Reksas Stautas, Mikis Spileinas, Erlis Stenlis Gardneris – garsūs ir populiarūs Amerikos detektyvo meistrai. Jų romanai, išversti į daugeli pasaulio kalbų, išėję milijoniniais tiražais, dabar siūlomi ir Lietuvos skaitytojui. Policija bejėgė ir net komiška, tik naujų laikų Šerlokai Holmsai sugeba priremti nusikaltėlius prie sienos. Asmeninė iniciatyva, žaibiški, rizikingi sprendimai, kovos azartas, dvasinė ir fizinė ištvermė – pagrindinis jų ginklas.
Knygoje taip pat spausdinama: Mikis Spileinas „Kerštas – mano paties reikalas“, Erlis Stenlis Gardneris „Už tankios uždangos“.
„Lengvabūdės mirtyje“ pasakojama apie tai, kaip darydamas paslaugą draugui, Arčis Gudvinas aplanko vieną butą, iš kurio turėjo paimti svarbius dokumentus. Deja vietoje dokumentų jis randa merginos lavoną. Ilgai neužsibuvęs jis dingsta nepalikęs pirštų antspaudų. Atrodo viskas tuo ir turėtų baigtis, tik, deja, kitą dieną Gudvino draugas Oris Keteris apkaltinamas merginos nužudymu. Arčiui kartu su Niro Vulfu tenka gelbėti draugą nuo kalėjimo. „Lengvabūdės mirtis“ yra klasikinė Niro Vulfo istorija. Joje Fricas gamina valgį, Gudvinas laksto su klausymais, na o Vulfas duoda įsakymus. Vulfas niurna, nes eilinį kartą jam niekas nesumokės atlyginimo, tačiau dėl bendro draugo, nusprendžia padėti. Knygoje pasakojama šantažo istorija, kurią išaiškinti padės tik atkaklus darbas bei loginis ir dedukcinis mąstymas. Rekso Stauto knygos gan neblogos, nors man jos per daug viena į kitą panašios. Kadangi lietuvių kalba jų nėra daug, tai kaip ir netrukdo. Tačiau beveik 50 knygų tai tikrai neskaityčiau. „Lengvabūdės mirtis“ yra 42 serijos knyga apie seklį Niro Vulfą.
„Keršte – mano paties reikale“ pasakojama apie tai, kaip Maikas Hameris, privatus detektyvas, prabunda viešbučio kambaryje apsuptas policininkų. Šalimais ant grindų guli negyvas jo draugas Česteris Vileris, universalinės parduotuvės savininkas, su kuriuo jis susipažino prieš penkerius metus traukinyje. Jis guli negyvas, o rankoje laiko Hamerio ginklą. Policija nusprendžia, kad šis prisigėręs nusižudė, tačiau Hamerį šį versija netenkina, juolab, kad dėl to iš jo atimama privataus detektyvo licencija Niujorke. Visi įkalčiai rodo, kad tai žmogžudystė ir Maikas nusprendžia tai išsiaiškinti su ginklu ir licencija ar be jos. Kūrinys yra tipinė „Privačios akies“ istorija. Joje mes randame privatų detektyvą Maiką Hamerį. Šis yra tikras nemalonumų meistras, dažnai gauna į kaulus, kulkos zvimbia virš jo galvos, yra stikliuko mėgėjas ir dar mergišius. Savo darbe turi pagalbininkę Veldą, su kuria jį sieja ne tik darbiniai reikalai. Personažas sutinkamas dvidešimtyje kūrinių, „Kerštas – mano paties reikalas“ yra trečioji serijos knyga. Istorija kaip „kietam“ detektyvui pakankamai įdomi, susiskaitė įdomiausiai iš visų lyg šiol skaitytų Spileino kūrinių. Pastarųjų lietuvių kalba yra išties nemažai, na o patikti turėtų „kietojo“ detektyvo mėgėjams, taip pat pradedantiesiems detektyvinių romanų skaitytojams. Istorija, kaip ir pirmajame knygos kūrinyje sukasi apie šantažą. Pabaiga, tiksliau paskutinis sakinys, net labai netikėtas.
„Už tankios uždangos“ septynioliktoji serijos apie Donaldą Lemą ir Berta Kul knyga. Berta Kul yra detektyvinės agentūros galva, stora moteris, našlė, turinti apie 60 metų. Donaldas Lemas – jos protingas, jaunas ir energingas pavaldinys, atliekantis visą tiriamąjį darbą: apklausiantis žmones, renkantis įrodymus ir pan. Berta Kul tik išrašinėja jam čekius, retai padeda darbe, tačiau nepraleidžia progos pabambėti. Gardneris leido šiuo romanus po A. A. Fair pseudonimu, iš viso parašė 29 romanus. Kūrinyje „Už tankios uždangos“ rašoma apie tai, kaip Barklis Fišeris konferencijos metu per daug išgėrė. Kitą dieną jis prabunda svetimame viešbučio kambaryje su nepažįstama moterimi lovoje. Gal ir neblogas nuotykis tuo ir būtų pasibaigęs, jei kitą dieną jis nebūtų gavęs grasinančio raštelio iš nepažįstamojo. Fišeriui tenka kreiptis į detektyvus Berta Kul ir Donaldą Lemą pagalbos. Tiesa pasakius nedėjau daug vilčių į šį kūrinį. Jau esu skaitęs keletą Erlio Stenlio Gardnerio knygų iš Perio Meisono serijos ir jie man pasirodė net labai šiaip sau. Tačiau perskaitęs „Už tankios uždangos“, labai nustebau. Manau, kad čia geriausias knygos romanas. Veikėjai įdomūs, ryškūs, istorija intriguojanti. Man patiko Donaldo Lemo personažas, labai aktyvus, pozityvus veikėjas, daug dirba, moka makaronus ant ausų kabinti, turi loginį mąstymą. Bertai knygoje vietos mažai, ji man pasirodė karštakošė. Reikės ateityje labiau atkreipti dėmesį į šią veikėjų porelę.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą