Frensis Elmeris pradingsta. Viskas kas randama, tai spausdintas raštelis, pasirašytas „Galvų medžiotojo“, nurodantis kur rasti dingusiojo galvą. Adelė Lemington, velionio dukterėčia, dirba statiste Nebvorto kino kompanijoje. Netrukus ji perima pagrindinį filmo vaidmenį, kuomet režisierius neapsikentęs Stelos Mendoza, filmo žvaigždės, įžūliu elgesiu ir nuolatiniais vėlavimais, atleidžia ją velniop. Kapitonas Maiklas Briksamas, tiriantis „Galvų medžiotojo“ bylą, atvyksta apklausti merginos, o pamatęs vieną scenarijaus lapą, su neryškiomis „m“ ir „t“ raidėmis – išbąla...
Tik po ilgų ir sudėtingų paieškų policijos kapitonui pavyksta išaiškinti žudiką maniaką, neįprastu būdu padedantį savižudžiams palikti šį pasaulį.
Nors knygos aprašymas skamba kraupiai, ji, sakyčiau, yra vaikiško lygio. Nieko uždrausto, ar „n-14“ čia nerasite, o ir pats kūrinys pakankamai trumpas. Skaitosi lengvai, bet ne itin įdomiai. Trumpi sakiniai, turbūt vertimo ir rusų kalbos pasekmė. Visas „romano“ įdomumas sutalpintas paskutiniuose 10 lapų. Skaityti vaikams prieš miegą – tinkamas kūrinys, kitiems – sunku pasakyti. Vienas prastesnių rašytojo kūrinių, tačiau tai neatbaidys manęs nuo kitų Voleso romanų. Turbūt kalta nostalgija, mat pirmasis mano perskaitytas detektyvas – ne Arsenas Liupenas, kaip galėjot pagalvot, o Edgaro Voleso „Durys su septyniais užraktais“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą