Netradicinis garsiojo knygų apie mafiją autoriaus Mario Puzo romanas – tragiška ir graži istorija apie kare pražuvusią kartą, nebepritampančią taikiame gyvenime. Pasaulyje karas baigėsi, bet gyvenime ir žmonių jausmuose ne...
Amerikiečių karininkas Valteris Moska taip pat neranda sau vietos grįžęs į tėvynę, todėl išvyksta dirbti atgal į Vokietiją, į Amerikos kariuomenės užimtą Brėmeną, kur nugalėtojams į akis pataikaujama, bet slapta jų nekenčiama, kur plyti griuvėsių dykynės ir klesti juodoji rinka. Moską veda meilės ilgesys vokietaitei Helai, su kuria jį sieja trumpa pažintis per karą. Bet ar įmanoma dviem mylinčioms sieloms rasti laimę žiaurumo ir neapykantos pritvinkusiame pasaulyje, pagal kurio įstatymus Valteris ir Hela tebėra priešai?.. Tokiame pasaulyje meilė laikoma tik lemtinga silpnybe ir pasmerkta pražūčiai.
Nežinau kaip kitiems, bet bent jau man Marijus Pjuzas yra tas rašytojas, dėl kurio nėra gėda prisipažinti, kad jį skaitai. Jo knygų pasakojimas visad būna labai tikroviškas ir visad atrodo, kad skaitytum kažkieno tikrus atsiminimus. Bet tai nėra vien tik iliuzija. Rašytojas prieš imdamas rašyti knygą visad daug ir įnirtingai domisi jo pasirinkta tema, tad skaitant galima atrasti daug naujo. Tarkim šioje knygoje viskas matuojama cigarečių pakeliais. To niekad nežinojau, to niekas nemokė per istorijos pamokas. Pasidomėjau tuo ir pasirodo tame yra tiesos. Kelis metus po karo cigaretės buvo plačiai naudojamos mainams, dažniausiai tarp sąjungininkų ir vokiečių karių. Taip pat nustebino faktas, kad „kokakola“ buvo taip stipriai įsišaknijusi ir čia. „Tamsos arena“, mano žiniomis, yra pirmoji rašytojo knyga, tad galima būtų tikėtis šiek tiek prisvilusio blyno. Tačiau taip nėra. Pasakojimas yra įtraukiantis ir įdomus. Joje pasirinkta karo tema, bet lyginant su Hemingvėjumi ar Remarku, kurių knygose veiksmas vyksta dažniausiai karo metu, čia veiksmas vyksta jau po karo. Kadangi nesu skaitęs anksčiau minėtų rašytojų knygų (gėda), todėl nesigilinsiu. Pjuzo knygoje pasakojama apie tai, kaip karas pakeičia žmones ir jų likimus. Knygos herojus, Valteris Moska, nėra pats įdomiausias ir patraukliausias personažas. Retas kuris jam pajus simpatijas. Jis yra gan grubus ir apatiškas. Grįžęs į gimtąją šalį Ameriką jis pamato, kad nesijaučia čia kaip namie. Jis tiek priprato prie jį supančios karo aplinkos, kad tik grįžęs atgal į Vokietiją ir pamatęs sugriuvusius pastatus ir skurdą supranta, kad tai ta vieta kurioje jis turėtų būti. Net gimus jo antram vaikus jis nežino kaip elgtis. Džiaugtis, liūdėti? Atrodo lyg jam tai visai nerūpėtų. Susidaro toks įspūdis, kad karas atima ne vien mylimus žmones, bet ir patį gebėjimą mylėti. Istorija pertraukiama prisiminimais iš karo, tad mes aiškiai galime matyti, kaip Moska po truputį, diena iš dienos degraduoja ir tampa tuo, kuo yra. Pabaiga gan liūdna, tačiau jei tokia nebūtų, knyga prarastų dalį savo vertės. Kalbant apie minusus, tai Didžiausias Pjuzo knygų minusas yra tame, kad jos, bent jau man, labai greitai užsimiršta. Nesakau, kad jos kažkokios neįsimintinos. Tiesiog jose tiek daug visko įvyksta, pateikiama toookia ilga istorija, kad tiesiog fiziškai neįmanoma visko susidėti į galvą. Pavyzdžiui, perskaitęs šią knygą aš niekaip negalėčiau jos tiksliai atpasakoti. Nors kitiems gal tai, atvirkščiai, yra privalumas. Po kokių trijų-penkerių metų galima drąsiai imti skaityti knygą iš naujo.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą