„Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ ~ Peter Høeg

„Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ (Peter Høeg, 2012 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Naujausiame visai šeimai skirtame romane P. Hoegas kalba apie tai, kas jam ir daugumai mūsų yra išties svarbu. Kiekvienam mūsų svarbu žinoti, dėl ko mes gyvename, svarbu rasti laimę ir tikėjimą. Taigi – kiekvienas mūsų savyje nešiojasi vidinį dramblį: ilgesį kažko, kas yra daug didesnis už mus pačius. Tokį ilgesį viduje nešiojasi ir Finų šeima: tėvas pastorius, motina groja bažnyčioje vargonais, trys vaikai – iš pirmo žvilgsnio visiškai normalūs žmonės. Tačiau taip tik atrodo. Vieną gražią dieną abu tėvai paslaptingai dingsta; žinodami, kad jie jau buvo įsivėlę į nemalonumus su policija dėl abejotinos kilmės stebuklų, vaikai leidžiasi jų pėdomis, norėdami sužinoti, ką gi sumanė gimdytojai, ir apsaugoti juos nuo tolimesnių problemų. Keturiolikmetis Pėteris ir ypač protinga jo sesuo Tiltė pradeda kvapą gniaužiančią paieškų kampaniją – ir tarp netikrų pranašų, ezoterikų, policininkų bei šventųjų suranda jiems skirtas duris, vedančias į laimę.

Peteris Hiogas – žymiausias šiuolaikinis danų rašytojas. Autoriaus biografija spalvinga: jis – buvęs šokėjas, jūreivis, aktorius, alpinistas, fechtuotojas. Visame pasaulyje P. Hiogas išgarsėjo 1992 m. parašęs bestselerį „Panelės Smilos sniego jausmas“. Tačiau po pasaulinio furoro rašytojas niekur neskuba – rašo knygas tik tuomet, kai nori pasakyti ką nors tikrai svarbaus. Po „Panelės Smilos sniego jausmas“ turėjo praeiti keturiolika metų, kol skaitytojai sulaukė „Tyliosios mergaitės“, o 2010-aisiais pasaulį pagaliau išvydo „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“. Šį kartą knygos dėmesio centre autorius pastatė nedidelę grupelę vaikų, ieškančių savo dingusių gimdytojų...

Romano „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ veiksmas bus pateikiamas keturiolikmečio paauglio, gyvenančio vienoje nuostabiausių Danijos salų, akimis. Jo tėvas yra pastorius, o mama groja vargonais. Vieną dieną jie abu dingsta. Tėvus būtina surasti anksčiau, nei tai padarys policija. Pėterio sąjungininkais tampa sesuo, brolis, foksterjeras ir grafas Rikartas – titulą paveldėjęs aristokratas ir buvęs narkomanas. Tėvų paieška ieškotojus atveda į visų religijų kongresą ir ten planuojamą teroristinį išpuolį. Pakeliui vaikams reikia organizuoti sau laimingą vaikystę ir netgi išspręsti patį svarbiausią klausimą – kaip laimingai nugyventi likusį gyvenimą...

„Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ tai įkvepianti fundamentalizmą ir dvasinę laisvę tyrinėjantis kūrinys, romantiška ir šeimyninė istorija, pasakojanti apie žmogaus dvasios triumfą, žmogaus prigimtį, žmogiškumą ir tikrąsias vertybes. Pagrindinėmis šios pasakos suaugusiesiems temomis taps meilė ir augimas laisvės link. Kūrinys yra pilnas kinematografiškų scenų, keisčiausių aliuzijų ir pačių beprotiškiausių idėjų. Romano pagrindiniai veikėjai vaikai sprunka nuo valdžios, pakeliui sutikdami pačių keisčiausių žmonių. Visi jie gyvena turėdami skirtingus motyvus ir pačias keisčiausias problemas. Savo kelionės metu vaikai „prisiliečia“ prie esminių būties ir politinių konfliktų klausimų. Jiems kelią bando pastoti krūva nepraeinamų kliūčių, kurias įveikti galima tik išradingumu ir tikėjimu laisve...

Iš kitos pusės, ši knyga yra labai panaši į ankstesnius šio rašytojo „šedevrus“. Joje pagrindiniai veikėjai laksto iš vienos vietos į kitą, nuolat klausinėja ir ieško tiesos, kurios, galbūt, visai net nereikia ieškoti. Tas pats buvo „Panelės Smilos sniego jausme“, „Tyliojoje mergaitėje“ ir netgi čia. Taip, čia mes randame išties įdomią metaforą apie dramblį, „nešiojamą“ kiekvieno žmogaus sieloje, tačiau, atvirai pasakius, ši metafora visiškai nepalengvina gyvenimo. Na sukėlė ji man porą minčių, tačiau praeis savaitė, dvi ir aš ją visiškai pamiršiu. Pridėkime dar krūvą atsiminimų atsiminimuose ir gausime kažką išties neaiškaus. Net ir pagrindinis veikėjas, neva keturiolikmetis vaikinas, man labiau priminė seną filosofijos dėstytoją, nei tiesiog eilinį paauglį. O gal tik mano paauglystė buvo „SEGA“ konsolė, „kvadrato“ žaidimas, laipiojimas medžiais, skruzdėlių deginimas lupa ir visiškas vėjas galvoje?

Vienu žodžiu skaitykite šią knygą atsargiai. Galbūt, ji taps Jūsų mėgstamiausiu kūrinu, o, galbūt, Jūs tik pakraipysite galvą ir pasakysite „tai ne man“. Aš gi perskaitęs keturias šio rašytojo knygas padariau išvadą, kad įprasti kriminaliniai romanai man labiau prie širdies. Gal geriau aš Jo Nesbø paskaitysiu...

„Moteris ir beždžionė“ ~ Peter Høeg

„Moteris ir beždžionė“ (Peter Høeg, 1996 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Tai ketvirtasis P. Hoego romanas – tęsia šio žymiausio Danijos rašytojo kelionę per pasaulį, prasidėjusią romanu „Panelės Smilos sniego jausmas“. „Moteris ir beždžionė“ šiuolaikinės civilizacijos kritika ir kartu – trileris, sukurtas Holivudo stiliumi. Bet įdėmesniam skaitytojui nebus sunku įžvelgti gilesnes kingkongiškos fabulos prasmes.

Danų rašytojas Peteris Hiogas, kadaise šokėjas, jūreivis, aktorius, alpinistas ir fechtuotojas, o dabar – danų literatūros kometa, su romanu „Panelės Smilos sniego jausmas“ apkeliavo visą pasaulį. Knyga, išleista stulbinamais tiražais, tapo superbestseleriu ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. Pagal ją garsus danų režisierius Bille Augustas netgi sukūrė filmą. Kai 1996 m. balandžio 1 d. pasirodė taip lauktas Peterio Hiogo romanas „Moteris ir beždžionė“, o skaitytojai per 3 mėnesius išpirko 50 000 knygos egzempliorių, kritikai pasidalino į dvi stovyklas. Šiandien vieni laiko P. Hiogą Nobelio premijos vertu autoriumi, kitiems įtarimą kelia ypatingas „Moters ir beždžionės“ populiarumas. Visgi visi sutaria, kad dėl drąsos ir žaibiškai plėtojamos fabulos ši knyga pasmerkta būti stulbinamai gerai perkama. Dar nespėjus romanui išeiti originalo kalba, autoriaus teises nusipirko 13 šalių leidėjai, o jų pinigai buvo pirmi įnašai į P. Hiogo įsteigtą „Lolwe“ fondą, remiantį Afrikos moteris ir vaikus. Romane „Moteris ir beždžionė“ autorius mums pateiks pačią keisčiausią meilės istoriją...

Ji, Madlena Barden, moteris, gimusi Danijoje ir dabar gyvenanti Anglijoje kartu su savo vyru zoologu. Ji yra prabangi ledi, savo dienas leidžianti dideliame dvare. Jis, Erazmas, tam tikros rūšies šimpanzė, turinti keistų, žmogiškų kognityvinių gebėjimų. Jis buvo kontrabanda atgabentas į Angliją, o galiausiai savo dienas baigė zoologo Adamo Burdeno rankose. Vieną dieną Madlena labai susidomi Adamu ir netgi išleidžia jį į laisvę. Kartu jie nusprendžia pasprukti į gyvūnų draustinį Šiaurės Anglijoje. Tarp jų išsivysto gili empatija ir netgi glaudūs meilės santykiai. Prižiūrint Madlenai, Erazmas netgi išmoksta kalbėti angliškai. Galiausiai jie nusprendžia grįžti atgal į Londoną, kur Adamas Bardenas ketina atskleisti pasauliui atradęs naują beždžionių rūšį.

Taigi pasiėmiau skaityti jau trečiąjį Peterio Hiogo romaną, šį kartą besislepiantį po „Moters ir beždžionės“ pavadinimu. Romano dėmesio akiratyje atsidurs du veikėjai, o būtent Madlena Barden ir Erazmas. Ji, Madlena Barden, graži, tačiau į alkoholio liūną įsitraukusi moteris. Ji yra aukštuomenės dama, gyvenanti Londone ir kenčianti nuobodulį dėl visiškai nekintančios rutinos. Jos vyras yra Adamas Bardenas, garsus Anglijos zoologas ir gyvūnų elgsenos tyrinėtojas. Jis, Erazmas, didelė, šimtą penkiasdešimt kilogramų sverianti beždžionė, turinti keistų žmogiškų savybių. Ji buvo kontrabanda atgabenta į Londoną, o vėliau sudužus laivui atsidūrė Adamo Bardeno laboratorijoje. Tikite tuo ar ne, tačiau vieną dieną Madlena ir Erazmas vienas kitą pamilsta...

To rezultatas – istorija apie moteriškos laisvės paiešką ir taip vadinamą „civilizuoto“ pasaulio žiaurumą. Kurdamas beveik detektyvinio romano siužetą, autorius parodijuoja masinę kultūrą, išjuokia įprastas literatūrines klišes. Peteris Hiogas romano centre pastato priešpriešą tarp „žvėriškumo“ ir „žmogiškumo“. Pateikdamas filosofinį romaną suaugusiesiems, autorius kalba apie gyvūnų teises ir taip vadinamą „civilizuotumą“. Tai istorija apie meilę, prisirišimą, užuojautą, vienatvę, laisvę, žmogiškumą ir žmonijos ribotumą. Autorius savo kūrinyje mums taip pat bando parodyti žmogaus, gyvenančio ne savo socialinės padėties žmonių tarpę, jausmus. Jo vienatvę, apatiją, rutiną ir depresiją, kuri visiškai niekuo nesiskiria nuo gyvūno gyvenančio zoologijos sode jausmų.

Iš tikrųjų apie šią knygą galima kalbėti labai daug ir labai plačiai, tačiau svarbiausia yra tai, kad romanas tikrai nėra lengvas skaitinys. Tie, kurie jau yra skaitę šio rašytojo knygų žino, kad autorius nesilaiko tradicinių istorijos pasakojimo elementu. Tokiu būdu jo romanai tampa savotišku išbandymu net ir kantriausiems skaitytojams. Aš pats ketinau perskaityti visas keturias į lietuvių kalbą išverstas šio autoriaus knygas, tačiau ištvėriau tik dvi knygas paeiliui. Per tą laiką patyriau savotiškus „nudegimus“ ir „nubrozdinimus“, kurios turėjau gydyti tradiciniais detektyvais. Čia nėra man įprastos žmogžudystės iš keršto, nėra liudytojų apklausos, ar labai didelės mįslės. Tai gan komiškas pasakojimas, kalbantis visiškai ne komiškomis temomis. Plėtodamas savo pasakojimo siužetą rašytojas verčia suabejoti, ar tik romanas „Moteris ir beždžionė“ nėra balandžio pirmosios pokštas. Daugelis skaitytojų nežinos kaip elgtis, ar atvirai juoktis, ar slėptis po antklode. Kai paaiškėja, kad beždžionės jau kuris laikas gyvena tarp žmonių, mieste kyla visiška panika.

Tiesa pasakius baigdamas šią knygos apžvalgą galvoju ne apie jos parekomendavimą puslapio lankytojams, o apie romaną „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“, kuris dar liko priešakyje. Pastarasis, greičiausiai, bus toks pat sudėtingas, dėl ko taps dar vienu mano asmeniniu iššūkiu...

„Tylioji mergaitė“ ~ Peter Høeg

„Tylioji mergaitė“ (Peter Høeg, 2008 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Kasparas Krone, žymiausias Europos klounas, turi unikalią klausą – gali nustatyti, kur yra jo pašnekovas telefonu, ir girdėti muzikinę tonaciją, būdingą kiekvienam jo sutiktam žmogui ir netgi konkrečiai vietai. Nesutaria su mokesčių inspekcija, turi sunkiai sergantį tėvą ir dirba muzikos terapeutu. Ciniškas ir sarkastiškas.

KlaraMarija, „tylioji mergaitė“ – nepaprastas vaikas, gaubiamas absoliučios tylos. Tokios tylos Kasparas bergždžiai ieškojo visą gyvenimą. Jų keliai netikėtai susikerta, tačiau mergaitė paslaptingai dingsta. Kas pagrobė KlaraMariją?

Ieškodamas tyliosios mergaitės, Kasparas užkerta kelią gamtos kataklizmams, sužino tiesą apie save patį ir prisiliečia prie paslapčių, prieinamų tik išrinktiesiems.

Tai išminties, gyvenimo prasmės bei dvasingumo paieška per muziką ir mistiką, šaltą sarkazmą ir... meilę. Daugiau nei po dešimties metų Peteris Hoegas vėl parašė fantastinį trilerį, populiarioji kultūra jame sumišusi su elitine, o sąmojis bei ironija išlieka net tuomet, kai keliami rimčiausi žmogiškosios būties klausimai.

Peteris Hiogas – žymiausias šiuolaikinis danų rašytojas. Spalvingos biografijos autorius – buvęs šokėjas, jūreivis, aktorius, alpinistas ir fechtuotojas – visame pasaulyje išgarsėjo romanu „Panelės Smilos sniego jausmas“. Pagal šį stulbinamai populiarų milijoniniais tiražais išleistą romaną režisierius Bille Augustas sukūrė to paties pavadinimo filmą. Tuomet sekė romanai „Paseniečiai“, bei „Moteris ir beždžionė“, po kurių rašytojas dešimčiai metų „apsigaubė“ tyla. Dingo. Tam, kad grįžtų su nauju romanu „Tylioji mergaitė“...

Kasparas Krone, visame pasaulyje žinomas Danijos klounas turi unikalius klausos gebėjimus. Jis labai mėgsta Bachą ir dar labiau – azartinius lošimus. Jis yra ieškomas dėl mokesčių vengimo ir jam netgi gresia ekstradicija. Vieną dieną jis sutinka KlaraMariją, tyliąją mergaitę, kuri visiškai pakeičia jo nusistovėjusį gyvenimą. Kai Kasparas sužino, kad mergaitė tapo pagrobimo auka, jis sau prisiima detektyvo vaidmenį. Sugerdamas Kopenhagos bažnyčių varpų garsą, o policijai lipant jam ant kulnų, jis ima sekti tyliosios mergaitės pėdsakais. Pakeliui jis išgyvena seriją nelauktų nutikimų ir netgi atskleidžia šokiruojančią tiesą apie mergaitės kilmę, bei save patį...

Taigi kaip jau supratote, aš ir vėl pasiėmiau skaityti dar vieną skandinavišką detektyvą. Jį parašė mano neseniai skaitytas autorius Peteris Hiogas. Savo kūrinyje „Tylioji mergaitė“ autorius mus supažindins su unikalių gebėjimų turinčiu Kasparu Krone. Jis yra garsus klounas ir muzikantas, Bacho gerbėjas ir pokerio žaidėjas. Žmogus, netekęs pilietybės savo gimtojoje šalyje ir dabar išgyvenantis ekstradicijos baimę. Jam keturiasdešimt dveji metai ir jis yra apdovanotas ypatinga klausa: kiekvienas žmogus jam skleidžia skirtingą muzikos toną. Nuolatinis šiuolaikinio miesto triukšmas ir jo asmeninio gyvenimo nepilnavertiškumas verčia jį siekti tylos – visiškos ir absoliučios tylos, praktiškai išnykusios aplinkiniame pasaulyje. Vieną dieną savo namuose jis atranda nekviestą svečią – devynerių metų mergaitę, kartais aplink save spinduliuojančią visišką tylą. Kai vieną dieną mergaitė paprašo artisto pagalbos, o po to dingsta, Kasparas išsiruošią į ilgą kelionę jos ieškoti...

Na o visos kelionės rezultatas: tai istorija su spalvingais personažais, paranormaliais reiškiniais, galybe nuotykių, meile, dvasine savirealizacija ir visiška tyla. Ko dar galima tikėtis iš tokio puikaus rašytojo kaip Peteris Hiogas. Juk tik jis sugeba mums parodyti unikalių žmonių unikalius gebėjimus taip, kad mes negalėtume nuo jų atitraukti savo akių ir ausų. Peteris Hiogas mums parodys labai subtilią savo pasaulio viziją, kuriai bus būdingi trys pagrindiniai elementai: smurtas, nerimas ir dviprasmiškas realybės suvokimas. Skaitydami šią knygą mes ne tik pamatysime, kaip Kasparas Krone bandys išvengti „meilužės“ keršto, seks pribuvėjos pėdsakais, atsidurs vienuolių ordine, bet ir bandys pasprukti nuo policijos, bei jį persekiojančių žmonių rūstybės.

Visgi romano skaitymas tikrai nebus lengvas, galbūt, labiausiai dėl nuolatinio šokčiojimo tarp naujų veikėjų, veiksmo vietų ir aplinkybių. Manau, daugeliui tai primins išsiderinusį instrumentą, kurio klausytis yra labai sunku. Viskam trukdys ir teksto pateikimas pirmuoju asmeniu, kuris darys skaitymą ne tokiu vaizdingu ir įtaigiu. Juk kai veiksmas pateikiamas veikėjo akimis, labiau susitelkiama ties personažo jausmais ir išgyvenimais, bet ne aplinkos aprašymais ir veiksmu.

Kaip bebūtų, aš Jums rekomenduoju įsitaisyti patogiai, pasiimti šią knygą į rankas ir pabandyti skaitant įsiklausyti į visus šios knygos skleidžiamus garsus. Juk, galbūt, ir Jūs iškirsite tylų KlarosMarijos šauksmą, šauksmą, kurį išgirdo ir pats Kasparas. Klausykitės įdėmiai, nes bent jau Kasparui, jo paties klausa nepadėjo suprasti, kas nuo jo slepiama ir kad viskas buvo atsitiktinumų ir iš anksto suplanuoto plano dalis.

„Panelės Smilos sniego jausmas“ ~ Peter Høeg

„Panelės Smilos sniego jausmas“ (Peter Høeg, 2017 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

„Panelės Smilos sniego jausmas“ – meistriškai parašytas romanas, kurį galima vadinti ir filosofiniu detektyvu, ir Danijos bei Grenlandijos gyvenimo veidrodžiu. Gyvenimo, kuriame taip maža vietos meilei ir taip daug – vienatvei ir sniegui. Gyvenimo, kurį gyvena Smila – grenlandės medžiotojos dukra, vaikystėje po motinos žūties tėvo atvežta į Daniją, tačiau širdimi taip ir likusi Grenlandijoje. Smila atšiauri, šalta ir maištinga, labiau už viską mylinti sniegą, ledą ir skaičius. Ir Izaiją – kaimynystėje gyvenantį inuitų berniuką. Todėl kai jis žūsta nukritęs nuo stogo, Smila nepatiki policijos versija – pėdos sniege jai sako daugiau. Ji jaučia sniegą ir moka jį skaityti. Ji jaučia pavojų ir klastą. Pradėjusi savo tyrimą, Smila išjudina intrigų, interesų ir nusikaltimų laviną, nubloškiančią ją iš Kopenhagos į Grenlandijos ledynus...

Peteris Hiogas – vienas žymiausių šiuolaikinių danų rašytojų. Autoriaus biografija spalvinga: jis – buvęs šokėjas, jūreivis, aktorius, alpinistas, fechtuotojas. Visame pasaulyje P. Hiogas išgarsėjo 1992 m. parašęs bestselerį „Panelės Smilos sniego jausmas“. Ši knyga išversta į daugiau nei trisdešimt kalbų, jos jau dvidešimt penkerius metus negali pamiršti pasaulio skaitytojai. Ir ne veltui. Sukūręs Smilą, rašytojas sukūrė charakterį, įkūnijantį pačią Šiaurę.

Tai nutiko ant Kopenhagos sniego. Šešiametis berniukas, toks pats grenlandas kaip ir Smila, nukrito nuo daugiabučio namo stogo ir žuvo. Dar neataušus berniuko kūnui, policija konstatuoja nelaimingą atsitikimą. Tačiau Smila yra įsitikinusi priešingai – jos kaimynas nukrito nuo stogo neatsitiktinai. Greitai ji pradeda eiti įkalčių keliu, kuris jai yra toks pat aiškus, kaip ir pėdos sniege. Vardan savo kaimyno ir pačios savęs ji privalo išvykti į sielą draskančią melų, ilgesio ir smurto kelionę, kuri grąžins ją į ledo ir sniego pasaulį, kur po storu ledo sluoksniu slepiasi nežemiškos paslaptys...

Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną skandinavišką detektyvą, dar vieną širdį draskančią istoriją. Šį kartą ją parašė puikus danų rašytojas Peteris Hiogas. Knygoje „Panelės Smilos sniego jausmas“ autorius mums papasakos pusiau grenlandės-pusiau danės istoriją, pasakojimą, išverstą į beveik trisdešimtį kalbų, išleistą milijonais egzempliorių tiražu ir netgi ekranizuotą kine. Tai knyga apie tai, kaip jaučiasi žmogus, gyvenantis dideliame mieste. Žmogus, atskiriantis dešimtis sniego ir ledo rūšių, o pėdas sniege skaitantis lyg atverstą knygą. Ši knyga taip pat yra apie tai, kaip atrodo šiuolaikinės Europos visuomenė – su visa savo gerove, nepasitikėjimu, jauduliu ir vienatve – stebima skirtingos kultūros žmogaus, užaugusio visiškai kitokiomis sąlygomis. Tai pasakojimas apie žmonių aistras ir kančias, apie jų vienatvę, chaosą, depresiją, aistrą ir pralaimėjimus.

Romano dėmesio centre atsidurs Smila Jespersen, grenlandė moteris, šiuo metu gyvenanti Kopenhagoje, Danijoje. Jai trisdešimt septyneri, ji yra vieniša, kaprizinga, depresuota ir nusistačiusi prieš visus. Visgi net ir ji randa savyje šilumos pamėgti Izaiją – kaimynystėje gyvenantį inuitų berniuką. Jį ji sutiko prieš pusantrų metų, vieną rugpjūčio dieną, ir jų susitikimas nebuvo rožėm klotas. Tada buvo gan karšta ir tvanki diena. Laiptų aikštelėje, žemiau savo buto, ji pamatė mažą berniuką, kurį iš karto nugynė žodžiais „dink iš čia, snargly“. Visgi šis nesutriko ir atsakė jai „pati dink“. Būtent nuo šių žodžių ir nuo įdėmaus berniuko žvilgsnio ir kilo jų būsima draugystė. Visgi ji netruko visą amžių, o tik pusantrų metų, po kurių berniukas buvo rastas nušokęs nuo septynaukščio namo stogo. Smila iš karto čia aptinka kai ką keisto, dėl ko jos sąmonėje gimsta klausimas: kokiu būdu mažasis berniukas galėjo užlipti ant namo stogo, jei jis labai bijojo aukščio? Ją iš karto apima jausmas, kad ji turi pamatyti tai, ko nepastebėjo kiti. Kopenhagoje pradėjusi tyrimą, Smila išjudina sniego laviną iki pat Grenlandijos. Pradėjusi aiškintis aplinkybes, moteris patenka į Šiaurėn plaukiantį laivą. Tai, ko vykstama parsigabenti, turėtų būti berniuko mirties priežastis...

Na o kaip Smilai seksis ieškoti atsakymų į visus ją kamuojančius klausimus, aš siūlau Jums patiems sužinoti. Pasakysiu tik tai, kad knyga „Panelės Smilos sniego jausmas“ nebus lengvas skaitinys. Jame bus tiek daug moters galvosenos, kad ją sekti bus tikrai nelengva. Visa tai kurs įspūdį tarsi Jūs skaitytumėt kažkokį vadovėlį, o ne eilinį detektyvą. Niekas čia nevyks pagal iš anksto nulemtą scenarijų, o lėtas romano vyksmas puslapių skaičių padidins tris kartus. Prie knygos minusų priskirčiau ir veiksmo pateikimą pirmuoju asmeniu, Smilos akimis, kas darė šio romano skaitymą dar labiau komplikuotu.

Kaip bebūtų, jame bus daug netikėtų siužeto vingių, kas pavers šį kūrinį tikrai neeiliniu ir nepamirštamu. Dalis romano veiksmo vyks Grenlandijoje, o tai savo ruožtu atsiduos stingdančiu šalčiu ir šiaure. Skaitydami knygą mes ne tik susipažinsime su tvirtomis šiaurės moterimis, bet ir jų begaline meile sniegui ir ledui. Rekomenduoju šį kūrinį visiems žmonėms, ieškantiems „gilesnių“ kriminalinių romanų, ar tiesiog besidomintiems knygomis su užslėptu moralu.