Per visą pasaulį nuskambėjęs Mario Puzo romanas – tai ištisa Korleonių šeimos epopėja. Meilė ir mirtis, garbės troškimas ir nusižeminimas persipina ir išsilieja į žūtbūtinę kovą už savo tvirtą vietą tarp mafijos galiūnų. Tai romanas, pulsuojantis dramatizmu, žiauriu pykčiu ir baime. Rašytojas įveda mus į smurtu užkrėstą mafijos pasaulį ir jos gaujų karus. Jis parodo teismus, kai teisiama šūviais ir kankinimais.
Krikštatėvis – mafijos vadas Vitas Korleonė, geraširdiškas despotas, kelyje į valdžią nesustojęs prieš nieką. Jis draugiškas, teisingas, protingas ir... žiauriausias gaujos vadas visoje Cosa Nostra.
Krikštatėvio vadavietė – tvirtovė Long Ailende, iš čia jis valdo milžinišką pagrindinę imperiją, kuriai priklauso reketas, lošimai, lažybos. Tironas, šantažuotojas, žudikas – jis dovanoja savo draugystę (niekas nedrįsta jos atstumti), atlygina neteisybes (net nužudymas nėra per didelė „teisingumo“ kaina). Jo įtaka siekia visus JAV visuomenės sluoksnius, nuo patruliuojančio policininko iki aukščiausios valdžios.
M. Puzo pristato mums nepaprastą vyrų ir moterų galeriją, parodo feodaliniais principais valdomą mafiozų pasaulį.
Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad tai viena geriausių visų laikų knygų apie kriminalus, patenkanti į geriausiųjų šimtuką (ISBN 0-517-88115-2). Pagal ją yra pastatytas ne vienas filmas, pelnyti net keli oskarai. Paėmiau ją į rankas, mat pamaniau jog jau pribrendo. Prieš tai nieko nebuvau girdėjęs nei apie patį rašytoją, nei apie Doną Vitą Korleonę. Visgi išdrįsau. Tai ką gi aš galiu pasakyti? Asmeniškai man knyga nelabai patiko. Man pritrūko intrigos, veiksmo, nėra ryškios kulminacijos ir atomazgos, taip pat pati istorija labiau priminė gangsterio biografiją. Aišku tikroviška, leidžianti mums iš „vidaus“ pažvelgti į visai kitokį pasaulį, su savomis taisyklėmis, gyvenimo būdu ir pan. Čia netrūksta bjaurių smurto scenų, kaip antai peršaunamos smegenys, kurios aptaško viską aplinkui, netrūksta ir kraujo, sekso, keiksmų ir kitokios neatsiejamos bjaurasties. Žinoma, tokios ir panašios scenos niekad neprilygs kino teatruose rodomų filmų ar TV serialų epizodams, na bet skaitosi tikrai įdomiai. Taip pat autoriaus rašymo stilius man pasirodė niekuo neišsiskiriantis. Tai nėra blogai, bet tarkim lyginant su Raimondo Čandlerio kūryba, kurią galima atpažinti iš vieno sakinio, ši atrodo silpnoka. Nors knyga man ir nesukėlė gilių emocijų antplūdžio (aaa... tos lakstančios galūnės, kraujo balos... aišku neperžengiant ribos), manau, atsiras nė vienas žmogus, įvertinsiantis šį kūrinį žymiai geriau, o, galbūt, net laikys jį savo favoritu. Verta skaityti tik dėl asmeninio intereso ir suvokimo, jog mafija yra tikslus ir labai apgalvotai veikiantis mechanizmas, apimantis įvairias gyvenimo sferas, numatantis priešų planus toli į ateitį, bei investuojantis į savo gerovę. Įdomu dar tai, kaip įvairios šalutinės siužeto linijos, istorijos bėgyje susilieja į vieną visumą, taip pat perskaitęs knygą, jautiesi lyg būtum išgyvenęs tikrai labai ilgą kažkieno gyvenimo istoriją. Ir dar vienas dalykas, perskaičius ima kankinti paranoja, jos aplinkui vieni mafijozai, ten ir va ten... Apibendrindamas galiu pasakyti, kad jei jums patinka filmai ir serialai apie mafiją, tai turėtų patikti ir ši knyga. P. S. Ar čia tik man taip būna – paimu skaityti kokią knygą, o netrukus parodo ir filmą?
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
4 komentarai
Drįsčiau nesutikti ;] aš Mario Puzo stilių atpažįstu, žinoma, ne iš sakinių konstrukcijos, o iš to, kaip jis rutulioja visą istoriją, iš sandaros.
Ir pavyzdžiui aš visai nesidomiu mafija, ir knyga man patiko, gal užkabino pats stilius, gal gerai atskleisti personažai, dabar jau nebepasakysiu, nes skaičiau jau seniau.
Kas buvo anksčiau skaityta nesiskaito, reik iš naujo skaityt :D
Eik jau, mano ir tai norimų perskaityti knygų sąrašas begalinis, tam laiko nebūtų ;DD
Na čia tai jau rimta problema, deja, niekuo negaliu padėti "v('_')v"
Rašyti komentarą