Renė Balard dirba Holivudo nuovados naktinėje pamainoje, arba vėlyvajame šou, kur pradeda tirti daugybę nusikaltimų. Bet nė vieno tyrimo detektyvė nebaigia, nes ryte bylas privalo atiduoti kolegoms iš dieninės pamainos. Kadaise daug vilčių teikusi pareigūnė buvo pažeminta pareigomis, nes išdrįso pateikti lytinio priekabiavimo skundą prieš viršininką.
Bet vieną naktį jai atitenka dvi bylos, su kuriomis ji nenori atsisveikinti: žiauriai sumušta prostitutė buvo palikta mirti automobilių stovėjimo aikštelėje, o per šaudymą naktiniame klube nužudyta jauna moteris. Balard pasiryžta išaušus dienai nepasiduoti ir tyrimą tęsti. Nepaisydama viršininkų įsakymų ir savo pačios porininko norų, ji dienomis dirba prie bylų, o naktimis patruliuoja vėlyvajame šou. Byloms vis labiau susipinant, Balard po truputį artėja prie savo pačios demonų. Ima aiškėti priežastis, kodėl nepalieka šio darbo, nesvarbu, kokiomis užduotimis ją užverčia viršininkai.
Maiklas Konelis yra parašęs dvidešimt devynis romanus, tarp jų ir New York Times bestselerius „Išvirkščioji sudie pusė“ („The Wrong Side of Goodbye“) ir „Perėja“ („The Crossing“). Jo knygų, tarp jų ir Hario Bošo bei Linkolno Lojerio serijų, visame pasaulyje buvo išleista daugiau nei šešiasdešimt milijonų egzempliorių. Konelis yra dirbęs laikraščio reporteriu, laimėjęs daugybę apdovanojimų už savo žurnalistinę veiklą bei romanus. Jis yra serialo „Bošas“ vykdomasis prodiuseris. Rašytojas gyvena Kalifornijoje ir Floridoje. Naujausiame savo kūrinyje „Vėlyvasis šou“ autorius supažindina mus su dviem detektyvais, dirbančiais saulėtame ir spindinčiame Holivude...
Renė Balard ir Džonas Dženkinsas dirbo naktinėje pamainoje – vėlyvajame šou – ir ėmėsi vienos bylos po kitos, reikalaujančios detektyvo, nusprendžiančio, ar rašyti pirminį raportą, ar priskirti atvejį savižudybei, įsikišimo. Bet patys bylų netyrė. Surašydavo pirminius raportus ir ryte atiduodavo į atitinkamus skyrius. Apiplėšimai, lytinė prievarta, įsilaužiamosios vagystės, automobilių nuvarymas ir taip toliau, ir panašiai. Kartais Balard mėgdavo dirbti su byla nuo pradžios iki galo, bet tai buvo ne jos darbas.
Ir visgi sumuštos ir automobilių aikštelėje išmestos prostitutės likimas ypač stipriai sujaudino Balard. Juk tas, kas tai padarė yra didžiulis blogis. Kūnas buvo apkandžiotas ir sumuštas kastetu, kas rodė, kad būta plano, būta kažko rimčiau. Ją laikė ilgai surištą ir stipriai kankino. Renė žinojo, kad kažkur slankioja didis blogis, ir tą blogį reikia sulaikyti. Tačiau ne viskas buvo taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk Dženkinsas buvo vyresnysis partneris ir tokiais atvejais nulemdavo būtent jo sprendimas.
Visgi nespėjus dorai susitarti, Renė gauna skambutį iš leitenanto Manrou, pergrupuojančio Balard ir Dženkinso darbus, kadangi Saulėlydžio bulvare susišaudymo metu žuvo keturi žmonės, o penktoji auka, padavėja, šiuo metu buvo vežama į ligoninę. Ir nors iš pirmo žvilgsnio mergina buvo atsitiktinė auka – atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu laiku – Balard imasi tyrimo nepaisant kolegų pareiškimo nesipainioti jiems po kojomis...
Kažką plačiau aprašinėti neverta, juk žymiai smagiau viską atrasti patiems skaitant knygą. O romanas išties šaunus. Tai tas kūrinys, kuriame Jūs ne tik kad išgirsite daug policininkų žargono, kaip antai KMA, reiškiančio aukos mirtį; „daržinė“, kas reiškia į vieną eilę sustumtus stalus, arba kitaip sakant skyrių; „žalieji“ – žalios spalvos dokumentai, kuriuos privalo pasirašyti pamainos viršininkas, kad būtų išmokėtų pinigai už viršvalandžius, bet taip pat pamatysite tą sambrūzdį nusikaltimo vietose, kai patalpose stumdosi detektyvai, technikai, fotografai ir operatoriai. Aš jau nekalbu apie naujausios technikos, padedančios policininkams darbe, panaudojimą, kaip tarkim mobilieji telefonai su fotoaparatais, 360 laipsnių panoraminė kamera, kurios dėka padaromi nusikaltimo vietos 3D vaizdo įrašai, garsą įrašanti technika ir mikrofonai, bei kiti įprasti detektyvų pagalbininkai, pavyzdžiui, vėliavėlės žyminčios įkalčius, pirštinės ar radijo stotelės.
Pati Renė Balard irgi ne ką mažiau įdomi asmenybė, nei visi tie teismo ekspertizės daikčiukai. Ji buvo parašiusi skundą dėl lytinio priekabiavimo, tačiau tuometinis jos kolega Česteinas jos nepalaikė, tad liudininkui skundo nepatvirtinus, byla nebuvo iškelta. Vidaus reikalų skyrius nusprendė, kad skundas buvo nepagrįstas, tad leitenantas Olivesas liko eiti tas pačias pareigas, o Balard buvo perkelta į Holivudo poskyrį, dirbti naktinėje pamainoje. Anksčiau ji dirbo Apiplėšimų ir žmogžudysčių padalinyje ir kartu su partneriu Česteinu buvo išaiškinusi nemažai nusikaltimų. Visgi užsidegimo ir taip vadinamos policininkų „uoslės“ ji neprarado net ir naktinėje pamainoje, tad jau netrukus mes esame supažindiname su naujausiais jos tiriamų bylų užkulisiais.
Renė ne tik kad reikės knistis po aukos daiktus, tvirtinti mirusiosios tapatybę, pranešti apie mirtį artimiesiems, bet ir rašyti raportus, apklausti liudininkus, ieškoti informacijos nusikaltimų registre, ar net pačiai bandyti sulaikyti įtariamąjį.
Jau anksčiau esu rašęs, kad jei Paricija Kornvel yra teisminės ekspertizės meistrė, Džonas Grišemas yra puikus teisinių trilerių rašytojas, tai Maiklas Konelis, be jokios abejonės, yra policininkų kasdienybės virtuozas. Jis rašo taip įtikinamai, jog jo kūriniai labiau primena tikrų policininkų atsiminimus, nei tiesiog eilinę fikciją. Na o dialogų ir paties teksto proporcijos parinktos taip idealiai, kad į šalį padėti romaną tampa tiesiog neįmanoma. Veikėjai čia taip pat yra labai įtikinami, o jų gyvenimo epizodai svaigina geriau nei narkotikai. Aišku visi netikintys sakys: „Tu ir vėl mėtaisi įmantriomis frazėmis ir ne ką daugiau“, bet tiesa yra ta, kad kiek aš begirčiau šią knyga, to vis tiek bus per mažai. Kūrinys yra tiesiog hyper geras. Jau ko verti Los Andželo paplūdimiai su spindinčiu smėliu ir bangas skrodžiančiais banglentininkais.
Kartą „Goodreads“ svetainės kūrėjai paklausė savo lankytojų, ar jie turi savo mėgstamiausią knygų leidyklą. Aš tada atsakiau, kad neturiu, tačiau gerai apsvarstęs turiu pripažinti, kad myliu „Jotemą“, vien dėl jos leidžiamų Džono Grišemo, Deno Brauno ir Maiklo Konelio knygų. Jos yra tiek geros, kad aš esu pasiryžęs jų pirkti tiek, kiek tik bus leidžiama. Gaila tik kad jos pasirodo palyginti retai, o ir leidžiamos dažniausiai ne eilės tvarka.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą