„Tik laikas parodys“ (Jeffrey Archer, 2014 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.
The New York Times Nr. 1 bestselerių autoriaus Jeffrey Archer romanas „Tik laikas parodys“ – pirmoji naujos ambicingos serijos „Kliftonų kronikos“ knyga, pasakojanti vienos šeimos istoriją, kuri tęsiasi per daugelį kartų, aprėpia abi vandenyno puses ir atskleidžia įvairius žmonių išgyvenimus – nuo širdgėlos ir nevilties kupinų dienų iki triumfo.
Epinė Hario Kliftono istorija prasideda 1920-aisiais tokiais žodžiais: „Man sakė, kad tėvas žuvo per karą.“ Haris, Bristolio dokų kroviko sūnus, neprisimena savo tėvo, o gyventi dokuose jį moko dėdė, kuris tikisi, kad baigęs mokyklą sūnėnas prie jo prisidės įsidarbindamas laivų statykloje. Bet dėl netikėto savo talento Haris laimi privilegijuotos berniukų mokyklos stipendiją, ir jo gyvenimas amžiams pasikeičia.
Suaugęs Haris pagaliau išsiaiškina tikrąją tėvo mirties priežastį, tačiau atskleista siaubinga tiesa viso labo pakursto klausimą, kas yra biologinis jo tėvas? Arturas Kliftonas, visą gyvenimą dokuose praleidęs uosto krovikas? O gal jis Pietvakarių Anglijos aukštuomenės atžalos pirmagimis, kilęs iš šeimos, kuriai priklauso laivybos kompanija?
Prasidėjusi darbininkiškuose Anglijos rajonuose ir užsibaigianti Antrojo pasaulinio karo pradžioje Niujorke, Hario kelionė veda į ateities laikus, kurie atgaivins pastarąjį šimtmetį ir atskleis šeimos istoriją, pranokstančią tiek skaitytojų, tiek paties Hario Kliftono vaizduotę.
The New York Times Nr. 1 bestselerių autoriaus Jeffrey Archer romanas „Tik laikas parodys“ – pirmoji naujos ambicingos serijos „Kliftonų kronikos“ knyga, pasakojanti vienos šeimos istoriją, kuri tęsiasi per daugelį kartų, aprėpia abi vandenyno puses ir atskleidžia įvairius žmonių išgyvenimus – nuo širdgėlos ir nevilties kupinų dienų iki triumfo.
Epinė Hario Kliftono istorija prasideda 1920-aisiais tokiais žodžiais: „Man sakė, kad tėvas žuvo per karą.“ Haris, Bristolio dokų kroviko sūnus, neprisimena savo tėvo, o gyventi dokuose jį moko dėdė, kuris tikisi, kad baigęs mokyklą sūnėnas prie jo prisidės įsidarbindamas laivų statykloje. Bet dėl netikėto savo talento Haris laimi privilegijuotos berniukų mokyklos stipendiją, ir jo gyvenimas amžiams pasikeičia.
Suaugęs Haris pagaliau išsiaiškina tikrąją tėvo mirties priežastį, tačiau atskleista siaubinga tiesa viso labo pakursto klausimą, kas yra biologinis jo tėvas? Arturas Kliftonas, visą gyvenimą dokuose praleidęs uosto krovikas? O gal jis Pietvakarių Anglijos aukštuomenės atžalos pirmagimis, kilęs iš šeimos, kuriai priklauso laivybos kompanija?
Prasidėjusi darbininkiškuose Anglijos rajonuose ir užsibaigianti Antrojo pasaulinio karo pradžioje Niujorke, Hario kelionė veda į ateities laikus, kurie atgaivins pastarąjį šimtmetį ir atskleis šeimos istoriją, pranokstančią tiek skaitytojų, tiek paties Hario Kliftono vaizduotę.
Nors knyga priskirta detektyvo žanrui, čia yra žmogžudystė ir paslaptis, visgi aš ją labiau priskirčiau prie dramos žanro, o tiksliau prie muilo operos. Istorija sukasi apie Kliftonus, žemesnės klasės Anglijos šeimą, bei Baringtonus, aukštesnės klasės šeimą. Haris Kliftonas – talentingas berniukas, dokininko sūnus. Jis ne tik gabus mokslams, bet dar turi ir nepaprasto grožio balsą. Balsą, kuris jam suteikė galimybę mokytis prabangioje mokykloje ir gauti stipendiją. Čia jis susipažįsta su Džailzu Baringtonu, kita iškilia asmenybe, kuri greitai tampa jo geriausiu draugu... Va taip ir prasideda ši muilo opera, o kodėl būtent muilo? Dėl kelių priežasčių. Hario tėvas paslaptingai dingsta, vėliau paaiškėja, kad Haris, galbūt, ne jo sūnus, jis vos neveda galimos savo sesers, o galiausiai viskas baigiasi tapatybės pakeitimu. Trūko tik amnezijos ir būtų tikra muilo opera. Knyga nebloga, o jei atsižvelgsime, kad knygų turi būti septynios, tai gali tapti išties nebloga šeimos saga. Bet Džefris Arčeris man labiau patinka tuo, kad jo herojai yra išties nepakartojami ir simpatijų iš skaitytojų sulaukiantys jau nuo pirmųjų knygos puslapių. Knygos parašytos klasikiniu stiliumi visai kaip Diuma romanai, tačiau pateiktos ir pritaikytos šiuolaikiniam skaitytojui. Hariui simpatijas pajutau iškart, tačiau tai tapo ir didžiausiu knygos minusu. Knygos eigoje veiksmas pateikiamas skirtingų veikėjų akimis. Tai Hario Kliftono, Meisės Klifton, Hugo Baringtono, Senojo Džeko Taro, Džailzo Baringtono ir Emos Barington. Kadangi iškart įsikabinau Hario, tai viskas, kas buvo pateikiama kitų veikėjų akimis buvo jau ne be taip įdomu. Aš tik stengiausi kuo greičiau tuos skyrelius perskaityti, kad galėčiau toliau mėgautis paties Hario pateikta istorija, o ji pratęsiama, deja, tik knygos pabaigoje. Be to nervino tai, kad kiekvienas naujas veikėjas atpasakodavo dalį jau kito veikėjo pasakytos istorijos. Tad knyga yra kaip ir truputį ištęsta, be to gan lengvai nuspėjama. Visgi man patiko pati istorija ir aprašomas laikotarpis bei vieta, t. y. dvidešimtojo amžiaus pradžios Anglija, laikotarpis tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo. Knyga baigiasi tuo, kad Didžioji Britanija stoja į karą su Vokietija, tad antrojoje knygoje, turbūt, sulauksime savotiškos karo istorijos. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad „Tik laikas parodys“ nėra literatūriškai sudėtingas kūrinys, tai labiau senamadiška istorija parašyta paprasčiausiai geram laiko praleidimui. O ji tai ir padaro.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą