Vieną besibaigiančios vasaros naktį policininką Leo Junkerį pažadina po jo daugiabučio namo langais mirguliuojantys policijos automobilių švyturėliai. Paaiškėja, kad pirmame aukšte įrengtuose nakvynės namuose buvo nužudyta jauna moteris. Apžiūrėjęs auką Leo pastebi, kad ji delne gniaužia pakabutį. Šį papuošalą L. Junkeris jau yra matęs. Tiesa, anksčiau jis priklausė kitai merginai.
Po kolegos mirtimi pasibaigusios nesėkmingos policijos operacijos nuo darbo nušalintas, į nerimą malšinančius vaistus įjunkęs ir asmeninio gyvenimo šukes renkantis L. Junkeris supranta, kad ši mirtis yra susijusi su juo pačiu. Sekdamas žudiko pėdomis jis yra priverstas akis į akį stoti su savo praeities šešėliais bei demonais.
Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną skandinavišką detektyvą, šį kartą parašytą švedų rašytojo Christopher Carlsson. Autoriaus romane bus pasakojama apie du vaikystės draugus, kuriuos vienas tragiškas įvykis bus nukreipęs skirtingomis kryptimis. Visgi jiems bus lemta susitikti dar kartą ir visiems laikams išsiaiškinti visus savo nesutarimus...
Leo Junkeris, policijos vidaus tyrimų skyriaus pareigūnas, išgyvena ne pačias geriausias savo gyvenimo dienas. Jas jis bando gydyti alkoholiu ir stipriais antidepresantais. Jis vis dar neatsigavo po blogai pasibaigusios operacijos, kurios metu dėl jo kaltės žuvo policininkas. Netrukus pirmame aukšte įrengtuose nakvynės namuose nužudoma jauna moteris. Nepaisydamas nušalinimo nuo darbo, Junkeris pradeda domėtis šiuo įvykiu. Juk nužudytos moters rankose randamas pakabutis, kuris kažkada priklausė jo mylimai merginai. Persekiojamas nuolatinio jausmo, kad yra stebimas, Junkeris ima tirti šį įvykį, tačiau netrukus supranta, kad jis yra daug sudėtingesnis, nei jis galėjo tikėtis. Jis ne tik, kad prikelia senus vaiduoklius, bet ir atveria senas praeities žaizdas. Tyrimo metu jam ne tik, kad teks prisiminti savo smurtinę vaikystę, bet ir pirmąją meilę, pasibaigusią brutalia mirtimi. Leo netrukus supranta, kad jam pagelbėti gali tik Jonas Grimbergas, geriausias vaikystės draugas, vėliau tapęs mirtinu priešu, tik ir ieškančiu progos atkeršyti...
Na iš tikrųjų reikėtų apžvalgą pradėti nuo to, kad nebūtų tai skandinaviškas detektyvas, jeigu pagrindinis herojus nepiktnaudžiautų alkoholiu ir stipriais antidepresantais. Šiuo aspektu, Leo Junkeris yra tipiškas skandinaviškas tyrėjas. Pridėkime dar sunkią vaikystę ir prastus santykius su moterimis, ir gausime antrąjį Harį Hūle. O kur dar policininko mirtis, nuolatinis knisimasis savo galvoje, ar susirūpinimas dėl savo varganos ateities. Leo visa tai turi su kaupu.
Augo jis Saleme, kur dangų ramstė aštuonių, devynių ir dešimties aukštų daugiabučiai. Žmonės čia regis buvo palikti likimo valiai ir gyveno kas sau. Vaikai čia augo greitai ir brendo anksčiau už kitus. Miestelio tolumoje tarp medžių viršūnių styrojo į grybą panašus vandens bokštas. Dienomis čia žaisdavo vaikai, o vakarais vykdavo išgertuvės ir muštynės. Iš bokšto viršaus puikiausiai matėsi Salemo daugiabučiai mažais langais, nedideli, šiltomis spalvomis nudažyti privatūs namai šlaitiniais stogais, šen bei ten išsimėtę žalumos lopinėliai ir slegiantis, tamsiai pilkas betonas. Būtent bokšto viršuje Leo sutiks Joną, nepažįstamą berniuką, nuo kurio ir prasidės visi būsimi įvykiai...
Na o kuo baigsis visas šis praeities ir dabarties susikirtimas aš rekomenduoju Jums patiems sužinoti. Visgi turiu įspėti, kūrinys kelia dvipusius jausmus, dėl ko jį įvertinti yra išties labai sunku. Šių dienų įvykiai yra pateikiami trisdešimt trejų metų policininko akimis. Jo pasakojimas yra labai niūrus ir pilkas. Tuo metu praeities įvykiai yra pasakojami jauno vaikino akimis ir sugrąžina skaitytojus į veikėjo paauglystę. Čia mes pamatysime jaunuolių išgertuves, išgirsime pokalbius apie mokyklą, muziką, ar merginas. Šis dviejų pasaulių susidūrimas kels kiekvienam skaitytojui sumaištį ir abejones, kol galiausiai bus prieita prie to vienintelio įvykio, atskleisiančio visus atsakymus.
Knygos puslapiai vietomis bus pertraukiami ir trumpais nusikaltėlio dienoraščio intarpais, kurie parodys, kaip prieinama iki tokio baisaus nusikaltimo kaip žmogžudystė. Tiesa, žmogžudystė čia bus tik įrankis atskleisti siužetą, bet ne esminė romano dalis.
Iš tikrųjų kaip jau sakiau anksčiau, ši knyga kelia dvejopus jausmus, tad pasakyti, kad ji yra labai gera, arba labai bloga yra tikrai labai sunku. Manau, ji turi savo šarmo ir patiks visiems niūrių kriminalinių romanų gerbėjams. Juk jos pasakojimas šiek tiek primins Filipo Marlou mintis, tik be to sarkazmo ir visos ironijos. Na o ar tos mintys įžiebs smalsumo kibirkštį Jūsų širdyje, priklausys tik nuo Jūsų asmeninių charakterio savybių ir to vidinio kritiko, tik ir ieškančio progos prie ko nors prisikabinti...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą