Samantos Kofer karjera didžiulėje Volstrito teisė firmoje klostosi kuo puikiausiai, tačiau recesija, ir ji patenka į etatų mažinimo mėsmalę. Tačiau Samanta – viena iš bendradarbių, kuriai „pasisekė“. Jai pasiūloma metus be atlygio dirbti teisinės pagalbos klinikoje, o po to galbūt atsiras menkutė galimybė sugrįžti į ankstesnes pareigas.
Samanta iš Manhatano persikelia į nedidelį Virdžinijos miestelį Breidį pačiame kalnuotosios Apaleičijos viduryje. Ten Kalnų teisinės pagalbos klinikai vadovaujanti Metė Vajat daugybę metų be atlygio gina paprastus žmones ir padeda spręsti jų problemas, kai niekas nesiima ginti jų teisių. Netrukus Samanta sužino, kad Breidis, kaip ir daugelis mažų miestelių, slepia nemažai paslapčių.
Naujas darbas ir pažintis su teisininku Donovanu Grėjumi, Samantą nuveda į tamsų ir pavojingą pasaulį, kur įstatymai dažnai laužomi, taisyklių nepaisoma, o į žmones numojama ranka. Smurtas tyko čia pat už kampo, ir per kelias savaites Samanta pasijunta įtraukta į bylinėjimąsi, kuris tampa mirtinai pavojingas.
Po nedidelės pertraukos pasiėmiau skaityti dar vieną Džono Grišemo romaną, dar vieną juridinį rašytojo kūrinį. Pastarajame bus kalbama apie 2007-2008 metų finansų krizę, arba kitaip sakant žlugimą antrinių būsto paskolų žaidime JAV. Į tuos laikus, kai nedarbas Jungtinėse Amerikos Valstijose pašoko iki naujų aukštumų, o rinkos nusmuko perpus. Būtent tuo laikotarpiu viena stambios teisinės firmos advokatė buvo praktiškai išmesta iš darbo, o vėliau nusiųsta stažuotis vienoje atokioje labdaros organizacijoje kažkur kalnuose...
Pastate vyravo chaosas. Bendradarbiai ignoravo vienas kitą ir slėpėsi užsirakinę duris. Sekretorės ir teisininkų padėjėjai nešiojo gandus ir vengė pažiūrėti į akis. Visi buvo įsitempę ir klausinėjo: „Kas bus kitas?“ Partneriai, svarbūs vaikinai, atrodė priblokšti ir visai nenorėjo bendrauti su pavaldiniais. Sklido žiaurios paskalos, buvo uždaromi įvairūs padaliniai. Atmosfera buvo tokia užnuodyta, kad išbūti pastate buvo tiesiog neįmanoma.
Būtent tokią dieną Samantai Kofer teko susitikti su jai vadovaujančiu partneriu, kuris pasiūlė jai ir dar keliems kitiems kolegoms išlaikyti darbą jei šie metus stažuotis kokioje nors pelno nesiekiančioje organizacijoje. Kitaip sakant jie išeis, atliks savąjį geradario darbelį, gelbės pasaulį ir velniškai tikėsis, kad ekonomika atsistatys, o paskui po metų ar panašiai sugrįš į firmą, neprarasdami vyresniškumo eilės.
Samantai nebuvo iš ko rinktis, tad jau netrukus ji tuštino stalčius, bei krovė visą savo asmeninę mantą į kartotinę dėžę. Nors ji ir jautėsi kaip nešulinis mulas, tačiau jai visgi palengvėjo, kai staiga suvokė, kad ką tik buvo išlaisvinta nuo darbo, kurio neapkentė. Šįvakar septintą galbūt žiūrės filmą arba vakarieniaus su draugais, o ne vergaus biure, tiksint laiko skaitikliui.
Visgi prisiminus pajamų netektį ir staigiai pakrypusią jos karjerą užplūsdavo baimė ir nežinomybė. Kaip trečių metų bendradarbė, Samanta per metus uždirbdavo 180 tūkstančių dolerių pagrindinės algos, o kur dar solidžios premijos. Pinigai dideli, bet gyvenimas mieste kažkaip gebėdavo juos suryti. Baigė ji brangią privačią parengiamąją mokyklą Kolumbijos apygardoje. Tada įstojo į Džordžtauno universitetą, kur įgijo politinių mokslų bakalauro laipsnį. Lengvai įveikė Teisės fakultetą, buvo apdovanota pasižymėjimo ženklais. Po stažuotės federaliniame teisme visos stambiausios firmos jai pradėjo siūlyti darbus. Pirmi dvidešimt devyneri gyvenimo metai jai buvo kupini nuolatinės sėkmės, o štai ateitis laukė išties neapibrėžta.
Galiausiai Samanta sulaukia pasiūlymo dirbti teisinės pagalbos klinikoje, Dievo pamirštame Breidžio šachtininkų miestelyje, kažkur kalnuotosios Apaleičijos viduryje. Samanta nusprendžia prisitaikyti ir ramiai „atsėdėti“ tuos nelengvus jos karjerai laikus. Ji manė, kad vienintelis dalykas su kuriuo jai teks grumtis teisme, bus tik didelis nuobodulys ir nieko daugiau. Tačiau netrukus Kofer supranta, kad mažas miestelis slepia daug pavojingų paslapčių, kurias daugelis gyventojų yra pasiryžę ir toliau slėpti. Čia ji susipažįsta su aršiu teisininku Donovanu Grėjumi, po ko jos gyvybė ir saugumas atsiduria dideliame pavojuje...
Na iš karto pasakysiu, kad romanas „Grėjaus kalnas“ yra vienu metu ir tipinis ir netipinis rašytojo kūrinys. Romano dėmesio centre atsiduria jauna advokatė moteris, kas man pasirodė išties netipiška. Kiek man teko skaityti Džono Grišemo knygų, paprastai jų centre atsidurdavo koks jaunas advokatas ieškantis teisybės sukčių pilname pasaulyje. Knygoje mes taip pat atrandame ir šiek tiek politikos, ko pono Grišemo knygose aš iš viso nesu sutikęs anksčiau. Iš kitos pusės kūrinyje kalbama apie neteisybę ir kelis drąsius advokatus, nusprendusius tai ištaisyti. Tiesa, šioje knygoje ginamasis yra ne vien dėl anglies išgavimo nukentėję žmonės, bet ir niokojama gamta.
Turiu pasakyti, kad mėgstu teisę, mėgstu Ameriką, mėgstu mažų miestelių gyventojų kasdienybę, o sutikti visus šiuos tris dalykus vienoje knygoje yra mano svajonės išsipildymas. Aš jau nekalbu apie išties svarbias ekologines ir aplinkosaugos problemas, kurioms rašytojas skyrė išskirtinį dėmesį. „Grėjaus kalnas“, tai rimtas juridinis romanas, pasakojantis apie žmonių godumą ir norą greitai praturtėti. Romane daug kalbama apie angliakasybą, atkreipiamas dėmesys į nedarbą, narkotikų vartojimą, ar smurtą šeimoje. Manau, šis kūrinys turėtų patikti visiems ištikimiems Džono Grišemo gerbėjams, bei tiems žmonėms, kurie dar nėra skaitę nė vieno rašytojo kūrinio. Aš jį perskaičiau ir jis man labai patiko.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą