Hariui Bošui suteikti treji metai, iki jis turės iš Los Andželo policijos departamento pasitraukti į pensiją, tad labiau nei kada nors anksčiau trokšta tirti kuo daugiau bylų. Ir vieną dieną jam tenka iškart dvi.
DNR iš 1989 metų išžaginimo ir nužudymo bylos atitinka dvidešimt devynerių metų amžiaus nuteisto prievartautojo. Buvo jis aštuonmetis žmogžudys ar naujoje regioninėje kriminalistikos laboratorijoje įvyko kokia nors baisi klaida? Pastaroji galimybė sukeltų abejones visomis jau teisme nagrinėjamomis bylomis. O paskui Bošas su savo parneriu iškviečiami į mirties įvykio, galbūt susijusio su vidaus politikos intrigomis, vietą.
Municipaliteto tarėjo Irvino Irvingo sūnus nušoko ar buvo išstumtas iš viešbučio „Chateau Marmont“ balkono. Irvingas, ilgalaikė Bošo kerštingoji lemtis, pareikalavo, kad tyrimui vadovautų Haris. Atkakliai tirdamas iškart dvi bylas, Bošas atskleidžia du šiurpius dalykus: nežinomą žmogžudį, net tris dešimtmečius siautėjusį mieste, ir politinį sąmokslą, menantį tamsią policijos departamento istoriją.
Toliau tęsiu Hario Bošo serijos knygų skaitymą. Šį kartą Hariui tenka tirti dvi bylas: seną neišaiškintą žmogžudystę ir šviežią žmogžudystę-savižudybę. Pirmojoje byloje auka buvo devyniolikmetė Lilė Prais. Ji buvo pagrobta gatvėje, kai sekmadienį popiet Venise ėjo namo iš pliažo. Prais gyveno Lojidžo gatvėje su trimis kambario draugėmis. Jos kūnas buvo rastas kitą rytą ant akmenų prie iškasos. Buvo nuoga, išžaginta ir pasmaugta. Žmogžudystę tenka tirti paskubomis, mat bylos DNR mėginys galėjo būti supainiotas, o tas gali prišaukti Vidaus tyrimų tarnybos dėmesį. Antroje byloje Haris ir jo kolega Ču gauna užduotį ištirti municipalinio tarėjo Irvino Irvingo sūnaus mirtį, mat šis nušoko arba buvo išmestas pro viešbučio balkoną.
Pirmiausia prieš kažką plačiau šnekėdamas pasakysiu, kad po mano prieš tai skaityto knygos „Akivarai“ veiksmo praėjo ne tiek jau ir mažai, o kažkur septyneri metai. Tad nenuostabu, kad herojų gyvenimuose įvyko daug lauktų ir nelauktų pasikeitimų. Bošas vėl grįžęs į policiją ir jau pakeitęs kelis skyrius. Dabar jis dirba Neišaiškintų bylų poskyryje, kur tiria senas bylas. Jo duktė jau spėjo užaugti, jai jau penkiolika ir ji gyvena su tėvu. Hario buvusi žmona jau mirusį, o dukrą Bošas augina nuo trylikos. Jo dukra Medė yra tikra policininko atžala, tad nenuostabu, kad išmokyta užsirakinti duris, naudotis „Glock“ pistoletu, o užaugusi nori būti detektyvė, kaip ir tėtis. Taigi knygos veikėjų gyvenimai labai įdomūs ir traukia ne ką mažiau nei nusikaltimų aiškinimasis. Tai yra viena iš kelių stipriųjų knygos pusių, nes skaitant norisi pažinti veikėjus, norisi sužinoti, kaip jiems seksis ateityje, kaip keisis jų gyvenimai, kas verčia pirkti vėlesnes knygas.
Kita stiprioji knygos pusė, tai pačios bylos. Kiekviena nauja knyga, tai vis kita istorija su kitais veikėjais, vietomis, įkalčiais, alibi ir pan. Šioje knygoje mes randame seną neišaiškintą istoriją ir šviežią žymaus žmogaus atžalos mirtį. Hariui teks pasinaudoti visa savo patirtimi ir išmone, kad išaiškintų jas tinkamai ir iki galo. Tirdamas bylas jis turės apklausti vietinį pedofilą-žagintoją, dalyvauti skrodime, gilintis į senus popierius, domėtis taksi verslo užkulisiais, ieškoti prievartautojo ir pan. Skaityti labai įdomu, o dialogai neleidžia atsiplėšti. Jų knygoje nei per daug, nei per mažai, pats tas. Knyga parašyta labai tikroviškai, atrodo lyg skaitytum tikro detektyvo atsiminimus, tačiau siužetas tikrai nekasdieniškas, įtraukiantis, tad nuobodžiauti netenka. Šioje knygoje Haris vėl pradeda galvoti apie pasitraukimą į atsargą, tačiau knygos pabaigoje išaiškėjusi tiesa jam parodo, kad jo darbas dar nebaigtas. Žagintojo byla atskleidžia kraupia tiesą, kuri labai skausminga, deginanti sielą ir garantuotai paliksianti vidinius randus, kokius nešiojasi tik žmogžudystes tiriantys farai. Knyga mums parodo vieną iš pavyzdžių, kaip vienas monstras pagimdo kitą tokį patį.
Negaliu knygos nepalyginti su neseniai skaitytu kito rašytojo detektyvu – „Tas, kuris nugalės drakoną“. Kas sako, kad Leif G. W. Persson knygos geros, aš pasakysiu, kad tas paprasčiausiai neskaitė gerų detektyvų. Knyga „Žymė“ yra gero detektyvo pavyzdys ir reklamos čia visai nereikia.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą