„Drugelio namai“ ~ Katrine Engberg

„Drugelio namai“ (Katrine Engberg, 2021 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Tamsią rudens naktį vienoje Kopenhagos ligoninių budinti slaugytoja pritraukia švirkštą mirtinos vaistų dozės ir tyliai įeina į senyvo paciento palatą.

Po šešių dienų, lietingą spalio rytą miesto centrinės gatvės fontane randamas buvusios psichiatrijos ligoninės darbuotojos kūnas, nusėtas keistomis simetriškomis pjautinėmis žaizdomis. Policijos tyrėjas Jepė Kiorneris išsyk imasi tirti šią šiurpią bylą: viena po kitos atsirandančios aukos nužudytos iki šiol jam negirdėtu būdu – visiškai nuleidžiant kraują. Jepė įsitraukia į sveikatos priežiūros sistemą, vedamas siaubą keliančio klausimo: ligoninės suteikia saugų prieglobstį, tačiau ar visomis jomis verta aklai pasitikėti?

Tuo metu jo porininkė Anetė Verner išėjusi gimdymo atostogų. Ji bando pratintis motinystę, tačiau nepajėgia lengvai palikti policijos tyrėjos vaidmens. Anetė nusprendžia sudalyvauti Jepės tyrime iš šalies, nė nenujausdama jos tykančio pavojaus...

Katrine Engberg yra danų kriminalinių romanų autorė, buvusi choreografė, šokėja, scenos režisierė ir aktorė. Jos debiutinis romanas „Sėjikas“ pasirodė 2016-ais metais, po ko tapo tikra sensacija! Knyga tapo hitu ne tik tarp eilinių skaitytoju ir skeptiškiausių kritikų, bet ir buvo nominuota kelioms svarbioms kategorijoms. Po jos sekė romanas „Kruvinasis mėnulis“, kuris pelnė Katrine’i metų autorės titulą. Galiausiai pasirodė romanas „Drugelio namai“, kuris taip pat sulaukė didžiulės sėkmės, buvo nominuotas MARTHA apdovanojimui. Katrine Engberg užaugo Esterbro rajone, kur su sūnumi ir vyru ji gyvena lygi šiol. Romane „Drugelio namai“ autorė savo dėmesį skiria psichologinių problemų turintiems asmenims, kurie čia tampa ne tik aplaidaus darbo aukomis, bet ir sąmoningos žmogžudystės liudininkais... Kopenhagoje ruduo. Jaunas dviratininkas siaučiant lietui išvežioja laikraščius. Staiga, pačiame Strioget gatvės viduryje esančiame fontane, jis pamato nuogą moters kūną. Ant jo yra keistų, simetriškų įpjovimų, kurie ir tapo moters nukraujavimo priežastimi. Tyrimas atveda policijos detektyvą Jepė Kiornerį ir jo kolegas į vieną sveikatos priežiūros įstaigų, kurioje kadaise buvo gydomi įvairiomis psichinėmis ligomis sirgę paaugliai. Tuo metu Anetė Verner, Jepės Kiornerio partnerė, yra išėjusi motinystės atostogų. Jų metu ji bando laviruoti tarp sunkaus mamos vaidmens ir dalyvavimo policijos tyrime iš šalies. Kol detektyvai ieško žmogžudystės kaltininko, Estera de Laurenti, sena Jepės draugė, kenčia nuo melancholijos ir ieško psichiatro pagalbos... Viskas susiveržia į gana tvirtą tinklą, kur manipuliacijos sveikatos apsaugos sistema kartais sukelia nepataisomų pasekmių jos ieškantiems. Kas šioje maišalynėje yra kalčiausi: trapaus proto pacientai, ar tie, kurie jais rūpinasi?.. Romanas „Drugelio namai“ yra tikrai neblogas kūrinys. Jis kalba apie psichines negalias turinčius žmones, apie kuriuos skaityti yra visad įdomu. Ir visgi ta psichinė negalia čia pavaizduota ne kaip kažkokio monstro kerštas, o kaip situacija, kurioje atsidūrę jauni žmonės neturi jokios ateities. Sistema šioje knygoje vaizduojama kaip nežinanti nei kaip tokiais žmonėmis pasirūpinti, nei ką su jais daryti, šiems suaugus. Knygoje taip pat bus kalbama ir apie apgavystę, kuri irgi yra gana bjaurus nusikaltimas. Juk jos metu pavagiamas ne tik daiktas, bet ir pavogtojo savigarba... Romanas „Drugelio namai“ visus patrauks ne tik įdomiai dėstomu siužetu, bet ir kaltųjų paieška, kuri čia yra tiesiog „iš koto“ verčianti. Šioje vietoje rašytojai norisi paploti atsistojus, mat autorė manipuliuoja skaitytoju tiesiog nepriekaištingai! Manau visi mano išvardinti elementai daro šią knygą jei ne puikia, taip bent jau arti to puikumo. Ateityje lauksiu ir daugiau Katrine Engberg knygų, kurios man atrodo išties perspektyvios.

„Kruvinasis mėnulis“ ~ Katrine Engberg

„Kruvinasis mėnulis“ (Katrine Engberg, 2020 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Žiemos naktis Kopenhagoje sukaustyta ledo. Kol prašmatniose Geologijos muziejaus salėse skimbčiojant taurėms švenčiama mados savaitė, garsus dizaineris Alfa Bartoldis, apimtas agonijos, užgęsta skaidrios mėnulio šviesos nubalintame sniege.

Policijos tyrėjams Jepei Kiorneriui ir Anetei Verner iš pradžių atrodo, kad mirtinai sušalo dar vienas benamis, bet netrukus paaiškėja, kad tai – negailestingai nužudytos įžymybės, tituluojamos mados karaliumi, kūnas. Jepė ką tik grįžo iš ilgų atostogų Australijoje, kurios sugrąžino jam aistrą gyventi, tačiau atostogų nuotaika veikiai subliūkšta: jį pasiekia žinia, kad mados vakarėlyje Bartoldis paskutinįsyk buvo pastebėtas su geriausiu Jepės draugu Johanesu. O Johanesas dingo kaip į vandenį.

Anetei ir Jepei karštligiškai narpliojant melo, išdavysčių, pavydo ir keršto vijas, Jepei galvoje tarsi užsikirtusi plokštelė nenustoja suktis vienintelis klausimas: Johanesas dingo todėl, kad žudė, ar dėl to, kad jam pačiam gresia mirtis?

Romanas „Kruvinasis mėnulis“ nėra nei ypatingai įdomus, nei ypatingai įtraukiantis detektyvas. Tačiau jis yra skaitomas. Jūs tikrai nepavargsite jį skaitydami, o ir savo paprastumu jis aplenks daugelį panašaus žanro kūrinių... Kopenhagoje siaučia atšiauri žiema. Tyrėjas Jepė Kiorneris ką tik grįžo iš atostogų Australijoje, tačiau jo gerą nuotaiką greitai sugadina Erstedo parko sniege surastas negyvas vyras. Iš pradžių policija mirusįjį palaiko benamiu, tačiau netrukus išsiaiškina, kad jis yra garsus mados pasaulio asmuo. Be to, auka buvo gerai pažįstamas su Johanesu Ledmarku, geru Jepės draugu, kuris po neseniai įvykusio madų vakarėlio dingo kaip į vandenį. Ar jis slepia kaltę, o gal jam gresia pavojus? Estera de Laurenti, veržli pensininkė ir sena policininko pažįstama, puikiai žino, kad viskas nėra taip, kaip atrodo. Ji tuo neabejoja, tad nusprendžia pradėti savo asmeninį tyrimą. Tuo metu policija įsitraukia į vis painesnį melo tinklą... Romanas „Kruvinasis mėnulis“ yra knyga kalbanti apie mados pasaulį, įžymybes, prabangius vakarėlius, plastinę chirurgiją, homoseksualizmą ir visą tą žmonių norą pasipuikuoti socialiniuose tinkluose. Aš asmeniškai vengiu šių temų knygose, tad skaitydamas šį romaną jaučiau šiokią tokią apatiją. Atvirai pasakius mane liūdina visa ta visuomenės puikybė, ištvirkimas ir tas nenuilstamas pripažinimo poreikis. Sutinku, kad rašytojos pasirinkta tema yra gana aktuali ir šiuolaikiška, tačiau patiks tikrai ne kiekvienam. Mane labiau prikaustė pats nusikaltimas ir detektyvinis tyrimas, kuris buvo išties gana neblogas! Žudikas čia yra ieškomas pasitelkiant apklausas, įvairius laboratorinius tyrimus, analizuojant aukų praeitį, ar keliant hipotezes... Manau, ši knygos dalis buvo pati stipriausia, nors ir ne be priekaištų. Apibendrindamas pasakysiu, kad romanas „Kruvinasis mėnulis“ yra tikrai neblogas, tačiau, galbūt, kiek diletantiškas. Taip, tai tik antroji serijos knyga, tad rašytoja dar tikrai patobulės. Na o kol kas man norisi tiesiog pasakyti: „būna ir blogiau“... P. S. Atskirai norėtųsi pagirti Katrine Engberg už puikų manipuliavimą skaitytoju. Ji taip šauniai permetinėjo kaltę nuo vieno veikėjo ant kito, dėl ko nustatyti tikrąjį žudiką buvo be galo sunku. Vien dėl to nusprendžiau knygai duoti keturis balus.

„Sėjikas“ ~ Katrine Engberg

„Sėjikas“ (Katrine Engberg, 2017 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Vieną ankstų rytą Kopenhagos senamiesčio name pensininkas Grėgersas Hermansenas, nešdamasis šiukšlių maišą, leidžiasi suklypusiais laiptais. Žemesnio aukšto kaimynių buto durys praviros. Grėgersui kyla įtarimų, todėl nusprendžia diskretiškai įsitikinti, ar viskas gerai. Tačiau, šlepetės nosimi atsargiai stumtelėjęs duris, netenka pusiausvyros ir krenta ant buto grindų. Atsipeikėjęs pajunta, kad guli ant kruvino mirusios jaunos moters kūno.

Taip prasideda namo gyventojų ir žmogžudystės tyrėjų Jepės Kiornerio ir jo kolegės Anetės Verner košmaras. Negana to, paaiškėjus, kad žudikas ant aukos veido išpjaustė ornamentą, nužudytosios buto nuomotoja ir kaimynė Estera de Laurenti prisipažįsta rašanti detektyvinį romaną, kuriame lygiai taip pat savo bute antrame aukšte nužudoma jauna moteris. Tačiau Esteros de Laurenti romanas dar nebaigtas, kaip nebaigta ir jaunos moters nužudymo byla.

Taikiame Kopenhagos daugiabutyje randamas subjaurotas jaunos merginos, Julijos Stėner, lavonas. Tyrimas pavedamas detektyvams Jepėi Kiorneriui ir Anetei Verner. Netrukus nustatomas ryšys tarp aukos Julijos ir pagyvenusio amžiaus moters, nuomojančios butus pastate. Moters vardas yra Estera de Laurenti, ir, atrodo, ji aprašė visą žmogžudystę tiesiogine to žodžio prasme...

Taigi kaip jau supratote iš mano trumpo knygos aprašymo, kūrinys bus tikrai nekasdieniškas ir net labai netradicinis. Žodis „netradicinis“ čia tinka labiausiai, juk šis romanas bus išties nepanašus į kitus Jūsų skaitytus Skandinaviškus detektyvus. Čia viskas bus tiesiog kitaip.

Visų pirma tai knygos tyrėjai. Jepė Kiorneris ir jo kolegė Anetė Verner. Anetė buvo aukšta, plačiapetė, jos šviesūs plaukai buvo surišti į arklio uodegą, o oda atrodė iškamuota ilgalaikio intensyvaus naudojimosi soliariumu. Jepė tuo metu buvo lieknas, į akis krentančio geltonumo plaukais, galbūt net būtų simpatiškas, jei ne tas jo gelsvas blyškumas. Aštuoneri darbo poroje metai nugludino gluminančiai mažai kampų. Nepaisant to, kad viršininkai sudarydavo atgarsį sukėlusių bylų tyrėjų komandas, paprastai jie atsidurdavo toje pačioje, ir buvo ne itin patenkinti. Jis manė, kad ji veikia kaip buldozeris, o Anetė laikė jį trapiu ir snobišku. Gerosiomis dienomis: jiedu kapodavosi kaip sena sutuoktinių pora, o prastomis jie norėdavo pasiųsti vienas kitą kuo toliau į šalį. Tačiau knygoje žavi ne tik jų nedarni komanda ar galimybė pažvelgti į jų darbo užkulisius, bet ir galimybė atmetus policininkų uniformas pažvelgti į žmones, esančius tokius pat, kaip ir mes visi. Juk jie irgi kenčia vienatvę, išgyvena skyrybas, prastai maitinasi ar mažai poilsiauja.

Kalbant apie veikėjus, tai įdomūs yra ne tik pagrindiniai tyrėjai, bet ir pati nužudytoji ar kiti personažai. Auka buvo jauna moteris, dvidešimt su trupučiu. Ji patyrė žiaurų smurtą, jos kūnas buvo išvedžiotas keliomis giliomis pjautinėmis žaizdomis, o galva sužalota smūgiu sunkiu daiktu. Nepaisant to, žudikas taip pat išraižė aukos veidą po šios mirties. Na bet įdomiausia yra tai, kad pagal draugų tvirtinimus, Julijos gyvenime buvo pasirodęs naujas vyriškis, žmogus, apie kurį mažai kas žinojo, tačiau kuris buvo stipriai sujaudinęs merginą. Be policininkų ir aukos Julijos, čia taip pat bus butų nuomotoja Estera de Laurenti, kambariokė Karolinė Boutrup, dainavimo mokytojas Kristoferis Graugordas, aukos tėvai Kristianas ir Ula Stėneriai ir kiti veikėjai.

Knygoje kalbama apie kiekviename iš mūsų glūdinčius instinktus skaudinti, instinktus, kuriuos daugelis iš mūsų suprantame net ir nepasiduodami jiems. Tačiau romane kalbama būtent apie norą sužeisti, kurio Julijos žudikas nesuprato ir nesukontroliavo. Tai užveda skaitytoją nemažiau nei policijos tyrimas ir jo eiga.

Pats skaitytojas yra sudomintas ne tiek tų ateinančių kelių dienų, kurios policininkams bus sunkios (juk kai tik žurnalistai sužinos apie išniekintą merginos veidą, įsisiūbuos visa Kopenhaga. Antraštės rėks: „Jauna mergina nužudyta, išniekinta ir subjaurota. Nusikaltėlis laisvėje“), kiek noro išsiaiškinti tiesą.

Rašytoja tą tiesą dėsto labai lėtai, detaliai ir smulkmeniškai, vietomis netgi pateikdama viską knygos knygoje forma. Tas tikrai nebūdinga Skandinaviškiems detektyvams, tačiau skaityti netrukdo, o tik dar labiau stiprina įspūdį, kad skaitote išties rimtą ir netradicinį kūrinį.

Jau ko verta pati idėja, kad rašytojas kurdamas detektyvinį romaną savo knygos personažu padaro gyvą žmogų, o šis netrukus nužudomas būdu, aprašytu kūrinyje. Ar tokiu atveju nereikėtų paties rašytojo laikyti nusikaltimo bendrininku, o gal jis tik nekalta auka? Pasvarstykite apie tai, ir jei liksite sudominti iškilusia dilema, būtinai pasiimkite skaityti romaną „Sėjikas“.