoti prievartautojo ir pan. Skaityti labai įdomu, o dialogai neleidžia atsiplėšti. Jų knygoje nei per daug, nei per mažai, pats tas. Knyga parašyta labai tikroviškai, atrodo lyg skaitytum tikro detektyvo atsiminimus, tačiau siužetas tikrai nekasdieniškas, įtraukiantis, tad nuobodžiauti netenka. Šioje knygoje Haris vėl pradeda galvoti apie pasitraukimą į atsargą, tačiau knygos pabaigoje išaiškėjusi tiesa jam parodo, kad jo darbas dar nebaigtas. Žagintojo byla atskleidžia kraupia tiesą, kuri labai skausminga, deginanti sielą ir garantuotai paliksianti vidinius randus, kokius nešiojasi tik žmogžudystes tiriantys farai. Knyga mums parodo vieną iš pavyzdžių, kaip vienas monstras pagimdo kitą tokį patį.

Negaliu knygos nepalyginti su neseniai skaitytu kito rašytojo detektyvu – „Tas, kuris nugalės drakoną“. Kas sako, kad Leif G. W. Persson knygos geros, aš pasakysiu, kad tas paprasčiausiai neskaitė gerų detektyvų. Knyga „Žymė“ yra gero detektyvo pavyzdys ir reklamos čia visai nereikia.

„Akivarai“ ~ Michael Connelly

„Akivarai“ (Michael Connelly, 2006 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Į pensiją išėjusio buvusio policininko Terio Makebo mirtis iš pažiūros nekelia jokių įtarimų: su persodinta širdimi gyvenęs ir daug vaistų vartojęs žmogus staiga sukniumba prie savo katerio vairo kone liudininkų akivaizdoje. Ir vis dėlto per skrodimą išryškėjusi mįslinga aplinkybė, kad gyvybei palaikyti privalomų vaistų turinys buvo sukeistas, paskatina velionio žmoną kreiptis į buvusį savo vyro kolegą ir bičiulį privatų detektyvą Harį Bošą. Po kruopelytę rinkdamas paskutiniųjų savo draugo gyvenimo mėnesių faktus, Bošas išplaukia į plačius vandenis su grėsmingais akivarais ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme.

Buvusio kolegos mirties aplinkybės seklį atveda prie plačių užmojų žudiko maniako bylos, kuriai slapčia nuo visuomenės jau mestos didžiulės FTB pajėgos, o nusikaltėlio persekiojimas baigiasi per milžinišką liūtį pavojingai ištvinusios Los Andželo upės akivaruose.

Teris Makebo, buvęs policininkas, prieš mėnesį mirė savo motorlaivyje, sustojus persodintai širdžiai. Ji plakė naujajam šeimininkui šešerius metus, daugiau nei vidutiniškai prastuksi persodintos širdys, tačiau galiausiai neatlaikė kaip ir pirmoji. Atrodo natūrali mirties priežastis, kol neatrandama, kad mirusiojo kūne trūko kai kurių vaistų, kurios jis turėjo gerti, pėdsakų. Žmonai nunešus ištirti, paaiškėjo, kad jie netikri, buvo pakeisti homeopatiniais preparatais. Po šio įvykio policininko žmona nusprendžia kreiptis į Harį Bošą pagalbos, juolab, kad šis pažinojo ir dirbo su jos mirusiu vyru. Tuo metu FTB agentė Rachelė Voling bando sugauti seną priešą, serijinį žudiką ir maniaką Robertą Backų, kitaip dar „Poetą“, nužudžiusį galybę žmonių.

Kiekvienas save gerbiantis detektyvų rašytojas, anksčiau ar vėliau turi parašyti knygą, kurios centre būtų serijinis žudikas. Maiklas Konelis tą darė jau anksčiau, tačiau lietuvius su tuo supažindina knygoje „Akivarai“. Iš patirties sakau, kad nors serijinių žudikų tema būna dažnai labai baugi ir kelia siaubą, tačiau masina skaitytoją, mat viskas kas mums nepažįstama ar uždrausta, traukia mus kaip magnetas. Nepamirškime ir to, kad tikras detektyvų mėgėjas trokšta iš šio žanro, kad širdis imtų greičiau varinėti kraują, kad pulsas padažnėtų, o burna išdžiūtų, kitaip sakant skaitytojas trokšta aštrių pojūčių. Tikras detektyvas turi kelti įtampą, išvaduoti mus iš monotonijos ir neleisti užmigti naktimis. Tą būtent ir bando padaryti Maiklas Konelis knygoje „Akivarai“. Visgi kas laukia aštraus, greito ir veiksmo kupino siužeto, liks nusivylę. Kas skaitė rašytojo knygų žino, kad autoriui svarbesnis detalus ir kruopštus tyrimas, policininko ar detektyvo kasdienybės parodymas. Šioje knygoje mums pristatomos dvi istorijos. Haris Bošas tiria draugo mirties aplinkybes, o Rachelė Voling gaudo serijinį žudiką „Poetą“. Šis pasirodė Maiklo Konelio knygoje „Poetas“ (The Poet), kuri yra penktoji rašytojo knyga. Tačiau įdomiausia pasidaro tada, kai šios dvi bylos susikerta kartu. Atrodo kas geriau nei amerikiečių rašytojas parašys knygą apie maniaką. Kiek man žinoma, serijinių žudikų daugiausia gyvena JAV. Skaitydamas knygą buvau pakankamai įtrauktas, pilvas gurgė ne tiek iš baimės, kiek nuo nežinomybės, kas laukia už kito kampo. Tyrimas gan lėtas, tačiau sistemingas ir labai kruopštus. Pirmojoje „Poeto“ knygoje jis buvo pašautas Rachelės ir kaip manoma mirė. Tačiau vėl pasirodo šioje knygoje. Tikrai nekantravau sulaukti, kada jis susidurs su kietuoliu Hariu Bošu. Pamaniau ko nepadarė moteris, padarys jis – Haris Bošas. Na o susidūrimas pasirodė pakankamai neblogas, nors aš tikėjausi daugiau šūvių, į šalis trykštančio kraujo, smegenų ir atitrūkusių galūnių.

Gaila, kad Hario Bošo serijos knygos lietuvių kalba pradėtos leisti nuo devintosios knygos. Todėl kyla daug keblumų, kai kalba pasisuka apie veikėjų praeitį. Ankstesnėje mano apžvelgtoje knygoje „Prarastoji šviesa“ aš rašiau, kad Hario žmona yra pokerio žaidėja. Tačiau tik šioje knygoje aš sužinojau, kad Eleonora Viš, buvusi FTB agentė, dabar profesionaliai lošianti ir auginanti dukrą. Kalbant apie kitus epizodus iš veikėjų gyvenimo, tai Hario Bošo gyvenime atsiranda dukra, jo saksofono mokytojas mirė, taip pat pagrindinis veikėjas sulaukia pasiūlymo grįžti į policiją.

Man labai patinka Hario Bošo serijos knygos. Žadu perskaityti visas kiek bus. Man jos kiek primena Patricijos Kornvel Kei Skarpetos seriją, tik ši serija daug vyriškesnė ir be ryškių CSI dalykėlių. Toliau eilėje laukia knyga „Žymė“. Pabaigai norėčiau paminėti, kad knyga „Akivarai“ yra dešimtoji serijos knyga apie Harį Bošą ir seka po knygos „Prarastoji šviesa“.

„Prarastoji šviesa“ ~ Michael Connelly

„Prarastoji šviesa“ (Michael Connelly, 2004 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Viskas nutiko vien dėl to, kad buvo užsimota nufilmuoti tikrus pinigus.

Los Andželo policijos detektyvui Hariui Bošui filmavimo aikštelėje atliekant apklausą dėl jaunos kino kompanijos asistentės nužudymo, šarvuotas automobilis filmo apiplėšimo scenai iš banko atvežė du milijonus dolerių. Ir staiga kūrėjų išmonė susimaišė su tikrove: ginkluoti plėšikai visų akivaizdoje pagrobė pinigus.

Laiko dulkės užklojo taip ir neištirtus nusikaltimus, tačiau į atsargą išėjęs detektyvas Haris Bošas vėl ėmėsi nužudytos moters bylos. Ir vėl tyrimo pėdsakai nuvedė pagrobtųjų pinigų link.

Prieš ketverius metus Andželos Benton kūnas buvo rastas prie jos namų. Ji mirė per savo dvidešimt ketvirtąjį gimtadienį. Jos kūną rado susmukusį ant ispaniškų plytelių grindinio daugiabučio namo kuriame ji gyveno prieangyje. Andžela Benton buvo uždusinta. Visą šią istoriją buvę detektyvas Haris Bošas atsiminė kuo puikiausiai. Netgi tai, kad parašyti apie merginos mirtį laikraštis skyrė vos kelias eilutes. Viskas kiek pasikeitė, kai iš filmavimo kompanijos, kurioje dirbo mergina, buvo pavogti du milijonai dolerių. Buvo bandyta susieti šias bylas, bet neradus įkalčių, byla vis tiek buvo atidėta į šalį. Tačiau Bošas to nepamiršo. Jis nepamiršo merginos ir jos ištiestų rankų. Jis nusprendė dar kartą atversti bylos puslapius.

Tai mano pirmoji pažintis su rašytoju Michael Connelly ir jo išgalvotu personažu, policininku Hariu Bošu. Būna tik pradedi skaityti knygą ir jau žinai, kad skaitysi jos tęsinius. Taip man nutiko ir šį kartą. Bošas pasirodė tikrai įdomus personažas. Šioje knygoje jis išėjęs į pensiją, gyvena Vudrou Vilsono gatvėje, mėgsta instrumentinę džiazo muziką, groja, tiksliau mokosi groti saksofonu, yra išsiskyręs ir labai užsispyręs. Negalėdamas užmiršti senos bylos, jis net grasinamas FTB agentų nusprendžia ją išsiaiškinti iki galo. Autoriaus rašymo stilius labai geras, knyga skaitosi lengvai ir sklandžiai. Romanas yra tikra klasikinė amerikietiška policijos istorija, kuri vyksta Los Andžele, prarastų angelų mieste. Romano herojai skirtingi, tačiau be galo įdomūs. Hario žmona, profesionali pokerio žaidėja, Lotosas Krosas, nuo galvos paralyžuotas policininkas, Barnetas Bigaras, saugos tarnybos biuro savininkas ir kiti ne ką mažiau ryškūs herojai. Veiksmas vyksta keliuose skirtinguose miestuose, nuo Holivudo iki spalvingojo nuodėmių miesto Las Vegaso.

Labai gaila, kad su šiuo rašytoju susipažinau ne savaite anksčiau. Praeitą savaitę Maximo vasaros išparduotuvėje Michael Connelly knygą galima buvo įsigyti už 3 eurus.

Knygos pabaiga gan jaudinanti, savotiška atsvara kietam siužetui visos knygos metu. „Prarastoji šviesa“ yra devinta serijos apie Harį Bošą knyga.