„Skambutis prie durų“ ~ Reksas Stautas

„Skambutis prie durų“ (Reksas Stautas, 1975 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Aprašymo nėra.

Reksas Stautas, vienas seniausių ir populiariausių detektyvo žanro atstovų Amerikoje, gimė 1886 metais. Tarnavo laivyne, paskui pakeitė daugybę profesijų. Rašyti pradėjo 1912 metais, tačiau populiarumo susilaukė vėliau, tik 1934 metais, kai jo romanuose pasirodo seklys Niras Vulfas. Nuo to laiko Reksas Stautas parašė 44 romanus.

Šioje knygoje į Nirą Vulfą kreipiasi moteris, kuri mano, kad ją šnipinėja Federalinis tyrimų biuras. Tai nutiko po to, kai ji grupei įvairių žmonių išsiuntė po skandalingai pagarsėjusią knygą apie FTB. Jos nuomone FTB klauso jos pokalbių, seka ją ir jos šeimos narius. Moteris nori, kad Vulfas tai sustabdytų, mat tai jau ima veikti jos nervus.

Na pagalvojau, kad knyga bus kiek išskirtinesnė, nes joje nebus jokios žmogžudystės, tačiau visai netrukus inspektorius Kremeris primeta Vulfui išaiškinti žmogžudystę, kurią kaip manoma padarė ta pati FTB. Nužudytasis yra Morisas Elthausas, reporteris, kuris rengė straipsnį apie FTB, po ko, kaip manoma ir buvo nužudytas. Taigi knyga tampa eiline byla iš galybės panašių seklio bylų. Romanas išsiskyrė, galbūt, tik tuo, kad seklys čia palieka savo namus ir trumpam vyksta apklausti poros liudytojų. Visa kita kaip visada. Vulfas kartu su Gudvinu klausinėja įvairius žmones, lanko mirusiojo butą, bei kitaip aiškinasi nusikaltimą. Gaila, bet moters sekimas greitai nustumiamas į šalį, o visas romano dėmesys nukrypsta į reporterio mirtį. Tik pradėjus tirti nusikaltimą, Vulfas atkreipia FTB dėmesį, po ko jį ir jo padėjėją Gudvina taip pat pradeda sekti FTB. Visa taip priminė kažkokį katės ir pelės žaidimą, su neaiškiu finišu. Pabaigoje paaiškėja, kad dėl nusikaltimo kaltas visai ne FTB, o žmogus iš šalies...

„Raudonoji skrynelė“ ~ Reksas Stautas

„Raudonoji skrynelė“ (Reksas Stautas, 1997 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Atsiliepdamas į garbingų gėlininkų prašymą ištirti nunuodijimo bylą, genialusis Niro Vulfas ryžtasi sėstis į automobilį ir važiuoti į įvykio vietą kitoje gatvėje. Tačiau net jam trūksta įkalčių prieš nuodytoją. Jie slypi raudonojoje odinėje skrynelėje. Kur jos ieškoti?

Gan netipinė Niro Vulfo istorija, vien dėl to, kad Vulfas čia palieka savo namus ir pats vyksta į nusikaltimo vietą, kad ir netoli, kitoje gatvėje. Aišku įkalbėti žymųjį seklį nebuvo lengva. Juk jis namus palieka tik vykdamas į orchidėjų parodas, tačiau ponas Frostas turėjo kozirį – laišką nuo žymiausių orchidėjų specialistų su prašymu Niro Vulfui ištirti šį nunuodijimo atvejį. Taigi Vulfas galiausiai pasiduoda.

Na o pats nužudymo būdas – nunuodijimas, vienas iš egzotiškesnių būdų atsikratyti žmogaus, taip pat vaidina svarbų vaidmenį vertinant šią knygą. Taigi nužudyta drabužius demonstravusi mergina-modelis, po to, kai suvalgė saldainį. Įtariamųjų nėra, motyvo nematyti.

Labai prajuokino taikli vieno žmogaus kažkada dirbusio Vulfui pastaba, kai šis pamatė seklį nusikaltimo vietoje. Arčiui Gudvinui jis pasakė „Jūs ką jį iš patrankos iššovėt?“. Tikrai neįprastas nutikimas, tad istorija iškart įgavo kitokį atspalvį. Kalbant apie patį tyrimą, tai jis pasirodė irgi pakankamai neįprastas. Gudvinas su inspektorius Kremeriu dalina firmos darbuotojams saldainius, šie nieko neįtardami juos ima. Atrodo visai nekaltas eksperimentas, tačiau Gudvinui pro akis neprasprūsta net menkiausi nukrypimai nuo normos. Tačiau, kad įminti mįslę ir rasti nusikaltėlį prireiks ne vien tik saldainių.

Deja gera knygos pradžia negarantuoja ir geros pabaigos. Likusi knygos dalis vyksta daugiausia Niro Vulfo namuose klausinėjant ir vėl iš naujo klausinėjant žmones dėl nusikaltimo. Labai trūko veiksmo, kokio sėlinimo, sekimo, paieškos ar kažko panašaus. Vienintelė intriga buvo tai pati raudonoji skrynelė, kurios ieškoma visoje knygoje.

Visgi man patinka Rekso Stauto knygos. Jos yra detektyvo klasika, nesugadinta žiaurenybėmis, gašlybėmis ir panašiais niekais. Dauguma šių dienų detektyvų yra išties labai geri, bet, manau, tik nedidelė dalis jų po 20-30 metų bus vadinami klasika.

„Raudonoji skrynelė“ yra ketvirtoji serijos apie Nirą Vulfą knyga. Perskaičiau nemažai Rekso Stauto knygų lietuviškai ir galiu pasakyti, kad kol kas geriausia pasirodė „Palaidotas Cezaris“. Tiesa, liko dar viena neskaityta knyga, tai „Skambutis prie durų“.

„Lengvabūdės mirtis“ ~ Reksas Stautas

„Lengvabūdės mirtis“ (Reksas Stautas, 1994 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Reksas Stautas, Mikis Spileinas, Erlis Stenlis Gardneris – garsūs ir populiarūs Amerikos detektyvo meistrai. Jų romanai, išversti į daugeli pasaulio kalbų, išėję milijoniniais tiražais, dabar siūlomi ir Lietuvos skaitytojui. Policija bejėgė ir net komiška, tik naujų laikų Šerlokai Holmsai sugeba priremti nusikaltėlius prie sienos. Asmeninė iniciatyva, žaibiški, rizikingi sprendimai, kovos azartas, dvasinė ir fizinė ištvermė – pagrindinis jų ginklas.

Knygoje taip pat spausdinama: Mikis Spileinas „Kerštas – mano paties reikalas“, Erlis Stenlis Gardneris „Už tankios uždangos“.

„Lengvabūdės mirtyje“ pasakojama apie tai, kaip darydamas paslaugą draugui, Arčis Gudvinas aplanko vieną butą, iš kurio turėjo paimti svarbius dokumentus. Deja vietoje dokumentų jis randa merginos lavoną. Ilgai neužsibuvęs jis dingsta nepalikęs pirštų antspaudų. Atrodo viskas tuo ir turėtų baigtis, tik, deja, kitą dieną Gudvino draugas Oris Keteris apkaltinamas merginos nužudymu. Arčiui kartu su Niro Vulfu tenka gelbėti draugą nuo kalėjimo. „Lengvabūdės mirtis“ yra klasikinė Niro Vulfo istorija. Joje Fricas gamina valgį, Gudvinas laksto su klausymais, na o Vulfas duoda įsakymus. Vulfas niurna, nes eilinį kartą jam niekas nesumokės atlyginimo, tačiau dėl bendro draugo, nusprendžia padėti. Knygoje pasakojama šantažo istorija, kurią išaiškinti padės tik atkaklus darbas bei loginis ir dedukcinis mąstymas. Rekso Stauto knygos gan neblogos, nors man jos per daug viena į kitą panašios. Kadangi lietuvių kalba jų nėra daug, tai kaip ir netrukdo. Tačiau beveik 50 knygų tai tikrai neskaityčiau. „Lengvabūdės mirtis“ yra 42 serijos knyga apie seklį Niro Vulfą.

„Keršte – mano paties reikale“ pasakojama apie tai, kaip Maikas Hameris, privatus detektyvas, prabunda viešbučio kambaryje apsuptas policininkų. Šalimais ant grindų guli negyvas jo draugas Česteris Vileris, universalinės parduotuvės savininkas, su kuriuo jis susipažino prieš penkerius metus traukinyje. Jis guli negyvas, o rankoje laiko Hamerio ginklą. Policija nusprendžia, kad šis prisigėręs nusižudė, tačiau Hamerį šį versija netenkina, juolab, kad dėl to iš jo atimama privataus detektyvo licencija Niujorke. Visi įkalčiai rodo, kad tai žmogžudystė ir Maikas nusprendžia tai išsiaiškinti su ginklu ir licencija ar be jos. Kūrinys yra tipinė „Privačios akies“ istorija. Joje mes randame privatų detektyvą Maiką Hamerį. Šis yra tikras nemalonumų meistras, dažnai gauna į kaulus, kulkos zvimbia virš jo galvos, yra stikliuko mėgėjas ir dar mergišius. Savo darbe turi pagalbininkę Veldą, su kuria jį sieja ne tik darbiniai reikalai. Personažas sutinkamas dvidešimtyje kūrinių, „Kerštas – mano paties reikalas“ yra trečioji serijos knyga. Istorija kaip „kietam“ detektyvui pakankamai įdomi, susiskaitė įdomiausiai iš visų lyg šiol skaitytų Spileino kūrinių. Pastarųjų lietuvių kalba yra išties nemažai, na o patikti turėtų „kietojo“ detektyvo mėgėjams, taip pat pradedantiesiems detektyvinių romanų skaitytojams. Istorija, kaip ir pirmajame knygos kūrinyje sukasi apie šantažą. Pabaiga, tiksliau paskutinis sakinys, net labai netikėtas.

„Už tankios uždangos“ septynioliktoji serijos apie Donaldą Lemą ir Berta Kul knyga. Berta Kul yra detektyvinės agentūros galva, stora moteris, našlė, turinti apie 60 metų. Donaldas Lemas – jos protingas, jaunas ir energingas pavaldinys, atliekantis visą tiriamąjį darbą: apklausiantis žmones, renkantis įrodymus ir pan. Berta Kul tik išrašinėja jam čekius, retai padeda darbe, tačiau nepraleidžia progos pabambėti. Gardneris leido šiuo romanus po A. A. Fair pseudonimu, iš viso parašė 29 romanus. Kūrinyje „Už tankios uždangos“ rašoma apie tai, kaip Barklis Fišeris konferencijos metu per daug išgėrė. Kitą dieną jis prabunda svetimame viešbučio kambaryje su nepažįstama moterimi lovoje. Gal ir neblogas nuotykis tuo ir būtų pasibaigęs, jei kitą dieną jis nebūtų gavęs grasinančio raštelio iš nepažįstamojo. Fišeriui tenka kreiptis į detektyvus Berta Kul ir Donaldą Lemą pagalbos. Tiesa pasakius nedėjau daug vilčių į šį kūrinį. Jau esu skaitęs keletą Erlio Stenlio Gardnerio knygų iš Perio Meisono serijos ir jie man pasirodė net labai šiaip sau. Tačiau perskaitęs „Už tankios uždangos“, labai nustebau. Manau, kad čia geriausias knygos romanas. Veikėjai įdomūs, ryškūs, istorija intriguojanti. Man patiko Donaldo Lemo personažas, labai aktyvus, pozityvus veikėjas, daug dirba, moka makaronus ant ausų kabinti, turi loginį mąstymą. Bertai knygoje vietos mažai, ji man pasirodė karštakošė. Reikės ateityje labiau atkreipti dėmesį į šią veikėjų porelę.

„Atsakymą žino orchidėjos“ ~ Reksas Stautas

„Atsakymą žino orchidėjos“ (Reksas Stautas, 1997 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Detektyviniame romane atskleista genialiojo Niro Vulfo ir jo padėjėjo Arčio Gudvino visa naujų nuotykių puikybė. Pilna pavojų kasdienybė, bičiulio mirtis, žmogžudžio demaskavimas ir gudragalviškos intrigos – visa tai patirs tie, kurie perskaitys didžiojo detektyvų kūrėjo naująjį romaną.

„Atsakymą žino orchidėjos“ yra dvidešimt šeštoji serijos apie detektyvą Nirą Vulfą knyga. Galiu užtikrintai pasakyti, kad po visų Arsenų Liupenų ir Šerlokų Holmsų, Niras Vulfas yra vienas įdomesnių detektyvinių personažų, nors tirdamas bylas ir neišeina iš namų. Kas nėra nieko girdėję apie šį personažą, trumpai apie jį. Rašytojo Rekso Stauto literatūrinis personažas yra detektyvas, gyvenantis keturių aukštų, raudonų plytų pastate, Trisdešimt penktojoje Vakarų gatvėje, Manchetene, Niujorke, kartu su savo padėjėju Arčiu Gudvinu, virėju Fricu ir savo orchidėjų kolekcija, kurios yra viena jo meilių ir aistrų (neskaitant valgymo). Žavusis Niras Vulfas tiria bylas namuose, nes iš namų išvažiuoja tik pas seną draugą ar pas gerą virėją, yra gurmanas, turi milžinišką orchidėjų kolekciją. Visus pinigus, gautus už atskleistus nusikaltimus, išleidžia elitinėms orchidėjų rūšims įsigyti.

Šioje knygoje į seklį kreipiasi Džeimsas Heraldas, vyras, kuris nori surasti savo sūnų, kurį prieš 11 metų išvarė iš namų, po to, kai šis tariamai pavogė pinigus iš firmos kasos. Sakau tariamai, nes vėliau paaiškėja, kas šis pinigų neėmė, tad tėvas galiausiai ryžtasi susirasti sūnų. Tik pradėjus tyrimą, Niras Vulfas ir jo padėjėjas Arčis Gudvinas išsiaiškina, kad šiuo metu žiniasklaidos eskaluojamas ir už pirmojo laipsnio žmogžudystę teisiamas žmogus ir yra seniai dingęs sūnus. Per daug nesvarstydami, jie nusprendžia padėti vaikinui išbristi iš balos, juolab, kad visi įkalčiai rodo jį nesant kaltam. Laime, kad yra tokių atsidavusių ir sąžiningų tyrėjų.

Na o daugiau, kaip ir nėra ką pasakyti. Ši knyga yra labai tipinė Niro Vulfo istorija. Detektyvas ją tiria iš namų, o visus purvinus darbus atlieka jo padėjėjai. Jų darbas išties pavojingas, nes vienas jų šioje knygoje netgi nužudomas. Labiausiai mane Rekso Stauto knygose patraukia ne tiek pats nusikaltimas ar tyrimas, kiek įdomūs ir labai taiklūs dialogai, logiškas ir dedukcinis mąstymas. Stauto knygas aš sulyginčiau su Agatos Kristi ir amerikiečių kietojo detektyvo meistrų stilių mišiniu. Jei norite paslapties kaip Agatos Kristi knygose ir tyrimo, kaip Mikio Spileino ar Erlio Stenlio Gardnerio knygose, nesivaržydami rinkitės Reksą Stautą. Beje, netolimoje ateityje žadu perskaityti ir likusias šio rašytojo knygas lietuvių kalba.

„Auksiniai vorai“ ~ Reksas Stautas

„Auksiniai vorai“ (Reksas Stautas, 1995 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Trys šiurpios, tarpusavyje susijusios žmogžudystės – tai neišsprendžiamas rebusas policijai. Tik garsusis seklys Niras Vulfas gali padėti išnarplioti šią painią bylą. Knygą taip pat sudaro apsakymas „Visus, išskyrus šunį, – į policiją“.

Tas kas dar nesusipažinęs su šiuo personažu, trumpai apie jį. Niras Vulfas yra rašytojo Rekso Stauto literatūrinis personažas – detektyvas, gyvenantis keturių aukštų, raudonų plytų pastate, Trisdešimt penktojoje Vakarų gatvėje, Manchetene, Niujorke, kartu su savo padėjėju Arčiu Gudvinu, virėju Fricu ir savo orchidėjų kolekcija, kurios yra viena jo meilių ir aistrų (neskaitant valgymo). Žavusis Niras Vulfas tiria bylas namuose, nes iš namų išvažiuoja tik pas seną draugą ar pas gerą virėją, yra gurmanas, turi milžinišką orchidėjų kolekciją. Jo orchidariumą puošia daugiau kaip dešimt tūkstančių augalų, tad visus pinigus, gautus už atskleistus nusikaltimus, išleidžia elitinėms orchidėjų rūšims įsigyti. Romanai apie Niro Vulfą net vadinami vadovėliais pradedantiesiems sodininkams. Pats autorius, Reksas Stautas, niekada orchidėjomis neužsiiminėjo, o jo aistra buvo braškės (daugelis jo išvestų veislių apdovanotos parodose).

Pati knyga man patiko, bet ne todėl, kad romanas būtų buvęs labai įdomus, o dėl to, kad jau buvau išsiilgęs tikro klasikinio detektyvo. Romanas man pasirodė šiaip sau, o va novelė tai patiko labai. Apskritai tie seni klasikiniai detektyvai, tai man labiau patinka novelės, nei romano pavidalu. Prisiminkim ir tą patį Šerloką Holmsą, novelės buvo pats tas, nors romanai šiuo atveju irgi neprasti. Pats Niro Vulfo personažas yra savotiškas, bet man jis nepatinka dėl vieno dalyko. Jis, kaip tikras storas amerikietis niekur neišeina iš namų ir bylas tiria būtent iš jų. Tai kiek nervina, nes norėtųsi didesnio jo dalyvavimo tyrime. Dabar galima sakyti viską tiria jo padėjėjas Arčis Gudvinas, o Niras yra tik tas asmuo, kuris sudeda visus taškus ant i. Nežiūrint šio nedidelio minuso, knygos apie Nirą Vulfą nusipelno kiekvieno detektyvų mylėtojo dėmesio ir įvertinimo. Ateityje būtinai perskaitysiu dar bent vieną šio rašytojo knygą. Tiesa lyginant šį kūrinį su mano anksčiau skaitytu „Palaidotas Cezaris“, pastaroji buvo įdomesnė, nes Niras Vulfas buvo palikęs savo namus Manchetene ir labiau dalyvavo bylos tyrime.

„Palaidotas Cezaris“ ~ Rex Stout

„Palaidotas Cezaris“ (Rex Stout, 2006 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Subtili ironija, įtempta intriga, kibirkščiuojantys sąmojai, spindinti Nero Volfo išmintis neleidžia atsitraukti nuo knygos iki paskutinio puslapio. Žavusis Nero Volfas tiria bylas... namuose, nes iš namų išvažiuoja tik pas seną draugą ar pas gerą virėją, yra gurmanas, turi milžinišką orchidėjų kolekciją. Jo orchidariumą puošia daugiau kaip dešimt tūkstančių augalų, tad visus pinigus, gautus už atskleistus nusikaltimus, išleidžia elitinėms orchidėjų rūšims įsigyti. Kai paaiškėja, jog atsirado žmogus, sumokėjęs už Cezarį gerokai daugiau, nei jis vertas, ir į pagalbą pasišaukiamas pats Nero Volfas, šį reikalą apgaubia tikrai imperatoriškos paslapties šydas...

Romanai apie Nero Volfą net vadinami vadovėliais pradedantiesiems sodininkams. Pats autorius, Reksas Stautas, niekada orchidėjomis neužsiiminėjo, o jo aistra buvo braškės (daugelis jo išvestų veislių apdovanotos parodose).

Romanas „Palaidotas Cezaris“ yra vienas iš „Šimto geriausių XX a. detektyvų“, kurį sudarė britų literatūros kritikai.

Kažkoks sausokas detektyvas man pasirodė. Priskirčiau klasikiniam žanrui. Primena kiek Doilio kūrinius sumaišytus su Kristi dialogomanija. Kitose knygose dialogų būna gal ir ne ką mažiau, bet jie kažkaip ne taip krenta į akis. Istorija sukasi apie veislinį bulių Hikorio Cezario Grindono vardu. Ne pats geriausias siužetas knygai, nors naujokėliams detektyvų skaitytojams gali ir patikti. Man asmeniškai siužetas pasirodė niekuo neišsiskiriantis, todėl aukso medalio nevertas. Istorija plėtojasi labai lėtai ir nerangiai, visai kaip ir Nero Volfo judesiai. Jei romaną suimtume rankomis ir paprakaitavę suspaustume iki novelės ilgio, tai būtų visai nieko. O dabar aš jau pakankamai prisisotinau jautienos ir gan ilgam. Į akis krito tai, kad knygos herojai mėgsta išgerti... ne, ne, visai ne viskio, o pieno. Aišku fermoje jo netrūksta... bet čia tik tarp kitko.