Polas Devero, buvęs CŽV darbuotojas, senamadiškas, sumanus ir negailestingas, visų vadinamas Kobra, iš JAV valstybės vadovo gauna, atrodytų, neįmanomą užduotį – bet kokia kaina sunaikinti kokaino industriją, nusikaltėliams duodančią milijardus dolerių pelno per metus. Jam suteikiami resursai: žmonės, ginklai, pinigai – neriboti, o operaciją nutraukti jis gali tik pasiekęs galutinį tikslą. Prasideda nuožmi kova, kurioje Kobra nusiteikęs būti toks pat žiaurus kaip ir narkotikų kartelio baronai...
Knygos „Kobra“ tema narkotikai, o tiksliau kokainas. Joje mes supažindinami su narkotikų keliu, nuo to, kaip jie praeina muitinę, iki kaip dirbtinai padidinamas jų kiekis, gryną kokainą atskiedžiant kitomis cheminėmis medžiagomis: benzokainu, kreatinu, efedrinu, ketaminu, arklius raminančiais preparatais, ar kepimo soda su cukraus pudra. Rašoma iš ko jie gaminami ir kur auginami, kokia jų auginimo ir gamybos kaina, kokios apimtys, sunkumai bei kita ne ką mažiau svarbi informacija. Na o istorija randa pradžią, kai prezidento padavėja ima ašaroti prie pietų stalo. Vakare, jau po visko, prezidentas paklausė savo žmonos, kas šiai nutiko. Pasirodo jos vienintelis vaikaitis mirė nuo narkotikų. Jo mirtis reiškė karo narkotikams paskelbimą, mat prezidentas nusprendė vieną kartą ir visiems laikams padėti tam tašką. Kolegų pasiūlytas, kaip užduoties galvą jis pasirinko į pensiją išėjusį Polą Davero, labiau žinomą „Kobros“ slapyvardžiu. Šiam išreikalavus skiriami keli milijardai, žmonės, visiškas slaptumas ir veikimo laisvė. Ir nors knygos tikslas labai kilnus, pats planas man priminė visišką beprotybę. Rašytojas lyg norėtų pasakyti, kad Jūs visi valdžios žmonės, kurie kovojat su narkotikais, tai darot neteisingai! Duokit man porą milijardų, žmonių ir slaptumo, ir aš viską padarysiu už jus. Knygoje rašoma nuo operacijos apmatų, iki vykdymo gaudant kurjerius ar stabdant laivus. Visą istoriją sudaro lyg ir atskiros, padrikos veiksmo scenos su galybe personažų. Knyga man šiek tiek priminė žurnalistinę pasaką iš serijos „Kaip Davero naikino narkotikų kartelį“. Tema pasirodė per globali, pagrindiniai veikėjai pasirodydavo vos vienoje, kitoje scenoje. Nelabai buvo ties kuo susikoncentruoti, o begalė sauso ir statistinio teksto skaitymo nepalengvino. Blogiausia, kad labai sunku pasakyti, koks šios knygos tikslas. Ji nėra labai informatyvi ir enciklopedijos neprimena (visgi visa operacija yra tik rašytojo vaizduotės vaisius), na o siužetas irgi gan varganas. Čia nei romanas, nei žurnalistinis straipsnis. Būtų buvę žymiai įdomiau, jei rašytojas būtų istoriją kiek supaprastinęs ir parašęs, kaip koks vienas vyrukas, super kietuolis slaptasis agentas, už kažką keršydamas, tarkim dukros mirtį, bando išaiškinti ir prigriebti kokį blogietį narkotikų baroną savo viloje. Dabar gi ta visa operacija man pasirodė per stambus kąsnis mano burnai. Be to tai tik rašytojo fikcija, o ne tikras romanas pagal tikrus faktus. Kol kas geriausios rašytojo knygos man pasirodė „Šakalo diena“ ir „Dosjė „Odessa““. Kažkaip ten buvo labiau išreikštas siužetas, be to veikėjai daug ryškesni ir veikė visos knygos metu. „Afganas“ buvo kaip informatyvus straipsnis, na o knyga „Karo šunys“ dar laukia savo eilės.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą