Į pensiją išėjusio buvusio policininko Terio Makebo mirtis iš pažiūros nekelia jokių įtarimų: su persodinta širdimi gyvenęs ir daug vaistų vartojęs žmogus staiga sukniumba prie savo katerio vairo kone liudininkų akivaizdoje. Ir vis dėlto per skrodimą išryškėjusi mįslinga aplinkybė, kad gyvybei palaikyti privalomų vaistų turinys buvo sukeistas, paskatina velionio žmoną kreiptis į buvusį savo vyro kolegą ir bičiulį privatų detektyvą Harį Bošą. Po kruopelytę rinkdamas paskutiniųjų savo draugo gyvenimo mėnesių faktus, Bošas išplaukia į plačius vandenis su grėsmingais akivarais ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme.
Buvusio kolegos mirties aplinkybės seklį atveda prie plačių užmojų žudiko maniako bylos, kuriai slapčia nuo visuomenės jau mestos didžiulės FTB pajėgos, o nusikaltėlio persekiojimas baigiasi per milžinišką liūtį pavojingai ištvinusios Los Andželo upės akivaruose.
Teris Makebo, buvęs policininkas, prieš mėnesį mirė savo motorlaivyje, sustojus persodintai širdžiai. Ji plakė naujajam šeimininkui šešerius metus, daugiau nei vidutiniškai prastuksi persodintos širdys, tačiau galiausiai neatlaikė kaip ir pirmoji. Atrodo natūrali mirties priežastis, kol neatrandama, kad mirusiojo kūne trūko kai kurių vaistų, kurios jis turėjo gerti, pėdsakų. Žmonai nunešus ištirti, paaiškėjo, kad jie netikri, buvo pakeisti homeopatiniais preparatais. Po šio įvykio policininko žmona nusprendžia kreiptis į Harį Bošą pagalbos, juolab, kad šis pažinojo ir dirbo su jos mirusiu vyru. Tuo metu FTB agentė Rachelė Voling bando sugauti seną priešą, serijinį žudiką ir maniaką Robertą Backų, kitaip dar „Poetą“, nužudžiusį galybę žmonių.
Kiekvienas save gerbiantis detektyvų rašytojas, anksčiau ar vėliau turi parašyti knygą, kurios centre būtų serijinis žudikas. Maiklas Konelis tą darė jau anksčiau, tačiau lietuvius su tuo supažindina knygoje „Akivarai“. Iš patirties sakau, kad nors serijinių žudikų tema būna dažnai labai baugi ir kelia siaubą, tačiau masina skaitytoją, mat viskas kas mums nepažįstama ar uždrausta, traukia mus kaip magnetas. Nepamirškime ir to, kad tikras detektyvų mėgėjas trokšta iš šio žanro, kad širdis imtų greičiau varinėti kraują, kad pulsas padažnėtų, o burna išdžiūtų, kitaip sakant skaitytojas trokšta aštrių pojūčių. Tikras detektyvas turi kelti įtampą, išvaduoti mus iš monotonijos ir neleisti užmigti naktimis. Tą būtent ir bando padaryti Maiklas Konelis knygoje „Akivarai“. Visgi kas laukia aštraus, greito ir veiksmo kupino siužeto, liks nusivylę. Kas skaitė rašytojo knygų žino, kad autoriui svarbesnis detalus ir kruopštus tyrimas, policininko ar detektyvo kasdienybės parodymas. Šioje knygoje mums pristatomos dvi istorijos. Haris Bošas tiria draugo mirties aplinkybes, o Rachelė Voling gaudo serijinį žudiką „Poetą“. Šis pasirodė Maiklo Konelio knygoje „Poetas“ (The Poet), kuri yra penktoji rašytojo knyga. Tačiau įdomiausia pasidaro tada, kai šios dvi bylos susikerta kartu. Atrodo kas geriau nei amerikiečių rašytojas parašys knygą apie maniaką. Kiek man žinoma, serijinių žudikų daugiausia gyvena JAV. Skaitydamas knygą buvau pakankamai įtrauktas, pilvas gurgė ne tiek iš baimės, kiek nuo nežinomybės, kas laukia už kito kampo. Tyrimas gan lėtas, tačiau sistemingas ir labai kruopštus. Pirmojoje „Poeto“ knygoje jis buvo pašautas Rachelės ir kaip manoma mirė. Tačiau vėl pasirodo šioje knygoje. Tikrai nekantravau sulaukti, kada jis susidurs su kietuoliu Hariu Bošu. Pamaniau ko nepadarė moteris, padarys jis – Haris Bošas. Na o susidūrimas pasirodė pakankamai neblogas, nors aš tikėjausi daugiau šūvių, į šalis trykštančio kraujo, smegenų ir atitrūkusių galūnių.
Gaila, kad Hario Bošo serijos knygos lietuvių kalba pradėtos leisti nuo devintosios knygos. Todėl kyla daug keblumų, kai kalba pasisuka apie veikėjų praeitį. Ankstesnėje mano apžvelgtoje knygoje „Prarastoji šviesa“ aš rašiau, kad Hario žmona yra pokerio žaidėja. Tačiau tik šioje knygoje aš sužinojau, kad Eleonora Viš, buvusi FTB agentė, dabar profesionaliai lošianti ir auginanti dukrą. Kalbant apie kitus epizodus iš veikėjų gyvenimo, tai Hario Bošo gyvenime atsiranda dukra, jo saksofono mokytojas mirė, taip pat pagrindinis veikėjas sulaukia pasiūlymo grįžti į policiją.
Man labai patinka Hario Bošo serijos knygos. Žadu perskaityti visas kiek bus. Man jos kiek primena Patricijos Kornvel Kei Skarpetos seriją, tik ši serija daug vyriškesnė ir be ryškių CSI dalykėlių. Toliau eilėje laukia knyga „Žymė“. Pabaigai norėčiau paminėti, kad knyga „Akivarai“ yra dešimtoji serijos knyga apie Harį Bošą ir seka po knygos „Prarastoji šviesa“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą