Vieną ankstų rytą Kopenhagos senamiesčio name pensininkas Grėgersas Hermansenas, nešdamasis šiukšlių maišą, leidžiasi suklypusiais laiptais. Žemesnio aukšto kaimynių buto durys praviros. Grėgersui kyla įtarimų, todėl nusprendžia diskretiškai įsitikinti, ar viskas gerai. Tačiau, šlepetės nosimi atsargiai stumtelėjęs duris, netenka pusiausvyros ir krenta ant buto grindų. Atsipeikėjęs pajunta, kad guli ant kruvino mirusios jaunos moters kūno.
Taip prasideda namo gyventojų ir žmogžudystės tyrėjų Jepės Kiornerio ir jo kolegės Anetės Verner košmaras. Negana to, paaiškėjus, kad žudikas ant aukos veido išpjaustė ornamentą, nužudytosios buto nuomotoja ir kaimynė Estera de Laurenti prisipažįsta rašanti detektyvinį romaną, kuriame lygiai taip pat savo bute antrame aukšte nužudoma jauna moteris. Tačiau Esteros de Laurenti romanas dar nebaigtas, kaip nebaigta ir jaunos moters nužudymo byla.
Taikiame Kopenhagos daugiabutyje randamas subjaurotas jaunos merginos, Julijos Stėner, lavonas. Tyrimas pavedamas detektyvams Jepėi Kiorneriui ir Anetei Verner. Netrukus nustatomas ryšys tarp aukos Julijos ir pagyvenusio amžiaus moters, nuomojančios butus pastate. Moters vardas yra Estera de Laurenti, ir, atrodo, ji aprašė visą žmogžudystę tiesiogine to žodžio prasme...
Taigi kaip jau supratote iš mano trumpo knygos aprašymo, kūrinys bus tikrai nekasdieniškas ir net labai netradicinis. Žodis „netradicinis“ čia tinka labiausiai, juk šis romanas bus išties nepanašus į kitus Jūsų skaitytus Skandinaviškus detektyvus. Čia viskas bus tiesiog kitaip.
Visų pirma tai knygos tyrėjai. Jepė Kiorneris ir jo kolegė Anetė Verner. Anetė buvo aukšta, plačiapetė, jos šviesūs plaukai buvo surišti į arklio uodegą, o oda atrodė iškamuota ilgalaikio intensyvaus naudojimosi soliariumu. Jepė tuo metu buvo lieknas, į akis krentančio geltonumo plaukais, galbūt net būtų simpatiškas, jei ne tas jo gelsvas blyškumas. Aštuoneri darbo poroje metai nugludino gluminančiai mažai kampų. Nepaisant to, kad viršininkai sudarydavo atgarsį sukėlusių bylų tyrėjų komandas, paprastai jie atsidurdavo toje pačioje, ir buvo ne itin patenkinti. Jis manė, kad ji veikia kaip buldozeris, o Anetė laikė jį trapiu ir snobišku. Gerosiomis dienomis: jiedu kapodavosi kaip sena sutuoktinių pora, o prastomis jie norėdavo pasiųsti vienas kitą kuo toliau į šalį. Tačiau knygoje žavi ne tik jų nedarni komanda ar galimybė pažvelgti į jų darbo užkulisius, bet ir galimybė atmetus policininkų uniformas pažvelgti į žmones, esančius tokius pat, kaip ir mes visi. Juk jie irgi kenčia vienatvę, išgyvena skyrybas, prastai maitinasi ar mažai poilsiauja.
Kalbant apie veikėjus, tai įdomūs yra ne tik pagrindiniai tyrėjai, bet ir pati nužudytoji ar kiti personažai. Auka buvo jauna moteris, dvidešimt su trupučiu. Ji patyrė žiaurų smurtą, jos kūnas buvo išvedžiotas keliomis giliomis pjautinėmis žaizdomis, o galva sužalota smūgiu sunkiu daiktu. Nepaisant to, žudikas taip pat išraižė aukos veidą po šios mirties. Na bet įdomiausia yra tai, kad pagal draugų tvirtinimus, Julijos gyvenime buvo pasirodęs naujas vyriškis, žmogus, apie kurį mažai kas žinojo, tačiau kuris buvo stipriai sujaudinęs merginą. Be policininkų ir aukos Julijos, čia taip pat bus butų nuomotoja Estera de Laurenti, kambariokė Karolinė Boutrup, dainavimo mokytojas Kristoferis Graugordas, aukos tėvai Kristianas ir Ula Stėneriai ir kiti veikėjai.
Knygoje kalbama apie kiekviename iš mūsų glūdinčius instinktus skaudinti, instinktus, kuriuos daugelis iš mūsų suprantame net ir nepasiduodami jiems. Tačiau romane kalbama būtent apie norą sužeisti, kurio Julijos žudikas nesuprato ir nesukontroliavo. Tai užveda skaitytoją nemažiau nei policijos tyrimas ir jo eiga.
Pats skaitytojas yra sudomintas ne tiek tų ateinančių kelių dienų, kurios policininkams bus sunkios (juk kai tik žurnalistai sužinos apie išniekintą merginos veidą, įsisiūbuos visa Kopenhaga. Antraštės rėks: „Jauna mergina nužudyta, išniekinta ir subjaurota. Nusikaltėlis laisvėje“), kiek noro išsiaiškinti tiesą.
Rašytoja tą tiesą dėsto labai lėtai, detaliai ir smulkmeniškai, vietomis netgi pateikdama viską knygos knygoje forma. Tas tikrai nebūdinga Skandinaviškiems detektyvams, tačiau skaityti netrukdo, o tik dar labiau stiprina įspūdį, kad skaitote išties rimtą ir netradicinį kūrinį.
Jau ko verta pati idėja, kad rašytojas kurdamas detektyvinį romaną savo knygos personažu padaro gyvą žmogų, o šis netrukus nužudomas būdu, aprašytu kūrinyje. Ar tokiu atveju nereikėtų paties rašytojo laikyti nusikaltimo bendrininku, o gal jis tik nekalta auka? Pasvarstykite apie tai, ir jei liksite sudominti iškilusia dilema, būtinai pasiimkite skaityti romaną „Sėjikas“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą