Markas, Todas ir Zola stojo į teisės mokyklą ketindami pakeisti pasaulį, norėdami jį paversti geresne vieta. Visi užsivertė sunkią paskolų naštą, kad galėtų baigti komercinę menkavertę mokslo įstaigą, kurios studijų kokybė tokia prasta, jog retas kuris absolventas išlaiko advokatūros egzaminą, ką jau kalbėti apie galimybes gauti padorų darbą. Mokykla tėra viena iš jų tinklo, priklausančio įtartinam Niujorko verslininkui, ribotos rizikos fondo savininkui, kuris, negana to, dar valdo studentams paskolas dalijantį banką. Ir tai išsiaiškinę visi trys suvokia, kad jie įtraukti į didžiąją teisės mokyklų aferą.
Bet trijulei galbūt pavyktų rasti išeitį. Galbūt pavyktų išsisukti nuo gniuždančio įsiskolinimo, demaskuoti banką ir suktybes bei tuo pat metu užsidirbti kažkiek dolerių. Tačiau mėginant įgyvendinti savo planus pirmiausia reikėtų mesti studijas. Apleisti mokslus, kai iki diplomų teikimo lieka keli trumpi mėnesiai? Taip elgtis beprotiška, tiesa? Na, ir taip, ir ne...
Džonas Grišemas yra daugiau nei dvidešimties romanų ir vieno negrožinės literatūros kūrinio „Nekaltasis“ autorius. Jis yra dirbęs baudžiamosios teisės advokatu, baigė Misisipės universiteto Teisės fakultetą, taip pat dvi kadencijas buvo išrinktas valstijos Atstovų rūmų nariu. Šiuo metu jis gyvena Misisipės ir Virdžinijos valstijoje. Savo naujausiame kūrinyje autorius kalba apie studentiškas paskolas, kurios paprastus studentus gali paversti paskolas dalijančių fondų įkaitais...
Trys draugai Markas, Todas ir Zola mokosi privačioje juridinėje mokykloje ir laukia nesulaukia semestro galo, išleistuvių, o tada advokatūros egzamino. Iki šiol jie manė, kad mokykla aprūpins juos geru darbu, o šis, savo ruožtu, leis išsimokėti paimtus kreditus už mokslą. Tačiau po vieno tragiško įvykio jie pradeda galvoti kitaip. Nė vienai stambiai juridinei firmai jie nerūpi. Rinka perpildyta. Kai trijulė sužino, kad tapo stambaus paskolas dalijančio fondo aferos aukomis, o pagrindinis fondo tikslas – įtraukti būsimus advokatus į didžiulį paskolų naštos tinklą – jiems gimsta sudėtingas planas. Jie ketina pasinaudoti visomis mokykloje įgytomis žiniomis ir teisinėmis spragomis, kad tik sukiltų prieš fondo savininkus. O jeigu įstatymas visgi stos į sukčių pusę – ką gi, tada teks pasinaudoti ne visiškai teisėtais veiksmais. Kad viskas pavyktų sklandžiai, jiems pirmiausia reikia viską apgalvoti „Gaidžio“ bare, vietoje, kurioje jie nuo šiol leis daug savo asmeninio laiko...
Taigi po nedidelės pertraukos aš pasiėmiau skaityti dar vieną juridinį romaną, dar vieną puikų rašytojo Džono Grišemo kūrinį. Romano akiratyje atsidurs trys veikėjai, o būtent Markas, Todas ir Zola. Markas buvo vyriausiasis sūnus savo šeimoje. Jo tėvas paliko jo motiną dėl nėščios ir jaunos savo sekretorės, o brolis Luisas dabar kentė teismus dėl kaltinimų prekyba narkotikais. Jo vairuojamas „Ford Branco“ reikalavo naujo kuro siurblio, o prieš aštuonis dešimtmečius pastatytas akivaizdžiai prastėjančios būklės penkiaaukštis namas kuriame jis gyveno matė ir geresnių dienų. Po studijų jam buvo pasiūlytas darbas „Neso Skeltono“ advokatų kontoroje, bet kol kas jo vadovas visiškai nešnekėjo apie galimą atlyginimą, o pati firma dvokė klikų bei snobiškumo tvaiku.
Tapti advokatu Todą, kaip ir Marką, paskatino bare nugirsti ir svaigalais atmiešti pokalbiai. Pastaruosius trejus metus jis ruošė gėrimus „Senajame raudonajame katine“, Džordžo Vašingtono Teisės fakulteto ir Ūkanotos Žemumos studentų aludės stiliaus girdykloje. Po mokslų Frostbergo valstybiniame universitete jis atsisveikino su Baltimore ir ieškodamas karjeros galimybių persikraustė į Kolumbijos apygardą. Nieko doro neradęs, „Senajame raudonajame katine“ nusisamdė dirbti ne visu etatu, bet neilgai trukus suprato, kad pilstyti alų ir maišyti stiprius kokteilius jam patinka. Pastaruosius dvejus su puse metų jis ne kartą svarstė mesti teisės studijas ir įsigyti išsvajotą nuosavą barą. Bet tam griežtai prieštaravo tėvas. Ponas Luseras, policininkas iš Baltimorės, nuolat akstino sūnų įgyti kokios nors profesijos diplomą. Taip Todas įkliuvo į paskolų spąstus ir buvo skolingas didelius pinigus gobšiems kreditoriams.
Zolos tėvai pabėgo iš Senegalo treji metai iki jos gimimo. Kartu su dviem mažais sūnumis atsibeldė į Johanesburgo lūšnynus, rado menkai apmokamus darbus – šveitė grindis ir kasė griovius, – bet per dvejus metus pasitaupė tiek, kad pinigų užteko apmokėti vietas laive. Naudodamiesi žmonėmis prekiaujančio tarpininko paslaugomis, atsiskaitė už varganą, sunkią kelionę į Majamį. Vėliau juos, slapta išlaipino į krantą, pasitiko dėdė ir nuvežė į savo namus Niuarke, Naujajame Džersyje. Po metų Niuarko universitetinėje ligoninėje gimė Zola, ir ji išsyk tapo Jungtinių Valstijų piliete. Kol tėvai plūkėsi dviejuose trijuose darbuose, gaudami minimalaus užmokesčio nesiekiančius atlygius, dirbdami vien už grynuosius, Zola su broliais lankė mokyklą ir įsiliejo į bendruomenę. Kaip pamaldūs musulmonai, jie praktikavo religiją, bet Zola nuo mažų dienų juto, kad ją traukia vakarietiška gyvensena. Po nemalonios patirties su tingiais ir bukais advokatais, Zola nusprendė, kad šį darbą ji atliktų geriau. Galiausiai užkibusi ant apgaulingų teiginių, esą lengvai gaunami federaliniai pinigai visiems leidžia studijuoti teisės mokykloje, ji ryžtingai pasuko keliu „Ūkanotos Žemumos“ link...
Pagal planą visi draugai turėjo gegužę baigti studijas, liepą išlaikyti advokato kvalifikacinį egzaminą ir jau rugsėjį įsidarbinti kokioje nors juridinėje firmoje, kuri leistų jiems pradėti mokėti išmokas už mokslą. Deja, viskas pasirodė žymiai sudėtingiau, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio...
Na o visa kita Jūs patys žinote: proziškas pasakojimas, spalvingai veikėjai, veiksmo gausa, lengvas humoras, šokiruojanti realybė ir visų taip mėgstama jurisprudencija. Ko dar galima tikėtis iš tokio rašytojo kaip Džonas Grišemas.
Iš tikrųjų, nors daugelis skaitytojų šį kūrinį laiko vienu prastesnių autoriaus darbų, man jis pasirodė visai neblogas. Jame daug dėmesio skiriame įtikinamiems veikėjų portretams, daug kalbama apie paskolas dalijančius fondus, teisininko karjerą ir kitus ne ką mažiau įdomius dalykus. Viską vainikuoja ir tai, kad romano siužetas nėra visiškai išgalvotas, o remiasi tiriamuoju Paul Campos straipsniu apie „Teisės mokyklų aferą“. Prie knygos pliusų priskirčiau ir hyperrealistišką pasakojimą, kuris tiesiog vertė iš „koto“. Kai vieną iš bičiulių Džonas Grišemas nusprendė nužudyti, aš vos neapsiverkiau iš liūdesio. Vaikino personažas buvo toks tikroviškas, o po to sekę jo ketinimai atrodė tokie įtikinami, kad man tiesiog atėmė žadą. Negaliu rasti nė vienos priežasties, kodėl ši knyga turėtų Jums nepatikti, todėl tiesiog sakau – tau ir vėl pavyko, Džonai! Netikusi teisės mokykla, advokatūros egzaminas, bedarbystė, skolų išmušinėtojai, fiktyvi teisinė firma, lengvas pesimizmas, bei optimizmas – visa tai ir dar daugiau bus šiame nuostabiame romane.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą