„Korleonių šeima“ ~ Mario Puzo, Ed Falco

„Korleonių šeima“ (Mario Puzo, Ed Falco, 2012 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Niujorkas, 1933-ieji. Miestas ir visa šalis nugrimzdę į Didžiąją depresiją. Tuo metu suklesti nusikalstamos šio didmiesčio gaujos (Šeimos), bet artinantis sauso įstatymo pabaigai nenumaldomai artėja ir mūšis, nulemsiantis, kurios iš jų iškils, o kurių laukia žiaurus galas.

Vitui Korleonei nieko nėra svarbiau už šeimos ateitį. Mažiausi jo vaikai Maiklas, Fredas ir Konė lanko mokyklą ir nežino, kuo iš tikro verčiasi tėvas, o įsūnis Tomas Heigenas studijuoja universitete. Daugiausia nerimo Vitui kelia Sonis, jo vyriausias vaikas. Donas Korleonė spaudžia Sonį tapti verslininku, bet nekantrus, nutrūktgalviškas septyniolikmetis nori kitko – žengti tėvo pėdomis ir imtis tikrojo Šeimos verslo.

„Korleonių šeima“ – jaudinantis, subtilus romanas apie tradicijas ir smurtą, ištikimybę ir išdavystę patiks gausiems „Krikštatėvio“ gerbėjams, kurie visada troško dar daugiau, ir supažindins su šia knyga visą naują kartą.

Knygoje pasakojama į Niujorką atvykusio Vito Korleonės istorija, kai jis dar nėra Donas. Dėmesį prikausto įspūdinga Vito gyvenimo Amerikoje pradžia, žmonės, padėję jam iškilti, varžovai bei tuometiniai ir būsimieji priešai. Vitas Korleonė – neturtingas Italijos valstietis, norėjęs užtikrinti geresnį gyvenimą savo šeimai – tačiau sugebėjo tapti įtakingiausios didmiesčio gaujos (Šeimos) Donu.

Šioje knygoje mes susipažinsime su tuo, kaip Sonis pirmą kartą sužinojo kuo verčiasi jo tėvas, pamatysime, kaip Vitas Korleonė statosi namą, regėsime Vito atsiminimuose atgijusios motinos raginimą kalbėti, mat ji nerimaudavo, kad jis tiek mažai kalba. Jo tėvą vakare prie laužo pasakojantį įvairias istorijas, ar brolį besijuokiantį šiam užmigus prie vakarienės stalo. Pamatysime ir liūdnuosius Vito atsiminimus: nešamą tėvo karstą, motiną, klūpančią prie negyvo sūnaus Paolo, šūvius aidinčius iš toli...

Tai bus laikai, kai Tomas studijuos universitete, Sonis turės gerą darbą automobilių taisykloje, o Fredas, Maiklas ir Konė vis dar lankys mokyklą. Knyga parodys tuos ankstyvus laikus, kai Vitas dar tik kūrė planus, kaip gyvens jo vaikai. Tomas taps teisininku ir užsiims politika. Sonis bus pramonės magnatas. Maiklas, Fredas ir Konė buvo dar per maži, kad tėvas numatytų jiems ateitį, bet ateis ir jų eilė. Kiekvienas turės tapti tuo, ko norės Vitas.

Ed Falco Marijaus Pjuzo lūpomis papasakos istoriją, kaip Sonis su bičiuliais vogė sunkvežimį su alkoholių, parodys, kaip Tomas pakliuvo į Korleonių šeimą, kaip vyksta karas tarp mafijos šeimų, ką reiškia būti mafijozo mergina, kas būna, kai įkliūni padaręs nusikaltimą, ar negali apsispręsti ką mylėti.

Tik pradėjęs skaityti šį romaną, buvau labai priekabus ir nepatenkintas. Dialogų man atrodė per daug, kalba sausa, stilius neišskirtinis, siužetas skurdus ir t. t. Bet, manau, buvau toks kritiškas rašytojui Ed Falco tik dėl to, kad Marijus Pjuzas yra išties įstabus rašytojas, o jo kūriniai tai ne tik knygos pasakojančios įvairiomis temomis, tai romanai su siela, o parašyti su meile. Atmetęs visus priekaištus ir nepasitenkinimus, atradau išties gerą ir labai įdomų romaną. Manau, Ed Falco sugebėjo pagauti, kas svarbiausia Korleonės šeimos istorijoje ir, svarbiausia, sugebėjo tai perteikti šioje knygoje įtikinamai. Tai ne vien susišaudymai, vagystės, muštynės ir kitas smurtas. Tai daugiau romanas pasakojantis apie vaikų ir tėvų santykius, apie vyto ir žmonos santykius, apie santykius tarp brolių ir seserų, meilužių ir draugų, tai knyga apie meilę, ryžtą, ištikimybė, drąsą ir nutrūktgalviškumą. Mes kartu su rašytoju keliausime Korleonės šeimos istorija, matysime jų bėdas ir rūpesčius, džiaugsmus ir lūkesčius.

Nors romanas manęs nesužavėjo taip stipriai, kaip paties Marijaus Pjuzo proza, tačiau aš manau, kad šis autoriaus bandymas yra labai vykęs ir įstrigs atmintyje ilgam. Atrodo lyg su kiekvienu sakiniu jis darytųsi vis įdomesnis, o tam tikru momentu net pralaužtų įvertinimo skalės lubas. Jame yra daug šaunių elementų, tarp kurių tikroviški veikėjai, sklandus pasakojimas, nenuspėjamumas, ar įtikinamai pavaizduotas Amerikos Didžiosios depresijos laikotarpis, kuomet galiojo „sausasis įstatymas“. Būtent tada iškilo didžiosios mafijos šeimos, būtent tada Korleonės pradėjo auginti savo galią.

Šiame romane „sausasis įstatymas“ jau eina į pabaigą, tad mafijos sindikatams ir gangsteriams tai yra klestėjimo laikotarpio pabaiga. Viršūnėje išlikti galės tik stipriausias, tad Vitas Korleonė rengiasi didžiajam karui. Dabar kaip niekad anksčiau yra svarbu laikytis kartu ir užtikrinti šeimos saugumą.

Nors romano finalas visiems skaičiusiems originaliąją „Krikštatėvio“ dalį yra nesunkiai nuspėjamas, manau, skaitant šią knygą, lygiai kaip ir skaitant daugumą knygų, svarbus ne galutinis rezultatas (atomazga), o pats skaitymo procesas arba kitaip pati istorija. Ji man pasirodė be galo įdomi ir pilna netikėtumų. Ačiū Ed Falco ir Marijui Pjuzui už galimybę susipažinti su didžiojo Dono ir jo šeimos priešistore. Netolimoje ateityje žadu perskaityti ir Mark Winegardner bandymą įsijausti į įžymųjį Krikštatėvį, tad laukite pratęsimo.

P. S. Nepatariu skaityti mano „Krikštatėvio“ apžvalgos, mat tada dar nebuvau pasiruošęs nei rašytojui Marijui Pjuzui, nei pačiam „Krikštatėvui“ apskritai. Tiesa pasakius norėčiau išvis ištrinti tą įrašą iš puslapio, tačiau to nedarau, mat jis parodo mano, kaip skaitytojo progresą, bei skonio lavėjimą. Pradėjęs nuo pigių Viktorijos laikotarpio romanų, dabar vis dažniau renkuosi psichologinius romanus ir kitus, kiek rimtesnius kūrinius.

„Kvailiai miršta“ ~ Mario Puzo

„Kvailiai miršta“ (Mario Puzo, 2011 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Mario Puzo romane „Kvailiai miršta“ gvildena šiam rašytojui būdingas temas – galia, beprotiški pinigai, godumas ir meilė. Autorius išdrįso papasakoti apie garsiojo Amerikos auksinio trikampio – Niujorko, Holivudo ir Las Vegaso – korupciją.

Romanas nukelia mus į jaudinantį ir prabangų kazino gyvenimą, kur karaliauja turtuoliai ir žymiausi to meto sukčiai. Aukščiausios klasės prostitutės taip pat neatsiejama šio pasaulio, kupino skrupulingai sukurtų intrigų ir nesibaigiančių manipuliacijų, dalis. Godumas, geismas, smurtas ir išdavystė jau tapo kasdienybe, kur vyrai negailestingai naudojasi savo galia, o geidulingos moterys išnaudoja žavesį saviems tikslams, kur išgyvena stipriausi, o kvailiai miršta...

Romanas nukels mus į Las Vegasą, į kazino, kur stovi žalia medžiaga aptraukti stalai, žvilga mėlynos kortų nugarėlės, laksto raudoni, baltais taškeliais išmarginti lošimo kauliukai. Kur žmonės netenka kilogramų, jų veidai pabąla, o oda papilkėja – ir vien tik nuo besaikio lošimo. Kur kambariai ištaigingi ir rėžiantys akį, kur auksu ataustos užuolaidos, didžiulė lova ir sidabro siūlais dygsniuotos lovatiesės. Į vietą kurioje tu pamiršti savo karjerą, gyvenimą ir net šeimą. Tokioje vietoje susitiks jie, trys vyrai ir viena moteris. Vegaso bičiuliai, bakaros broliai. Juos sies tik vienas dalykas – jie klimps į azartinių žaidimų liūną.

Tai bus abejingas lošėjas ir rašytojas Džonas Merlinas. Vaikinas niekada neparodantis emocijų kai išlošia ar laimi. Jis neaušins burnos, jis tiesiog visus stebės.

Kalis skaičiuotojas. Tipiškas užkietėjęs ir įgudęs lošėjas. Jis sugebės skaičiuoti kortas keturdėkliame blekdžeko „bate“. Bus laimėjimų tikimybės ekspertas. Kalis bus pusiau sąvadautojas, pusiau sukčius, visada pasiruošęs kokiu nors būdu apgaule pasipelnyti iš kazino.

Mergina Diana, gryna mėgėja lošimų srityje. Jos darbas bus vilioti klientus į kazino. Ji rengsis provokuojamai, savo juodais ilgais plaukais mosuos it botagu.

Džordanas Haulis, smulkmeniškas ir sąžiningas, bet niekada nepasižymėjęs ypatingu dosnumu. Jis bus santūrus ir nešnekus, tikras Vegaso vergas, paliktas žmonos.

Rašytojas papasakos kiekvieno iš jų istoriją, kaip jie susipažino, kuo gyveno Vegase ir už jo ribų, tačiau didžiausią dėmesį jis skirs jaunam rašytojui Džonui Merlinui, kurio akimis ir bus pasakojama didesnė dalis knygos istorijos. Rašytojas taip pat nepamirš ir Kalio skaičiuotojo istorijos, kuris netrukus taps „Zanadu“ viešbučio valdytojo dešiniąja ranka.

Romano siužetas bus nenuspėjamas, visai kaip žaidimas kortomis kazino. Skaitydamas nežinosi ko laukti, negalėsi numatyti kitų veikėjų veiksmų. Vienintelis skirtumas bus tas, kad čia tu vis tiek laimėsi, net ir nieko nepastatęs.

Rašytojas šiuo kūriniu norėjo papasakoti vieno vyro gyvenimą. Papasakoti tiesą apie jo potraukį moterims. Rašytojas iškels klausimą, ar nuoširdžiai mylintis moterį vyras gali nuolatos ją apgaudinėti? Būti ne tik fiziškai neištikimas, bet ir išduoti ją mintyse, pačioje savo sielos gelmėje? Jis papasakos apie tai, kaip moterys gali jus mylėti, maitinti jus meile, sąmoningai apnuodyti ja jūsų kūną ir sielą vien tam, kad jus sužlugdytų. Ir iš aistringos meilės apsispręsti daugiau jūsų nebemylėti. Ir tuo pat metu svaiginti jus iki idiotiškos ekstazės. Papasakos apie tikrąją meilę. Ar tikrai verta dėl jos tiek paaukoti? Kaipgi seksualinė ištikimybė? Ar ji įmanoma? Ar tai ji reiškia meilę? Rašytojas atskleis visas galios platybes. Visų pirma parodys vos galą su galu suduriančio, vargstančio rašytojo gyvenimą. Parodys, kaip menininkas vėtomas ir mėtomas savo meno vardan. Parodys, kodėl jis šito nusipelnė. Vėliau jis taps sumaniu nusikaltėliu, kuris mėgaujasi visais gyvenimo malonumais. Tuomet mūsų laukia viena įspūdingiausių sėkmės istorijų per visą literatūros istoriją. Asmeniniai mūsų kultūros milžinų gyvenimai iš arti. Prieš mūsų akis atsivers neturtingo vargstančio genijaus pasaulis, sukčiaus pasaulis ir prabangus literatūros pasaulis. Visa tai pagardinta gausybe sekso, keliomis įmantriomis mintimis... Šioje knygoje bus daug kalbama apie meilę, bet tai nėra knyga apie meilę. Tai knyga apie karą. Seną karą tarp vyrų, kurie yra tikri draugai. Didįjį „naująjį“ karą tarp vyrų ir moterų...

Jei ši, prieš tai mano parašyta pastraipa, paimta iš knygos pirmojo skyrelio, dar neįtikino Jūsų, kad ši knyga yra parašyta Jums ir Jūs privalote ją perskaityti, tuomet nėra prasmės man daugiau kažką ir rašyti. Aš tikiu, kad šią knygą privalo perskaityti kiekvienas, mat kiekvienas ją perskaitęs sužinos šį tą apie gyvenimą, apie vyrų ir moterų santykius, darbą, karjerą, pinigus, nepriklausomybę ir t. t. Tiesa, tai niekuo Jums nepadės, bet, manau, ši knyga praturtins kiekvieno skaitytojo sielą. Aš ją perskaičiau ir man ji patiko. Patiko tiek, kad ateityje skaitysiu ją dar ne vieną kartą, o kiekvieną kartą skaitydamas, sužinosiu kažką naujo ir dar neatrasto. Ši knyga, visai kaip gyvenimas, ji kaip deimantas turintis daug atspalvių ir kiekvieną kartą žėrintis vis kitaip.

Šiuo romanu baugiu skaityti visas Marijaus Pjuzo knygas, tačiau ateityje dar žadu grįžti prie Korleonių šeimos sagos, kurią pratęsė kiti rašytojais: Mark Winegardner ir Ed Falco. Tikiuosi jų knygos bus ne ką prastesnės nei paties plunksnos meistro Marijaus Pjuzo kūriniai.

„Mama Liučija“ ~ Mario Puzo

„Mama Liučija“ (Mario Puzo, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Pilna juoko ir ašarų, neapykantos ir atleidimo knyga „Mama Liucija“ yra užburiantis pasakojimas apie šeimą, pasiryžusią išgyventi Amerikoje. Tai romanas, kurį galėjo parašyti tik Mario Puzo. Knyga, kurios pagrindiniu herojumi tapo autoriaus motina.

Antrąją savo knygą „Mama Liučija“ rašytojas Marijus Pjuzas laiko geriausiu ir labiausiai asmeniniu romanu. Be to, ši knyga jam tapo pati įdomiausia, nes jos rašymas buvo kupinas staigmenų. Pradėjęs rašyti, Pjuzo ketino save paversti romano herojumi. Tai turėjo būti istorija apie atkakliai į gyvenimą besikabinantį rašytoją, vargingiausią iš vargingiausių, kurio motina, sesuo ir brolis įnirtingai priešinasi jo pašaukimui, ir kaip nepaisant visko, galų gale jam pavyksta pasiekti tikslą. Joje turėjo būti kalbama apie tai, kaip rašytojas išsižada savo itališkos kilmės, apie nevisavertiškumo įkvėptą išdidumą, būdingą visiems vargšams literatams, iš kurio rašytojas yra kilęs. Tačiau kokia tai buvo staigmena, kai netikėtai knygos heroje tapo rašytojo motina, o sesuo gavosi sąžiningesnė, labiau verta pasitikėjimo ir drąsesnė. Jo knygoje italai imigrantai pilkom, prakaitu permirkusiom kepurėm ir dideliais riestais ūsais, plušantys kiaurą parą, išsaugo didvyrišką orumą. Rašytojas vaizduoja savo motiną su pagarba, neteisdamas jos už jos silpnybes ir kitokią prigimtą. Visi jauni rašytojai svajoja apie nemirtingumą – tikisi, kad praėjus šimtmečiams, ateityje, naujosios kartos skaitys knygas, pakeitusias jų gyvenimus. Manau, šiuo savo kūriniu, rašytojas tai pasiekė.

Ši istorija pasakoja apie Liučiją Santa Angeluči-Korbo, narsią, nebijančią gyvenimo ir jo pavojų moterį. Bet ne naivuolę, ne beatodairiškai drąsią. Ji buvo tvirta, patyrusi, atsargi ir budri, gerai pasiruošusi atsakomybei išauginti didelę šeimą ir suteikti jiems laisvę. Jos vienintelė silpnybė buvo stoka natūralaus klastingumo ir gudrumo, kuris praverčia daug labiau nei dorybingumas. Daugiau kaip prieš dvidešimt metų, kai jai buvo vos septyniolika, Liučija Santa paliko gimtuosius namus Italijoje. Ji nukeliavo tris tūkstančius mylių per vandenyną į keistą šalį, pas keistus žmones, ir pradėjo gyvenimą su vyru, kurį pažinojo tik kaip ankstyvos vaikystės žaidimų draugą. Kaip per sapną Liučija pateko į akmens ir plieno šalį, kur išnešiojo du savo vyro vaikus ir laukėsi trečio, kai vyras dėl savo aplaidumo žuvo per nelaimingą atsitikimą statybose. Tačiau net tuomet nėščia našlė, vis dar jauna, neturinti į ką atsiremti, ji nepasidavė siaubui ir nevilčiai. Su nepaprasta tvirtybe, ji ištvėrė visas negandas. Po metų ji vedė antrą kart ir susilaikė dar trijų vaikų...

Ne nuošaly atsiduria ir būrys Liučijos vaikų. Oktavija, norinti studijuoti ir tapti mokytoja. Laris, septyniolikos metų plačiapetis, vidutinio ūgio, raumeningų rankų vyras, trylikos metęs mokyklą ir įsidarbinęs Vest Saido skalbykloje – vadeliojo arklį su vežimu. Jis buvo ambicingas, darbštus, atsakingas. Buvo širdžių ėdikas iš prigimties. Kai nusišypsodavo, sublizgėdavo balti kaip perlai dantys. Jis mėgo svajoti, ypač apie turtingas amerikietes su automobiliais ir dideliais namais, kurios už jo ištekėtų ir mylėtų jo šeimą. Vincentas, nors dar vaikas, bet turintis dirbti kepykloje, kad padėtų šeimai. Tą vasarą jis pirmąkart patyrė, kaip dalį savęs galima parduoti už pinigus. Išdykėlis Džinas, bandantis užsidirbti kelis dolerius vokdamas ledą iš geležinkelio vagonų. Salvatorė ir mažoji Lena.

Romane rašytojas detaliai vaizduoja italų imigrantų gyvenimą Amerikoje Didžiosios depresijos metu. Mes matome kaip iš fabriko išeina vėlyvoji darbuotojų pamaina, kaip vaikai krykštaudami išbėga į gatves žaisti, kaip lėtai aveniu kryptimi rieda arklių traukiami vežimai, kaip moterys žvilgčioja pro pravirus namų langus, o vandens srovė teka lietaus apsemtuose nutekamuosiuose grioviuose.

Romanas vaizdžiai ir tiksliai piešia to meto italų kasdienybę, žmonių lūkesčius ir viltis, vaizduoja ką jie valgė, kuo tikėjo. Vyrai nemėgo keliauti. Italams plušėjusiems visą savaitę saulėkaitoje ant geležinkelio bėgių norėjosi namo ar sodo vėsumos, jiems norėjosi gurkšnoti vyną ar klausytis liežuvaujančių moterų, kurios neleisdavo pajudinti jiems nė piršto. Neturtingi žmonės daugiausia valgydavo pasta, nors kartais pasilepindavo riebiomis dešrelėmis su aliejuje išmirkytomis paprikomis.

Romane kalbama apie tikėjimą, meilę, žmogaus prigimtį, viltis ir siekius, ištikimybę, išdidumą, drąsą ir kitas vertybes.

Mes kartu su veikėjais keliaujame jų gyvenimo istorija, pamatydami kaip jie auga, bando užsidirbti pinigų, kovoja su kasdienybės siunčiamais išbandytais, veda, liūdi, kai jų kaimynai praranda pinigus bankrutavus bankui, kenčia dėl sumažintų algų, serga ir t. t. Mes kartu su jais kenčiame, verkiame, raustame ir juokiamės, džiaugiamės, liūdime ir svajojame.

Man labai patiko ši knyga, joje nėra jokios vendetos, jokios omertos, nėra smurto ar kruvinų susidorojimų. Romanas „Mama Liučija“ griauna stereotipinę nuomonę, kad Marijus Pjuzas, yra tik knygų apie mafiją rašytojas. Šis romanas parodo, kad Pjuzo yra vienas geriausių XX a. klasikų.

Meldžiu Dievą, kad daugiau tokių knygų pakliūtų į mano skaitymo akiratį. Nežinau ar ši knyga gavo kokį apdovanojimą, bet ji jo verta ir net ne vieno. Ji parodo visą, kas gera ir bloga imigrantams didingoje, svajonių ir neišsipildžiusių vilčių šalyje Amerikoje. O svarbiausia, ji parodo, kas tai yra gyvenimas.

„Keršto kelias“ ~ Mario Puzo

„Keršto kelias“ (Mario Puzo, 2010 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Septyni gestapo karininkai Miuncheno teisingumo rūmuose kankino ir tardė Jungtinių Valstijų žvalgybos kapitoną Maiklą Roganą. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui išvengę atpildo gestapininkai susikūrė naujus gyvenimus.

Ir nė nenumanė, kad Roganas išvengė mirties. Per dešimt metų jis išsigydė baisius sužalojimus ir sukūrė patį geriausią keršto planą, norėdamas atsiteisti už save ir nužudytą jauną nėščią žmoną.

Ieškodamas gestapininkų Roganas neria į chaotišką nusikaltėlių pasaulį. Jis privalo prisitaikyti ir prie aukščiausių visuomenės sluoksnių, nes tik taip galės surasti ieškomus nacius. O kai kurie jau suspėjo atsikratyti senųjų tapatybių.

Padėtis komplikuojasi dar labiau, kai Roganas sutinka Rozali. Ar verta vardan laimės paaukoti kerštą, ar žengti toliau žudiko keliu, ir tapti tokiu pat pabaisa kaip ir jo persekiojami asmenys.

Taigi perskaičiau dar vieną Marijaus Pjuzo knygą, kurio centre autorius pastato, nepatikėsite, – kerštą.

Amerikos žvalgybos pareigūnas Maiklas Roganas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje išsiunčiamas į Prancūziją dirbti žvalgybininku. Ten jis įsimyli ir veda gražią merginą Kristiną Šarne, su kuria jis susipažino, kai buvo apsistojęs slaptoje buveinėje name, priklausančiame jos šeimai. Apakintas laimės, jis praranda budrumą. To rezultatas – Rogano bendražygių, žmonos ir jo paties įkalinimas pas nacius. Pastarieji sužinoję, kad Roganas yra žvalgybininkas tarnaujantis sąjungininkams, mirtinai nukankiną jo žmoną, o jį patį nušauna į galvą. Kankintojų nelaimei, Roganas lieka gyvas.

Dabar, praėjus dešimčiai metų po tų košmariškų įvykių, Maiklas grįžta į Europą atkeršyti savo skriaudėjams. Jis ketina rasti savo budelius, ir grąžinti jiems viską ką yra iškentęs Europoje.

Na turiu pasakyti, kad mano patys nemėgstamiausi televiziniai filmai būna tie, kurių centre filmo kūrėjas pastato kerštą. Dažniausiai tokių filmų ašis sukasi apie nužudytą žmoną ir vyrą kerštaujantį už jos mirtį. Tokiuose filmuose pagrindinis veikėjas nusikaltėlius (jei jie keli) žudo po vieną ir tai žiūrovams turėtų teikti, neva, didelį malonumą. Knygoje „Keršto kelias“ būtent tai mes ir randame. Tad pagalvokite, kaip aš turėjau jaustis, kai pradėjau skaityti šią knygą ir atradau, būtent, tokią situaciją. Ir visgi apie tai perskaityti, o ne tai pamatyti ekrane, man pasirodė ne taip jau blogai, kaip galėjo būti. O, galbūt, aš kiek nuleidau kartelę, vien dėl prieš tai skaitytų kelių dar prastesnių knygų.

Iš pradžių autorius mus supažindina su pagrindiniu veikėju Maiklu Roganu. Kaip jis augo, kaip lankė mokyklą, buvo auklėjamas, studijavo, rašytojas detaliai piešia veikėjo charakterį, bei neeilinį gebėjimą įsiminti viską ką jis yra patyręs gyvenime. Kaip pasirodė vėliau, tai tapo ir jo dovana, ir prakeiksmas. Gebėjimas įžvelgti neįžvelgiamą ir įsiminti skaičius nulėmė jo likimą tampant karininku ir susipažįstant su jo būsima žmona. Tačiau tai taip pat tampa ir jo prakeiksmu, mat net po dešimties metų netikusiomis naktimis jis vis girdėdavo žmoną Kristiną, klykiančią Miuncheno teisingumo rūmuose, ant sėdmenų vėl jusdavo drėgną lipnumą, septynis tardytojus stebint jį ir niekinamai šypsantis...

Po dešimties metų, savo proto dėka uždirbęs krūvas pinigų Valstijose, jis nusprendžia susirasti savo kankintojus bei vieną ir paskutinį kartą suvesti su jais sąskaitas. Padedamas seklių agentūros, jis sužino, kad jo kaltininkai gyvena kitus gyvenimus, visą karo smurtą palikę praeityje. Jis sužino, kad vienas jų yra Austrijos miesto valdininkas, kitas užsiima Hamburge eksportu ir importu, kiti du Vakarų Berlyne turi automobilių dirbtuves bei degalinę, dar vienas yra vyriausiasis Miuncheno teismo teisėjas, kitas yra raudonųjų partijos vadas Budapešte, o paskutinis iš jų dabar gyvena Sicilijoje.

Šioje vietoje romanas tampa kiek banalokas bei nuspėjamas. Viskas vyksta „atėjau, suradau, nušoviau“ principu. Ir visgi rašytojas čia sugeba įpinti kažką savito, kažką kitokio. Pagrindinis knygos veikėjas susipažįsta su vietine prostitute, su kuria praleidęs naktį, nusprendžia tapti jos tarsi globėju ir gelbėtoju. Taip pat randame ir tai, kad broliai turintys dirbtuves Vakarų Berlyne yra sekami valdžios, tad juos nušauti ir iškvosti nebus taip jau lengva. O dar jam teks ieškoti būdo nužudyti Sicilijos mafijos bosą ir kt. Savo keršto kelyje Maiklas aplankys įvairias vietas: pabuvos Vienos pobūvyje Austrijoje, lankysis dvare netoli Vilalbos kaimelio Sicilijos centre, vyks į Budapeštą Vengrijoje ar Miuncheną pietų Vokietijoje.

Romano centre atsiduria nacizmo liekanų naikinimas Europoje, kalbamą apie savitą keršto suvokimą, bei svarstoma, ar verta paaukoti savo gerovę, vien dėl vienos stipriausių emocijų – neapykantos, bei keršto, kaip jo pasekmės.

Mano nuomone, romanas labiausiai patiks tiems skaitytojams kurie nori kažko lengvo, paprasto ir greitai perskaitomo. Tačiau rimtiems skaitytojams, pamėgusiems Pjuzo prozą, tai bus tikras košmaras. Romane mes nerandame praktiškai nieko tokio, ką esme įpratęs gauti iš šio rašytojo romanų: veikėjai čia labai blankūs, siužetas nuvalkiotas, veiksmo mažai, romanui trūksta tikroviškumo, vaizdingumo, o svarbiausia „sielos“. Dabar aš suprantu, kodėl per išpardavimą šią knygą knygyne „Pegasas“ sugebėjau nusipirkti tik už tris eurus.

„Omerta“ ~ Mario Puzo

„Omerta“ (Mario Puzo, 2010 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

„Omerta“ – tai paskutinė didžiosios Mafijos trilogijos dalis (pirmosios dvi – „Krikštatėvis“ ir „Paskutinis Donas“).

Čia pasakojama apie Eiprilių mafijos šeimą. Didysis Donas Eiprilis klastingai nužudomas, bet jo šeimos verslas jau įteisintas. Jo vaikai net nebežino apie tėvo veiklą, verslą ir juodus darbus.

Baigęs Vest Pointą pulkininkas Valerijus, televizijos savininkas Markatonijus ir advokatė Nikolė negali paremti tėvo reikalų, tą gali padaryti tik jo įvaikis Astoras Viola, Sicilijos mafiozų auklėtinis. Tačiau jam ant kulnų mina šeimos priešai ir FTB agentas Kurtas Silkis.

Donas Zenas buvo paskutinis tikras mafijos vadas, kuris visą gyvenimą laikėsi senųjų tradicijų, jis ėmė duoklę iš visų verslo sričių, išskyrus narkotikus, prostituciją ir nusikaltimus. Nė vienas vargšas, atėjęs pas doną prašyti pinigų, neišeidavo tuščiomis. Donas Zenas ištaisydavo visas teisėsaugos padarytas neteisybes. Aukščiausias Sicilijos teisėjas galėdavo priimti nuosprendį, bet jei teisybė būdavo nukentėjusiojo pusėje, donas, pasitelkęs savo įtaką ar ginklus, jį panaikindavo. Nė vienas jaunuolis, suviliojęs neturtingo valstiečio dukterį, jos nepalikdavo, nes donas Zenas sugebėdavo įtikinti vaikiną vesti. Joks bankas nepajėgė sužlugdyti neturtingų valstiečių, nes įsikišęs donas sutvarkydavo visus jų reikalus... Tačiau kai donas sulaukė aštuoniasdešimties, jo galia ėmė mažėti. Senasis mafijos donas, jautė artėjančią mirtį ir suvokė, kad be jo šeimą praris galingesnės Korleonės ir Klerucijaus šeimos. Todėl jis pasikvietė tris savo senus draugus, ir vienam jų pavedė rūpintis jo dviejų metų sūnumi. Taip Reimondas Eiprilis išsivežė Astorą Zeną į Ameriką ir priėmė į savo šeimą...

Vėliau veiksmas nusikelia į 1995-uosius metus, t. y. lygiai po 28 metų, kuomet donas Reimondas Eiprilis nusprendė pasitraukti iš visos nusikalstamos veiklos. Donas Eiprilis nugyveno ilgą gyvenimą, gyveno pagal griežtas savo ypatingos moralės taisykles. Viena iš jo nuostatų trisdešimt metų vertė jį gerbti ir kėlė keistą baimę, nulėmusią jo galybę: donas nepasigailėdavo nė vieno. Šią taisyklę suformavo ne įgimtas jo žiaurumas ar psichopatiškas troškimas teikti skausmą, bet nuoširdus įsitikinimas, kad žmonės niekada nepaklūsta. Jis sukaupė savo galybę protu ir visišku negailestingumu. Jis įkvėpė baimę kietiems ir tapo legenda. Tačiau, kita vertus, donas buvo dosnus. Tie, kurie jam ištikimai tarnavo, praturtėdavo ir bėdai ištikus turėdavo baimę įkvepiantį globėją...

Tačiau knyga nėra apie doną Zeną ir net ne apie doną Eiprilį. Donas Eiprilis labai greitai pašalinamas konkurentų iš kelio. Romanas yra apie dono vaikus, o svarbiausia, apie įvaikį Astorą Zeną. Donas turėjo tris savo vaikus. Markantonijus Eiprilis, buvo didelės televizijos kanalo programų vadovas. Aukštas, gražaus tamsaus gymio vyriškis. Valerijus Eiprilis pastaruosius dvidešimt metų daugiausia leido įvairiose karinėse bazėse užsienyje ir buvo Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės pulkininkas, bei dėstė akademijoje karinę taktiką. Dukra Nikolė Eipril buvo išsimokslinusi, fiziškai graži, aistringa prigimtimi ir protu, turėjo savo advokatų kontorą. Įvaikis Astoras Zena buvo apie trisdešimties, turėjo berniokiško gyvybingumo ir neatrodė, kad rimtai žiūrėtų į save. Jis buvo aukštas, gerai sudėtas ir gražus lyg boksininkas. Astoras importuodavo įvairius aukščiausios rūšies makaronus iš Italijos. Būtent jam donas Eiprilis nusprendė palikti didžiąją dalį savo bankų verslo. Donas išgelbėjo jam gyvybę ir davė viską, ką jis turi. Tad pasirūpinti ir apsaugoti dono šeimą po Eiprilio mirties, buvo jo pareiga.

– Keista, – atsidusęs tarė Astoras. – Niekada nė nedrįsau pagalvoti, kad man reikės pakeisti doną, didįjį doną Eiprilį.

Štai toks iš pažiūros yra paprastas šio romano siužetas, tačiau knyga tikrai nėra paprasta. Joje rašytojas mus supažindins su žaviais, gražiais, drąsiais, ištikimais ir charizmatiškais veikėjais, kurie nepaisant jų amžiaus, yra spėję jau daug ko gyvenime pasiekti. Rašytojas labai įtaigiai piešia mafijos šeimas ir jų kovą už valdžią. Autorius subtiliai ir nepiršdamas savo nuomonės į romaną įpina mirties bausmės, atominio ginklo grėsmės, narkotikų pardavinėjimo, žudymo motyvų ir kitas temas, taip šį romaną padarydamas ne tik gera pramoga, bet ir leidžia kiekvienam skaitytojui susimąstyti šiomis temomis.

Romanas yra nepaprastai įdomus, tačiau nereikėtų pamiršti, kad jis nusėtas skausmu ir mirtimi. Knygoje rašoma apie meilę, kerštą, išdavystę ir pasigailėjimą. Romane mes randame susidūrimą tarp jaunosios kartos ir senosios, tarp Amerikos ir Sicilijos, tarp kriminalinio pasaulio ir įstatymą saugančio pasaulio. Kūrinio veiksmas rutuliojasi labai sparčiai, visgi romanas yra tik 290 puslapių ilgio, tad nuobodžiauti nėra kada.

Nors tai yra paskutinė rašytojo knyga parašyta prieš jo mirtį ir daugelio laikoma ne iki galo išbaigta, man ji patiko ne ką mažiau, nei kiti mano skaityti autoriaus darbai. Čia randame ir jaunojo mafijos boso iškilimą, ir romantiką, ir smurtą, ir intrigą, ir išdavystę, ir įdomius veikėjus, ir Sicilietišką garbės kodeksą. Vienintelis mano priekaištas rašytojui būtų tas, kad autorius istoriją nusprendė sukoncentruoti ties vienu veikėju – Astoru, taip pamiršdamas kitus knygos personažus. Na bet nereikėtų pamiršti to, kad rašytojas jau buvo 78 metų amžiaus ir, galbūt, jautėsi liguistai, mat turėjo sveikatos problemų, dėl ko, matyt, ir pasirinko mažiau komplikuotą siužetą.

Kaip bebūtų, džiaugiuosi perskaitęs dar vieną Marijaus Pjuzo knygą ir džiūgauju, kad ateityje laukia kitos, dar neskaitytos šio rašytojo knygos.

„Paskutinis donas“ ~ Mario Puzo

„Paskutinis donas“ (Mario Puzo, 2010 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Romane „Paskutinis donas“ pasakojama apie paskutinę mafijos šeimą. Praėjus metams po žiauraus keršto, šeimos galva donas Domenikas Klerikucijus nusprendžia keisti gyvenimą. Jis trokšta, kad vaikaičiai augtų šeimoje, kuri nebūtų susaistyta su mafija. Iš figmedžių sodo Long Ailende donas valdo įvykius tolimame Las Vegase ir Holivude, kur galima teisėtai susikrauti turtą. Tačiau šeimos istorijoje glūdi paties dono pasėta blogio sėkla. Krosas De Lenas, šeimos profesionalaus žudiko sūnus, toliau žengia kruvinu giminės keliu. Jį pakeisti gali tik meilė – tokia pat visagalė kaip ir mirtis...

Sudėtingame M. Puzo moralės pasaulyje net vagys turi savo garbės kodeksą, o žmonės, visuomenės laikomi garbingais, pasirodo esą niekšai. Rašytojas piešia spalvingą Holivudo panoramą, kontrastingus veikėjų portretus. Romane atsiskleidžia puikus M. Puzo humoras, gyvenimiška išmintis ir sugebėjimas kurti epinę įtampą.

Donas Domenikas Klerikucijus nusprendžia savo anūkams sukurti dorą gyvenimą. Atėnė Akvitan įbauginta savo vyro atsisako toliau filmuotis penkiasdešimt milijoniniame filme. Denis Fuberta apgauna kazino pasisavinęs aštuonis šimtus tūkstančių dolerių. Klaudija De Lena pasidaro plastinę operaciją. Dantė mėgaujasi žudydamas. Lija Vacas padeda inscenizuoti savižudybę. Krosas De Lena kuria keršto planą...

...ir kita galybė epizodų iš didelės mafijos šeimos narių, draugų, bei kolegų kasdienybės. Knygos veiksmas sukasi apie kelis veikėjus, tarp kurių, turbūt, įdomiausi Krosas De Lena, buvęs mafijos išmušinėtojas, dabar dirbantis Las Vegase ir valdantis ištaigų viešbutį su kazino ir Klaudija De Lena, atitolusi nuo šeimos ir dirbanti kino versle Holivude. Spalvingas Holivudas, niekad nesnaudžiantis Las Vegasas, be ne geriausi miestai knygos veiksmui. Romanų herojų gyvenimai kaip visad įdomūs, kaip visad įkvėpiantys, atskleisti tik taip, kaip tai moka padaryti tik pats Marijus Pjuzo. Skaitant atrodo, lyg tu juos būtum pažinojęs visą gyvenimą. Knygos veikėjai Krosas ir Klaudija yra tik 20-25 metų amžiaus, tačiau yra tiek pasiekę gyvenime, kad aš prieš juos, turbūt, jausčiausi kaip penkiametis. Protingi, sąmojingi, išvaizdūs, drąsūs ir gabūs. Paskaitęs knygą pradedi galvoti, kodėl aš vis dar ne mafijoje? Tačiau galiausiai atrandi atsakymą, kad visgi tai tik į gerą. Juk visai nesinori gauti kulką į tarpuakį, trūnyti kalėjime, ar sušerti savo priešus žuvims. Smagu skaityti Marijų Pjuzą. Jau pribrendau jo rašliavai, tad jei paklius daugiau jo knygų, būtinai skaitysiu. Šią pirkau skaitytų knygų knygyne ir šimtu procentu nesigailiu. Puiki knyga apie mafiją ir jos veiklas bei kasdienybę.

„Ketvirtasis Kenedis“ ~ Mario Puzo

„Ketvirtasis Kenedis“ (Mario Puzo, 2010 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Išrinktas į prezidentus Fransis Ksaveras Kenedis daugiausia turi dėkoti savo garsiesiems giminaičiams Džonui Ficdžeraldui ir Robertui. Jis toks pat gražus kaip jie, žavus, turtingas ir yra jaunatviško optimizmo įsikūnijimas. Deja, politiniai įvykiai per anksti jį palaužia. Prezidentas, kai jo idealai atmetami, tampa visai kitokiu šalies vadovu.

Teroristai sugalvoja žvėrišką sąmokslą ir Kenedžio dukra tampa įnagiu jų rankose. Kenedis, kuriam prisiminimai, kaip buvo nužudyti dėdės, neduoda ramybės lyg kokia manija, sukaupia visą galią ir duoda teroristams atkirtį – surengia visą virtinę smurto aktų. Vienas sukrečiantis įvykis veja kitą. Artimiausi prezidentui žmonės ir visas pasaulis stebi juos užgniaužę kvapą ir pasibaisėję...

Gėris ar blogis iškelia žmogų į valdžią? Dievas ar velnias veda jį pripažinimo ir šlovės keliu? Ir kas atsitinka tiems, kurie trokšdami padaryti žmoniją laimingai, staiga nugarma į nevilties bedugnę kartu pasiimdami ir visą pasaulį? Marijus Pjuzas žinojo atsakymus į šiuos klausimus. „Ketvirtasis Kenedis“ yra vakcina nuo galios troškimo ją turintiems, bei vaistai nuo patiklumo jos apgaubtiems.

Knygoje pasakojama, kaip Velykų sekmadienį nužudomas popiežius ir užgrobiamas lėktuvas su prezidento Fransio Ksavero Kenedžio (išgalvoto personažo, Džono F. Kenedžio sūnėno) dukra Teresa. Taip pat Amerikos valdžia gauna laišką, grasinantį atomine bomba, o rašytojas Deividas bando prasimušti kino versle.

Turiu pasakyti, kad kol kas kiek teko skaityti Pjuzo knygų, šita skaitėsi lengviausiai. Bet nemanau, kad dėl to, kad knyga butų buvus įdomesnė už anksčiau skaitytas knygas, tiesiog, manau, kad jau pribrendau prie panašios rašliavos. Knyga išties nebloga. Pjuzo rašymo stilius, herojai, siužetas, kaip visad viršūnėje. Veikėjai įdomūs, charizmatiški, jų charakteriai labai skirtingi, atskleisti taip, kaip moka tik pats Marijus Pjuzas. Kelios skirtingos veiksmo linijos, netikėti siužeto posūkiai, tolygi intriga neduoda nuobodžiauti. Knyga yra politinis trileris, bandantis parodyti, kad tokios didelės šalies kaip Amerika valdymas nėra juokų darbas, ypač didelės ir krizinės situacijos momentu. Jos vadovas turi būti ne tik šaltų nervų ir mąstyti racionaliai, bet turi palaikyti Amerikos, kaip stiprios šalies, įspūdį, kas kartais priveda prie netinkamų sprendimų. Knyga sunkiai įvertinama. Kiek teko skaityti Pjuzo knygų, tai tikroji jų vertė atsiskleidžia praėjus mažiausiai pora mėnesių po skaitymo. Dabar rašau tris balus, bet gal po kiek laiko bus galima pridėti dar vieną balą. Didžiausias knygos minusas – ji man pasirodė mažiausiai tikėtina ir tikrovišką iš visų skaitytų rašytojo knygų. Per daug sutapimų ir keistų sprendimų. Visgi tikrai verta skaityti ir pirkti. Rekomenduoju kiekvienam.

„Tamsos arena“ ~ Mario Puzo

„Tamsos arena“ (Mario Puzo, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Netradicinis garsiojo knygų apie mafiją autoriaus Mario Puzo romanas – tragiška ir graži istorija apie kare pražuvusią kartą, nebepritampančią taikiame gyvenime. Pasaulyje karas baigėsi, bet gyvenime ir žmonių jausmuose ne...

Amerikiečių karininkas Valteris Moska taip pat neranda sau vietos grįžęs į tėvynę, todėl išvyksta dirbti atgal į Vokietiją, į Amerikos kariuomenės užimtą Brėmeną, kur nugalėtojams į akis pataikaujama, bet slapta jų nekenčiama, kur plyti griuvėsių dykynės ir klesti juodoji rinka. Moską veda meilės ilgesys vokietaitei Helai, su kuria jį sieja trumpa pažintis per karą. Bet ar įmanoma dviem mylinčioms sieloms rasti laimę žiaurumo ir neapykantos pritvinkusiame pasaulyje, pagal kurio įstatymus Valteris ir Hela tebėra priešai?.. Tokiame pasaulyje meilė laikoma tik lemtinga silpnybe ir pasmerkta pražūčiai.

Nežinau kaip kitiems, bet bent jau man Marijus Pjuzas yra tas rašytojas, dėl kurio nėra gėda prisipažinti, kad jį skaitai. Jo knygų pasakojimas visad būna labai tikroviškas ir visad atrodo, kad skaitytum kažkieno tikrus atsiminimus. Bet tai nėra vien tik iliuzija. Rašytojas prieš imdamas rašyti knygą visad daug ir įnirtingai domisi jo pasirinkta tema, tad skaitant galima atrasti daug naujo. Tarkim šioje knygoje viskas matuojama cigarečių pakeliais. To niekad nežinojau, to niekas nemokė per istorijos pamokas. Pasidomėjau tuo ir pasirodo tame yra tiesos. Kelis metus po karo cigaretės buvo plačiai naudojamos mainams, dažniausiai tarp sąjungininkų ir vokiečių karių. Taip pat nustebino faktas, kad „kokakola“ buvo taip stipriai įsišaknijusi ir čia. „Tamsos arena“, mano žiniomis, yra pirmoji rašytojo knyga, tad galima būtų tikėtis šiek tiek prisvilusio blyno. Tačiau taip nėra. Pasakojimas yra įtraukiantis ir įdomus. Joje pasirinkta karo tema, bet lyginant su Hemingvėjumi ar Remarku, kurių knygose veiksmas vyksta dažniausiai karo metu, čia veiksmas vyksta jau po karo. Kadangi nesu skaitęs anksčiau minėtų rašytojų knygų (gėda), todėl nesigilinsiu. Pjuzo knygoje pasakojama apie tai, kaip karas pakeičia žmones ir jų likimus. Knygos herojus, Valteris Moska, nėra pats įdomiausias ir patraukliausias personažas. Retas kuris jam pajus simpatijas. Jis yra gan grubus ir apatiškas. Grįžęs į gimtąją šalį Ameriką jis pamato, kad nesijaučia čia kaip namie. Jis tiek priprato prie jį supančios karo aplinkos, kad tik grįžęs atgal į Vokietiją ir pamatęs sugriuvusius pastatus ir skurdą supranta, kad tai ta vieta kurioje jis turėtų būti. Net gimus jo antram vaikus jis nežino kaip elgtis. Džiaugtis, liūdėti? Atrodo lyg jam tai visai nerūpėtų. Susidaro toks įspūdis, kad karas atima ne vien mylimus žmones, bet ir patį gebėjimą mylėti. Istorija pertraukiama prisiminimais iš karo, tad mes aiškiai galime matyti, kaip Moska po truputį, diena iš dienos degraduoja ir tampa tuo, kuo yra. Pabaiga gan liūdna, tačiau jei tokia nebūtų, knyga prarastų dalį savo vertės. Kalbant apie minusus, tai Didžiausias Pjuzo knygų minusas yra tame, kad jos, bent jau man, labai greitai užsimiršta. Nesakau, kad jos kažkokios neįsimintinos. Tiesiog jose tiek daug visko įvyksta, pateikiama toookia ilga istorija, kad tiesiog fiziškai neįmanoma visko susidėti į galvą. Pavyzdžiui, perskaitęs šią knygą aš niekaip negalėčiau jos tiksliai atpasakoti. Nors kitiems gal tai, atvirkščiai, yra privalumas. Po kokių trijų-penkerių metų galima drąsiai imti skaityti knygą iš naujo.

„Sicilietis“ ~ Mario Puzo

„Sicilietis“ (Mario Puzo, 2006 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Mario Puzo meistriška saga apie mafiją ir blogį, pakerinti kraupia mafijos pasaulio magija. „Sicilietis“ – romanas apie legendinį Sicilijos didvyrį, paprastų siciliečių gynėją Turį Giljaną ir jo bendražygius. Romanas apie Sicilijos mafiją ir jos vadus. Maiklui Korleonei baigėsi dvejų metų tremtis Sicilijoje, tačiau krikštatėvis paskyrė jam naują užduotį: negrįžti į Ameriką be žmogaus, vardu Salvatorė Giljano. Giljano – legenda, vakarų Sicilijos valstiečių vadeiva, banditas, kovojantis su korumpuota Italijos valdžia. Tačiau didžiausias jo priešas – donas Kročė, žiaurus mafijos vadas. Pasipriešinti dono valiai – vadinasi, paskelbti jam karą, kuriame pralaimėjusiojo neabejotinai laukia mirtis. Į šį aistrų ir išdavysčių sūkurį ir pakliūva Maiklas Korleonė. Paslaptis, kurią jis netrukus sužino, gali atnešti net nesvajotą sėkmę, bet ir gresia baisiausiu pavojumi. Ir vėl Mario Puzo sukūrė meistrišką sagą apie blogį, pakerinčią kraupia mafijos pasaulio magija.

Peržiūrėjau ką aš rašiau apie M. Puzo „Krikštatėvį“ ir „Šeima“, kuriuos skaičiau. Gan prasti atsiliepimai man pasirodė, nors kai prisimenu, tai istorijos tikrai labai geros, tikroviškos. Turbūt tiesa sakoma, kad kai kurioms knygoms reikia susigulėti, kad galėtum jas tinkamai įvertinti. Manau, kad tokie prastoki atsiliepimai buvo dėl pakankamai sunkoko rašymo stilius (na bent man), nors su „Sicilietis“ šitas kažkaip man neužkliuvo, gal pagaliau pripratau prie viso to detalumo. Asmeniškai man „Krikštatėvis“ ir „Šeima“ patiko labiau. Nors „Sicilietis“ irgi nebloga knyga. Ji kaip ir yra krikštatėvio tęsinys, nors iš senų herojų čia rasime tik Maiklą Korleonę, kuris po įvykių krikštatėvyje dabar slapstosi Sicilijoje. Jau nebepamenu dėl kokios priežasties, bet berods kažką nušovė. Galiausiai praėjus keleriems metams tremtyje, toli nuo namų, jis ruošiasi grįžti į Ameriką. Tačiau donas Korleone pasiūlo jam neskubėti ir prieš vykstant pasiimti su savimi tokį Turį Giljaną. Na o jis yra gyva Sicilijos legenda. Jis kaip koks Robinas Hudas išlaisvina nuteistuosius, šaudo karabinierius, rūpinasi ir šelpia stokojančius, vagia ir maištauja. Na o viskas prasidėjo nuo to, kaip Turis nušovė karabinierių, kuris ketino pribaigti jį dėl sūrio gabalėlio. Taip jis atsidūrė už įstatymo ribų. Knygoje labai daug sąsajų su Robino Hudo personažu, net baigtis abiejų vienoda. Truputį pasakiška istorija, tačiau parašyta tikroviškai ir įtaigiai. Čia mafija pavaizduota ne tokia, kokią mes ją įsivaizduojame iš filmų ir serialų. Verta perskaityti knyga net nemėgstantiems knygų apie organizuotą nusikalstamumą. Įdomi, pamokanti, gyvenimiška istorija.

„Šeima“ ~ Mario Puzo

„Šeima“ (Mario Puzo, 2004 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Kas yra šeima? M. Puzo atsakė į šį klausimą romane “Krikštatėvis”. Sukūręs Korleonių portretus, jis visiems laikams apibrėžė kraujo ištikimybės sąvoką. Romane “Šeima” rašytojas pateikia žymiausios Italijos nusikaltėlių šeimos, Bordžų, istoriją, įtikinamai atskleidžia prašmatnų Vatikano gyvenimą ir intrigas. Pasakojimo centre – Rodrigas Bordža, popiežius Aleksandras VI, kurio nuodėmingą troškulį valdžiai, prabangai ir moterims aplenkė tik jo beribė meilė šeimai. Popiežių supa jo ypatingi vaikai: kvailokas, nemylimas Chofrė, ūmus, beširdis Chuanas, kietavalė gražuolė Lukrecija ir aistringas karys Čezarė, Makiavelio draugas ir įkvėpėjas. Susipinančios jų likimų istorijos sudaro galingą žmogiškųjų jausmų simfoniją, kurioje skamba išdidumo, meilės, pavydo, išdavystės ir pražūtingo įniršio motyvai. Mario Puzo talentingai, su jam būdingu įžvalgumu ir užuojauta aprašo Bordžų šeimos gyvenamąją vietą, laikotarpį, charakterius, žemiškąją juos supusią prabangą.

Mario Puzo viso gyvenimo veikalas, romanas “Šeima”, išleistas jau po jo mirties. Beje, paskutinį skyrių parašė jo žmona.

Jau ne kartą minėjau, jog nesu istorinių romanų mėgėjas. Bet ši knyga man į rankas pakliuvo visai netikėtai ir dar atkreipdamas dėmesį, jog „Šeima“ buvo išleista po autoriaus mirties, o ją užbaigė Kerol Gino, nusprendžiau ją perskaityti. Turiu pripažinti, kad skaičiau lėtai. Per tą laiką spėjau perskaityti ir aprašyti turbūt kokias penkias knygas. Tai buvo tarsi skaitinys tarp skaitymų. Knygos centre popiežius Aleksandras VI, Rodrigas Bordžas, kuris kaip ir kitas mafijos bosas, Vitas Korleonė, buvo negailestingas ir itin galingas. Jį supa trys sūnūs ir dukra Lukrecija. Knygoje pasakojama apie kovą, valdžios troškimą, kankinimus, meilę, ištvirkavimą ir kraujomaišą. Vaikams nuo mažens buvo teigiama, kad svarbiausia žemėje yra šeima. Viskas kas daroma yra šeimos labui. Nesvarbu ar tai kova ginklu, ar vedybos be meilės. Šeimos ateitis – svarbiausia jų vertybė. Ne kartą teko girdėti, kad pirmieji donai, buvo popiežiais, na o popiežius Bordžas, didingiausias iš jų. Iš tikrųjų knyga labai šauni, turbūt vienas geriausių istorinių romanų kokius kada tik esu skaitęs. Labai įtaigi ir įsimintina. Dar ilgai atsiminsiu knygos veikėjus ir jų padarytus poelgius. Tiesiog šaunu!

„Krikštatėvis“ ~ Mario Puzo

„Krikštatėvis“ (Mario Puzo, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Per visą pasaulį nuskambėjęs Mario Puzo romanas – tai ištisa Korleonių šeimos epopėja. Meilė ir mirtis, garbės troškimas ir nusižeminimas persipina ir išsilieja į žūtbūtinę kovą už savo tvirtą vietą tarp mafijos galiūnų. Tai romanas, pulsuojantis dramatizmu, žiauriu pykčiu ir baime. Rašytojas įveda mus į smurtu užkrėstą mafijos pasaulį ir jos gaujų karus. Jis parodo teismus, kai teisiama šūviais ir kankinimais.

Krikštatėvis – mafijos vadas Vitas Korleonė, geraširdiškas despotas, kelyje į valdžią nesustojęs prieš nieką. Jis draugiškas, teisingas, protingas ir... žiauriausias gaujos vadas visoje Cosa Nostra.

Krikštatėvio vadavietė – tvirtovė Long Ailende, iš čia jis valdo milžinišką pagrindinę imperiją, kuriai priklauso reketas, lošimai, lažybos. Tironas, šantažuotojas, žudikas – jis dovanoja savo draugystę (niekas nedrįsta jos atstumti), atlygina neteisybes (net nužudymas nėra per didelė „teisingumo“ kaina). Jo įtaka siekia visus JAV visuomenės sluoksnius, nuo patruliuojančio policininko iki aukščiausios valdžios.

M. Puzo pristato mums nepaprastą vyrų ir moterų galeriją, parodo feodaliniais principais valdomą mafiozų pasaulį.

Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad tai viena geriausių visų laikų knygų apie kriminalus, patenkanti į geriausiųjų šimtuką (ISBN 0-517-88115-2). Pagal ją yra pastatytas ne vienas filmas, pelnyti net keli oskarai. Paėmiau ją į rankas, mat pamaniau jog jau pribrendo. Prieš tai nieko nebuvau girdėjęs nei apie patį rašytoją, nei apie Doną Vitą Korleonę. Visgi išdrįsau. Tai ką gi aš galiu pasakyti? Asmeniškai man knyga nelabai patiko. Man pritrūko intrigos, veiksmo, nėra ryškios kulminacijos ir atomazgos, taip pat pati istorija labiau priminė gangsterio biografiją. Aišku tikroviška, leidžianti mums iš „vidaus“ pažvelgti į visai kitokį pasaulį, su savomis taisyklėmis, gyvenimo būdu ir pan. Čia netrūksta bjaurių smurto scenų, kaip antai peršaunamos smegenys, kurios aptaško viską aplinkui, netrūksta ir kraujo, sekso, keiksmų ir kitokios neatsiejamos bjaurasties. Žinoma, tokios ir panašios scenos niekad neprilygs kino teatruose rodomų filmų ar TV serialų epizodams, na bet skaitosi tikrai įdomiai. Taip pat autoriaus rašymo stilius man pasirodė niekuo neišsiskiriantis. Tai nėra blogai, bet tarkim lyginant su Raimondo Čandlerio kūryba, kurią galima atpažinti iš vieno sakinio, ši atrodo silpnoka. Nors knyga man ir nesukėlė gilių emocijų antplūdžio (aaa... tos lakstančios galūnės, kraujo balos... aišku neperžengiant ribos), manau, atsiras nė vienas žmogus, įvertinsiantis šį kūrinį žymiai geriau, o, galbūt, net laikys jį savo favoritu. Verta skaityti tik dėl asmeninio intereso ir suvokimo, jog mafija yra tikslus ir labai apgalvotai veikiantis mechanizmas, apimantis įvairias gyvenimo sferas, numatantis priešų planus toli į ateitį, bei investuojantis į savo gerovę. Įdomu dar tai, kaip įvairios šalutinės siužeto linijos, istorijos bėgyje susilieja į vieną visumą, taip pat perskaitęs knygą, jautiesi lyg būtum išgyvenęs tikrai labai ilgą kažkieno gyvenimo istoriją. Ir dar vienas dalykas, perskaičius ima kankinti paranoja, jos aplinkui vieni mafijozai, ten ir va ten... Apibendrindamas galiu pasakyti, kad jei jums patinka filmai ir serialai apie mafiją, tai turėtų patikti ir ši knyga. P. S. Ar čia tik man taip būna – paimu skaityti kokią knygą, o netrukus parodo ir filmą?