The stunning continuation of the timeless classic The Phantom of the Opera.
In The Phantom of Manhattan, acclaimed, bestselling suspense novelist Frederick Forsyth pens a magnificent work of historical fiction, rife with the insights and sounds of turn-of-the-century New York City, while continuing the dramatic saga which began with Gaston Leroux’s brilliant novel The Phantom of the Opera...
More than two decades have passed since Antoinette Giry, the mistress of the corps de ballet at the Paris Opera, rescued a hideously disfigured boy named Erik from a carnival and brought him to live in the labyrinthine cellars of the opera house. Soon thereafter, his intense, unrequited love for a beautiful chorus girl set in motion a tragic string of events, forcing him to flee Paris forever. Now, as she lies dying in a convent, Madam Giry tells the untold story of the Phantom and his clandestine journey to New York City to start anew, where he would become a wealthy entrepreneur and build the glorious Manhattan Opera House...all so he could see his beloved, now a famous diva, once again. But the outcome of her visit would prove even more devastating than before – and yet, would allow the Phantom to know, for the first time in his brutal life, the true meaning of love...
„Manheteno vaiduoklis“ yra detektyvų ir trilerių meistro Frederiko Forsaito kūrinys, pratęsiantis prancūzų rašytojo Gastono Leru knygą „Operos vaiduoklis“. Pastarosios tęsinį Forsaitas parašė gavęs užsakymą iš draugo ir kompozitoriaus Endriu Loido Vėberio, su kuriuo susipažino, kai šis rašė muziką filmui pagal Frederiko knygą „Dosjė „Odessa““.
Visos užsienietiškos apžvalgos tik ir rėkia, kad knyga yra niekam tikusi ir kad neverta jos skaityti, o juo labiau pirkti. Visgi nusprendžiau pats tuo įsitikinti ir perskaityti šią knygą užsienio kalba. Beje „Operos vaiduoklį“ aš įvertinau penkiais balais iš penkių, kas yra reta, mat anuomet kada ją perskaičiau, buvau išties sužavėtas. Knyga labai skyrėsi nuo visko ką tuo metu skaičiau, tad mano simpatijų sulaukė iš karto. Deja, jos apžvalgos nėra, nes tik įkūręs šį puslapį aš nerašiau apžvalgų. Bet grįžtam prie „Manheteno vaiduoklio“...
Knyga prasideda savotiška pirmosios knygos apžvalga. Čia moteris vardu Antuaneta Žiri prieš mirtį kunigui išpažįsta savo nuodėmes. Ji papasakoja, kaip būdama jauna ji iš narvo išlaisvino cirko išsigimėlį. Kaip jau supratote būtent įžymųjį Erika Mulheimą, būsimąjį operos vaiduoklį. Ji papasakoja kaip ji jį slaugė, kaip vėliau jis apsigyveno operos požemiuose, kaip įsimylėjo ir buvo persekiojamas policijos. Tačiau istorija čia nesibaigia ir Antuaneta papasakoja, kaip jos padedamas Erikas pasprunka į Ameriką. Čia moteris baigia savo išpažintį kunigui ir paprašo advokato surasti jos bičiulį ir perduoti jam užantspauduotą laišką. Advokatas per daug nesipriešindamas sutinka su jos prašymu, tad nauja istorija čia randa pradžią...
Na galiu pasakyti, kad istorija nėra visiškai niekam tikusi kaip kad visi šaukia, bet tikrai gan silpna. Amerikiečių autorius nebūtų amerikietis, jei nepradėtų savo pasakojimo nuo to, kaip Erikas, svajonių šaly Amerikoje, uždirba pirmąjį milijoną. Vėliau antrąjį, trečiąjį, dešimtąjį ir t. t. Visgi veidą jis slepia dangoraižyje, iš kurio remia vietinę Manheteno operą, rašo muziką ir net per operos vadovus prisikviečia keletą pasaulinio lygio operos dainininkių iš Europos, tarp kurių ir įžymioji Kristina de Šanji (Kristina Daė), jo meilė iš Prancūzijos. Tačiau ne keršto jausmas jį priverčia tokiam sprendimui, o visai kiti motyvai, iškilę po Antuanetos Žiri laiško perskaitymo.
Knygos veiksmas pateikiamas iš pirmojo asmens perspektyvos, dienoraščio forma, keleto skirtingų veikėjų akimis. Paties Eriko, teisininko, reporterio, Kristino tarnaitės, kunigo ir kitų. Teksto čia gan daug, dialogų mažai (juk tai Forsaitas). Manau, viena iš ryškesnių priežasčių, kodėl šią knygą daugelis laiko niekam tikusia yra ta, kad herojų charakteriai visai kitokie nei pirmojoje knygoje. Atrodo lyg autorius būtų paėmęs veikėjų vardus ir visai nesiremdamas ankstesne knyga parašęs naująją. Siužetas irgi per paikas, paslaptingumo beveik nulis. Matosi, kad rašytojas įplaukė į jam nepažįstamus vandenis ir, deja, iš jų nelabai sėkmingai išsikapanojo. Kalbant apie tai kas patiko, tai labiausiai mane sužavėjo žurnalistinis rašymo stilius, kuris buvo jaučiamas ir ankstesnėje knygoje. Rašytojas drąsiai kreipiasi į skaitytoją, nebijo su juo pašmaikštauti.
Apibendrindamas galiu pasakyti, kad knyga nėra visiškas nulis, nors lyginant su originalu labai stipriai nublanksta. Kiek teko skaityti, visi rekomenduoja geriau rinktis Susan Kay knygą „Vaiduoklis“ (Phantom). Pastarąją aš ketinu perskaityti kana nors vėliau.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą