Tai ketvirtasis P. Hoego romanas – tęsia šio žymiausio Danijos rašytojo kelionę per pasaulį, prasidėjusią romanu „Panelės Smilos sniego jausmas“. „Moteris ir beždžionė“ šiuolaikinės civilizacijos kritika ir kartu – trileris, sukurtas Holivudo stiliumi. Bet įdėmesniam skaitytojui nebus sunku įžvelgti gilesnes kingkongiškos fabulos prasmes.
Danų rašytojas Peteris Hiogas, kadaise šokėjas, jūreivis, aktorius, alpinistas ir fechtuotojas, o dabar – danų literatūros kometa, su romanu „Panelės Smilos sniego jausmas“ apkeliavo visą pasaulį. Knyga, išleista stulbinamais tiražais, tapo superbestseleriu ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. Pagal ją garsus danų režisierius Bille Augustas netgi sukūrė filmą. Kai 1996 m. balandžio 1 d. pasirodė taip lauktas Peterio Hiogo romanas „Moteris ir beždžionė“, o skaitytojai per 3 mėnesius išpirko 50 000 knygos egzempliorių, kritikai pasidalino į dvi stovyklas. Šiandien vieni laiko P. Hiogą Nobelio premijos vertu autoriumi, kitiems įtarimą kelia ypatingas „Moters ir beždžionės“ populiarumas. Visgi visi sutaria, kad dėl drąsos ir žaibiškai plėtojamos fabulos ši knyga pasmerkta būti stulbinamai gerai perkama. Dar nespėjus romanui išeiti originalo kalba, autoriaus teises nusipirko 13 šalių leidėjai, o jų pinigai buvo pirmi įnašai į P. Hiogo įsteigtą „Lolwe“ fondą, remiantį Afrikos moteris ir vaikus. Romane „Moteris ir beždžionė“ autorius mums pateiks pačią keisčiausią meilės istoriją...
Ji, Madlena Barden, moteris, gimusi Danijoje ir dabar gyvenanti Anglijoje kartu su savo vyru zoologu. Ji yra prabangi ledi, savo dienas leidžianti dideliame dvare. Jis, Erazmas, tam tikros rūšies šimpanzė, turinti keistų, žmogiškų kognityvinių gebėjimų. Jis buvo kontrabanda atgabentas į Angliją, o galiausiai savo dienas baigė zoologo Adamo Burdeno rankose. Vieną dieną Madlena labai susidomi Adamu ir netgi išleidžia jį į laisvę. Kartu jie nusprendžia pasprukti į gyvūnų draustinį Šiaurės Anglijoje. Tarp jų išsivysto gili empatija ir netgi glaudūs meilės santykiai. Prižiūrint Madlenai, Erazmas netgi išmoksta kalbėti angliškai. Galiausiai jie nusprendžia grįžti atgal į Londoną, kur Adamas Bardenas ketina atskleisti pasauliui atradęs naują beždžionių rūšį.
Taigi pasiėmiau skaityti jau trečiąjį Peterio Hiogo romaną, šį kartą besislepiantį po „Moters ir beždžionės“ pavadinimu. Romano dėmesio akiratyje atsidurs du veikėjai, o būtent Madlena Barden ir Erazmas. Ji, Madlena Barden, graži, tačiau į alkoholio liūną įsitraukusi moteris. Ji yra aukštuomenės dama, gyvenanti Londone ir kenčianti nuobodulį dėl visiškai nekintančios rutinos. Jos vyras yra Adamas Bardenas, garsus Anglijos zoologas ir gyvūnų elgsenos tyrinėtojas. Jis, Erazmas, didelė, šimtą penkiasdešimt kilogramų sverianti beždžionė, turinti keistų žmogiškų savybių. Ji buvo kontrabanda atgabenta į Londoną, o vėliau sudužus laivui atsidūrė Adamo Bardeno laboratorijoje. Tikite tuo ar ne, tačiau vieną dieną Madlena ir Erazmas vienas kitą pamilsta...
To rezultatas – istorija apie moteriškos laisvės paiešką ir taip vadinamą „civilizuoto“ pasaulio žiaurumą. Kurdamas beveik detektyvinio romano siužetą, autorius parodijuoja masinę kultūrą, išjuokia įprastas literatūrines klišes. Peteris Hiogas romano centre pastato priešpriešą tarp „žvėriškumo“ ir „žmogiškumo“. Pateikdamas filosofinį romaną suaugusiesiems, autorius kalba apie gyvūnų teises ir taip vadinamą „civilizuotumą“. Tai istorija apie meilę, prisirišimą, užuojautą, vienatvę, laisvę, žmogiškumą ir žmonijos ribotumą. Autorius savo kūrinyje mums taip pat bando parodyti žmogaus, gyvenančio ne savo socialinės padėties žmonių tarpę, jausmus. Jo vienatvę, apatiją, rutiną ir depresiją, kuri visiškai niekuo nesiskiria nuo gyvūno gyvenančio zoologijos sode jausmų.
Iš tikrųjų apie šią knygą galima kalbėti labai daug ir labai plačiai, tačiau svarbiausia yra tai, kad romanas tikrai nėra lengvas skaitinys. Tie, kurie jau yra skaitę šio rašytojo knygų žino, kad autorius nesilaiko tradicinių istorijos pasakojimo elementu. Tokiu būdu jo romanai tampa savotišku išbandymu net ir kantriausiems skaitytojams. Aš pats ketinau perskaityti visas keturias į lietuvių kalbą išverstas šio autoriaus knygas, tačiau ištvėriau tik dvi knygas paeiliui. Per tą laiką patyriau savotiškus „nudegimus“ ir „nubrozdinimus“, kurios turėjau gydyti tradiciniais detektyvais. Čia nėra man įprastos žmogžudystės iš keršto, nėra liudytojų apklausos, ar labai didelės mįslės. Tai gan komiškas pasakojimas, kalbantis visiškai ne komiškomis temomis. Plėtodamas savo pasakojimo siužetą rašytojas verčia suabejoti, ar tik romanas „Moteris ir beždžionė“ nėra balandžio pirmosios pokštas. Daugelis skaitytojų nežinos kaip elgtis, ar atvirai juoktis, ar slėptis po antklode. Kai paaiškėja, kad beždžionės jau kuris laikas gyvena tarp žmonių, mieste kyla visiška panika.
Tiesa pasakius baigdamas šią knygos apžvalgą galvoju ne apie jos parekomendavimą puslapio lankytojams, o apie romaną „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“, kuris dar liko priešakyje. Pastarasis, greičiausiai, bus toks pat sudėtingas, dėl ko taps dar vienu mano asmeniniu iššūkiu...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą