Atsiliepdamas į garbingų gėlininkų prašymą ištirti nunuodijimo bylą, genialusis Niro Vulfas ryžtasi sėstis į automobilį ir važiuoti į įvykio vietą kitoje gatvėje. Tačiau net jam trūksta įkalčių prieš nuodytoją. Jie slypi raudonojoje odinėje skrynelėje. Kur jos ieškoti?
Gan netipinė Niro Vulfo istorija, vien dėl to, kad Vulfas čia palieka savo namus ir pats vyksta į nusikaltimo vietą, kad ir netoli, kitoje gatvėje. Aišku įkalbėti žymųjį seklį nebuvo lengva. Juk jis namus palieka tik vykdamas į orchidėjų parodas, tačiau ponas Frostas turėjo kozirį – laišką nuo žymiausių orchidėjų specialistų su prašymu Niro Vulfui ištirti šį nunuodijimo atvejį. Taigi Vulfas galiausiai pasiduoda.
Na o pats nužudymo būdas – nunuodijimas, vienas iš egzotiškesnių būdų atsikratyti žmogaus, taip pat vaidina svarbų vaidmenį vertinant šią knygą. Taigi nužudyta drabužius demonstravusi mergina-modelis, po to, kai suvalgė saldainį. Įtariamųjų nėra, motyvo nematyti.
Labai prajuokino taikli vieno žmogaus kažkada dirbusio Vulfui pastaba, kai šis pamatė seklį nusikaltimo vietoje. Arčiui Gudvinui jis pasakė „Jūs ką jį iš patrankos iššovėt?“. Tikrai neįprastas nutikimas, tad istorija iškart įgavo kitokį atspalvį. Kalbant apie patį tyrimą, tai jis pasirodė irgi pakankamai neįprastas. Gudvinas su inspektorius Kremeriu dalina firmos darbuotojams saldainius, šie nieko neįtardami juos ima. Atrodo visai nekaltas eksperimentas, tačiau Gudvinui pro akis neprasprūsta net menkiausi nukrypimai nuo normos. Tačiau, kad įminti mįslę ir rasti nusikaltėlį prireiks ne vien tik saldainių.
Deja gera knygos pradžia negarantuoja ir geros pabaigos. Likusi knygos dalis vyksta daugiausia Niro Vulfo namuose klausinėjant ir vėl iš naujo klausinėjant žmones dėl nusikaltimo. Labai trūko veiksmo, kokio sėlinimo, sekimo, paieškos ar kažko panašaus. Vienintelė intriga buvo tai pati raudonoji skrynelė, kurios ieškoma visoje knygoje.
Visgi man patinka Rekso Stauto knygos. Jos yra detektyvo klasika, nesugadinta žiaurenybėmis, gašlybėmis ir panašiais niekais. Dauguma šių dienų detektyvų yra išties labai geri, bet, manau, tik nedidelė dalis jų po 20-30 metų bus vadinami klasika.
„Raudonoji skrynelė“ yra ketvirtoji serijos apie Nirą Vulfą knyga. Perskaičiau nemažai Rekso Stauto knygų lietuviškai ir galiu pasakyti, kad kol kas geriausia pasirodė „Palaidotas Cezaris“. Tiesa, liko dar viena neskaityta knyga, tai „Skambutis prie durų“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą