Praktikantė žurnalistė Anika Bengtzon vasarai išsirūpino vietą didžiausiame Švedijos dienraštyje. Ji nekantriai laukia progos prasimušti, nors budėjimas prie pranešimų priėmimo linijos – ne visai tai, ką ji turėjo galvoje... Kai anonimas praneša apie nuogos moters lavoną gretimose žydų kapinėse, Anika nutaria, jog atėjo jos valanda prasimušti. Klijuodama jaunosios aukos gyvenimo detales ji aptinka filmuotą medžiagą, kuri pagrindinį įtariamąjį nukelia už šimtų mylių nuo nusikaltimo vietos tuo metu, kai buvo įvykdyta žmogžudystė. Ar policija ieško ne to vyro? Staiga pakimba grėsmė ne tik Anikos karjerai. Kuo daugiau ji klausinėja, tuo pažeidžiamesnė darosi pati.
Turbūt tai vienintelė šiemet skaityta knyga, dėl kurios teko ilgai sukti galvą, kaip ją įvertinti. Vietomis buvo įdomi, vietomis – labai nuobodi. Atrodė lyg rašytoja pati neapsispręstų ką rašyti, o tik bandytų skaitytojo kantrybę. Knygoje pasakojama apie tai, kaip parke randamas jaunos striptizo šokėjos lavonas. Vietine spauda iškart įsikimba šios istorijos. Atrodo kas čia tokio, šokėjos lavonas? Negi spaudai tai tikrai jau tokia įdomi istorija, kad ji tiek daug dėmesio ir energijos jai skiria? Knygoje iškart gauname atsakymą – vasarą, todėl nieko nevyksta ir daugiau nėra apie ką rašyti. Kadangi toks paaiškinimas ilgai nepratemptų, greitai sugalvojamas kitas paaiškinimas – paaiškėja, kad į šį įvykį įsipainiojęs aukštas valdžios pareigūnas... Kaip gi laikraštis nesusigundys tokiu skandalu? Knygos veikėja Anika Bengtzon, viena tų žurnalisčių kurios imasi šios istorijos. Deja ji nėra kažkokia policininkė ar detektyvė, tad daugiau aprašinėja tai, ką jai pateikė policija, ką sužinojo iš kaimynų ar nužudytosios kambariokės. Taigi byla nėra pati įdomiausia, o tyrimas mus pasiekia, taip sakant, iš antrų rankų. Aišku ko norėti, juk Anikos Bengtzon serija, tai žurnalistinis detektyvas. Tokia detektyvo rūšis. Aprašinėdamas ankstesnę knygą „Nobelio testamentas“ (šeštoji serijos knyga), aš rašiau, kad Lizos Marklund kūryba man primena Anės Holt ir šiek tiek Karinos Alvtegen. Deja ši knyga per daug jau supanašėjo su Anės Holt kūryba. O būtent tuo, kad Anika Bengtzon man per daug priminė Inger Johanę Vik iš knygos „Tai, kas niekada neįvyksta“. Ji pastoviai žliumbia, ašaroja, verkšlena ir pan. Tai ten ji pamatė jaunos merginos lavoną – „oi kaip baisu!“, tai ten ją vietinis radijas apkalbėjo, tai ją išmetė iš darbo ir t. t. Taip kad paverkšlenimui vietos yra. Aprašinėdamas „Nobelio testamentas“ aš taip pat rašiau, kad mane sudomino ne tiek pats tyrimas, kiek pati Anika ir jos šeimyninis gyvenimas. Čia, deja, ji šeimos neturi, yra vasarą priimta stažuotoja, turi tik vaikiną, taip kad knyga yra tarsi visa ko priešistorė. Iš pradžių piktinausi, kodėl leidykla išleido knygas taip nepaeiliui, bet dabar, manau, suprantu kodėl taip padarė. Jei būtų išleidę šią knygą pirmiau, tai bent jau aš asmeniškai antros knygos nebūčiau ėmęs, na o dabar susigundžiau. Taip kad ši knyga yra toks didelis, didelis klaustukas. Neapsisprendžiu ar ji man patiko ar ne... Knyga aš sakyčiau, daugiau tinka kokiai namų šeimininkei, kuri per metus perskaito dešimt knygų ir gali vienai knygai skirti gerą mėnesį. Tokiu atveju skaitai sau iš lėto, atsipūtęs, neskubėdamas. Čia nėra daug veiksmo, nėra daug įtampos, nėra bėgimo ar aštrių pojūčių. Tai vienos moters, Anikos Bengtzon, žurnalistės, gyvenimo epizodas. Jos vargai siekiant įsidarbinti, jos noras gyventi dideliame mieste, noras sukurti šeimą ir kažko pasiekti gyvenime. Jei Jūs būtent to ir ieškojote, tai prašom, skaitykite ir mėgaukitės. Kitu atveju nekeikite Dievo ir knygyno, kad Jums pakliuvo niekam tikusi knyga.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą