Gregoris Makdonaldas išgarsėjo sukūręs atkaklaus, drąsaus ir garbingo žurnalisto Irvino Flečerio paveikslą. Herojus nuolat atsiduria pačių netikėčiausių įvykių sūkuryje.
Alanas Stenvikas pasiūlo Flečui darbą. Darbas lyg ir lengvas. Flečui paprasčiausiai reikės jį nužudyti. Tai jis turi padaryti kitą ketvirtadienį ir už tai gaus dvidešimt tūkstančių. Flečas sutinka, juk pinigai neauga ant medžių. Reikėtų paminėti tai, kad Alanui Flečas yra pliaže besitrainiojantis valkata ir narkomanas, kai Flečas iš tikrųjų yra žurnalistas, tuo metu dirbęs po priedanga ir vykdęs redakcijos užduotį – rengė straipsnį apie narkotikų platinimą. Suintriguotas nauju darbu, Flečas nusprendžia išsiaiškinti, kodėl Alanas taip nori mirti.
Gregoris Makdonaldas išgarsėjo sukūręs atkaklaus, drąsaus, garbingo ir humoro nestokojančio žurnalisto Irvino Flečo paveikslą. Personažas kilęs iš Sietlo, buvo du kartus vedęs, už karinę tarnybą apdovanotas bronzine žvaigžde, gyvena septintame patogaus, bet negražaus namo aukšte, mėgsta su darbu susijusias mintis užsirašyti į diktofoną, turi fenomenalią atmintį. Tiktai įdomus, linksmas personažas, pilnas energijos ir pozityvumo. Savo darbe jam tenka daug bendrauti, tad dialogai yra tarsi knygos ašis. Jie yra lakoniški, pilni humoro ir taiklių pastabų.
Pati knyga yra kažkas per vidurį, taip rimto skaitalo ir humoristinio romano. Viskas kuo Flečas užsiima savo darbe yra rimta ir svarbu, tačiau priemonės kuriomis siekiamas tikslas, kelia juoką. Kitaip sakant, knyga pilna realizmo ir sarkazmo. Savo darbe jis dažnai apsimetinėja tuo, kuo nėra, bei meluoja be sąžinės priekaištų. Žiūrėk, jis užkietėjęs narkomanas, garbingos šeimos draugas, lakūnas, baldų pardavėjas ar būtų valdybos darbuotojas. Savotiškas chameleonas virstantis bet kuo, kas jam tuo metu paranku ir į naudą.
Jei kitos knygos traukia painumu, didele paslaptimi ar neeiliniu siužetu, tai „Flečas“ patraukia dialogais. Autorius tikrai turi tam dovaną. Čia nėra tokių frazių, kaip „jis pasakė“, „ji pasakė“, autorius tiesiog priverčia herojus kalbėti. O pasakyti jie tikrai turi ką ir labai linksmo. Gal dėl to knyga skaitosi labai greitai, vienu atsikvėpimu. Realiai knygą galima perskaityti vienu prisėdimu, kas, mano manymu, irgi yra didelis pliusas. Yra knygos kurias tu skaitai iš lėto, džiaugdamasis kiekvienu prisėdimu. Tačiau yra knygos, kurias labai smagu perskaityti iš karto. Gregoris Makdonaldas būtent tai ir siūlo ir kas mėgsta kažką panašaus, džiaugsis kiekviena autoriaus knyga. Konkrečiai šios knygos pabaiga yra tarsi ir istorijos pabaiga, tačiau, kaip žinome, romanas virto seriją knygų, kurių buvo parašyta vienuolika. Į lietuvių kalbą išversta tik ši, pirmoji serijos knyga.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą