Romane „Paskutinis donas“ pasakojama apie paskutinę mafijos šeimą. Praėjus metams po žiauraus keršto, šeimos galva donas Domenikas Klerikucijus nusprendžia keisti gyvenimą. Jis trokšta, kad vaikaičiai augtų šeimoje, kuri nebūtų susaistyta su mafija. Iš figmedžių sodo Long Ailende donas valdo įvykius tolimame Las Vegase ir Holivude, kur galima teisėtai susikrauti turtą. Tačiau šeimos istorijoje glūdi paties dono pasėta blogio sėkla. Krosas De Lenas, šeimos profesionalaus žudiko sūnus, toliau žengia kruvinu giminės keliu. Jį pakeisti gali tik meilė – tokia pat visagalė kaip ir mirtis...
Sudėtingame M. Puzo moralės pasaulyje net vagys turi savo garbės kodeksą, o žmonės, visuomenės laikomi garbingais, pasirodo esą niekšai. Rašytojas piešia spalvingą Holivudo panoramą, kontrastingus veikėjų portretus. Romane atsiskleidžia puikus M. Puzo humoras, gyvenimiška išmintis ir sugebėjimas kurti epinę įtampą.
Donas Domenikas Klerikucijus nusprendžia savo anūkams sukurti dorą gyvenimą. Atėnė Akvitan įbauginta savo vyro atsisako toliau filmuotis penkiasdešimt milijoniniame filme. Denis Fuberta apgauna kazino pasisavinęs aštuonis šimtus tūkstančių dolerių. Klaudija De Lena pasidaro plastinę operaciją. Dantė mėgaujasi žudydamas. Lija Vacas padeda inscenizuoti savižudybę. Krosas De Lena kuria keršto planą...
...ir kita galybė epizodų iš didelės mafijos šeimos narių, draugų, bei kolegų kasdienybės. Knygos veiksmas sukasi apie kelis veikėjus, tarp kurių, turbūt, įdomiausi Krosas De Lena, buvęs mafijos išmušinėtojas, dabar dirbantis Las Vegase ir valdantis ištaigų viešbutį su kazino ir Klaudija De Lena, atitolusi nuo šeimos ir dirbanti kino versle Holivude. Spalvingas Holivudas, niekad nesnaudžiantis Las Vegasas, be ne geriausi miestai knygos veiksmui. Romanų herojų gyvenimai kaip visad įdomūs, kaip visad įkvėpiantys, atskleisti tik taip, kaip tai moka padaryti tik pats Marijus Pjuzo. Skaitant atrodo, lyg tu juos būtum pažinojęs visą gyvenimą. Knygos veikėjai Krosas ir Klaudija yra tik 20-25 metų amžiaus, tačiau yra tiek pasiekę gyvenime, kad aš prieš juos, turbūt, jausčiausi kaip penkiametis. Protingi, sąmojingi, išvaizdūs, drąsūs ir gabūs. Paskaitęs knygą pradedi galvoti, kodėl aš vis dar ne mafijoje? Tačiau galiausiai atrandi atsakymą, kad visgi tai tik į gerą. Juk visai nesinori gauti kulką į tarpuakį, trūnyti kalėjime, ar sušerti savo priešus žuvims. Smagu skaityti Marijų Pjuzą. Jau pribrendau jo rašliavai, tad jei paklius daugiau jo knygų, būtinai skaitysiu. Šią pirkau skaitytų knygų knygyne ir šimtu procentu nesigailiu. Puiki knyga apie mafiją ir jos veiklas bei kasdienybę.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą