„Apeliacija“ – įtaigus, aktualus ir sukrečiantis pasakojimas apie politines ir teisines intrigas, pasakojimas, po kurio skaitytojai niekada nebegalės visiškai taip pat galvoti apie mūsų rinkimus arba teismų sistemą.
Papirkinėjimai ir apgavystės, manipuliacijos viešąja nuomone ir rafinuotas rinkėjų kvailinimas – visa tai išryškėja nuplėšus paradinį demokratijos apdarą. Misisipėje, sausakimšoje teismo salėje, prisiekusieji paskelbia pribloškiantį verdiktą chemijos kompanijai, kaltinimai toksinėmis medžiagomis užteršus nedidelio miestuko vandenį. Kompanija apeliuoja į Misisipės Aukščiausiąjį Teismą. Devyni jo teisėjai kurią nors dieną turės arba verdiktą patvirtinti, arba jį panaikinti.
Kas tokie tie devyni? Kaip jie balsuos? Ar galima vieną kurį pakeisti sau palankesniu?
Kiek įvertintumėte savo ar savo artimo gyvybę? Teismas ją įvertino 41 milijonu dolerių. Sakysit nemaža suma, bet miestelyje, kuriame vėžiniai susirgimai viršija 12 kartų, tokia suma atrodo vieni niekai. Pralaimėjusi bylą teisme, teršalų kompanija paduoda sprendimą apeliacijai. Tuo metu miestelis kenčia nuo nuodingo, smirdinčio ir užteršto vandens. Nenuostabu, kad jo gyventojai pikti ir nežada pasiduoti. Jei mūsų žmonės pyksta dėl skalūnų dujų išgavimo, kuris geriamą vandenį gali užteršti, tai pagalvokit, kaip jaučiasi žmonės, kurių vanduo netinkamas net gyvulius girdyt. Situacija ne iš lengvųjų, kurią bandoma taisyti pasitelkus teismą. Taigi kaip jau supratote, byla sunki ir skandalinga. Tačiau tai nėra kažkas naujo Grišemo kūryboje. Prisiminkime tokias knygas, kaip „Verdiktas“, ar „Metas žudyti“. Ten irgi buvo parinktos ne ką mažiau svarbios ir aktualios bylos. Ir nors viskas skamba labai viliojančiai ir patraukliai, knyga man pasirodė sunkiausiai skaitoma iš visų skaitytų rašytojo knygų.
Visu pirma veikėjų (ypač šalutinių) pasirodė kiek per daug ir jie kiek painiojosi. Kartais skaitydamas kokią knygą pasidarau nedidelį veikėjų sąrašiuką. Čia to nepadariau ir to labai trūko.
Kitas dalykas, tai pati byla. Skaitant ankstesnes Grišemo knygas, to viso teisinio proceso būdavo net kiek per daug. Čia, savo ruoštu, man jo buvo per mažai. Vis nuklystama į šalutinius ar mažiau reikšmingus dalykus, kai mano visos mintys tik ir sukosi, kaip ten vyks visa ta apeliacija ir kas ją laimės. Tema gi tikrai įdomi (teršalai ir visa kita). Sakysit gerai, kad išlaikyta intriga, bet tas vis vien nepadeda brautis per puslapius. Iš tiesų beveik visa knyga skirta rinkimams į aukščiausiąjį teismą, na o rinkimai, kaip daugelis žinom, būna gan nuobodūs ir monotoniški. Taip pat knygoje vis nuklystama į kitas bylas, kaip antai gėjų santuokos įteisinimo klausimas. Atrodo lyg rašytojas pats būtų pasimetęs ir nežinotų ties kuo susikoncentruoti.
Na ir paskutinis dalykas, kad mintys nuolat nuklysdavo į šalį. Nežinau kas dėl to kaltas, gal silpnokas siužetas, ar politika, kuria aš visai nesidomiu, bet tas labai trukdė skaityti, nes vis reikėdavo persiskaityti puslapį iš naujo, kad nepamesčiau siužeto.
Kaip bebūtų, buvo įdomu perskaityti, kaip norėdamos laimėti teismą didelės organizacijos tam skiria daug savo lėšų ir išteklių. Taip pat knygoje rašoma apie nesąžiningą žaidimą ir visą tą purvą, kurį drabsto priešininkai rinkimuose į teismą, o ir apskritai rinkimuose į bet kur. Tarp kitko, net nežinojau, kad aukščiausiojo teismo teisėju gali būti žmogus neturintis visai jokios teisinės patirties. Įdomu ar tas pats galioja ir Lietuvoje. Rašytojas yra šaunuolis. Jis turi savo stilių, turi savo skaitytoją, turi savo nišą. Knygos pabaiga gera, bet galėjo būti dar geresnė, jei būtų buvus ne tokia reali ir tikroviška.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą